Profesionali kelionių vadovė Jurgita Mockevičiūtė
Patirtis: gide dirbu nuo 2010 m. Pagrindinės šalys – Egiptas, Turkija, Marokas, Omanas, Vietnamas, Kambodža.
Specializacija: pažintinės kelionės
Pomėgiai
Pagrindinis pomėgis – nenutrūkstamai sau kelti adrenalino lygį organizme. Tam geriausiai, be abejo, tinka keliavimas, mat man keliavimas jokiu būdu neturi būti patogi patirtis. Keliaujant privalu justi, kaip paūmėja kraujo tvinksniai į smilkinius, padažnėja sausgyslių brūžinimasis į kaulus, suintensyvėja smegenų košės tirtėjimas kaukolėje. Kelionėse po skirtingas šalis ir kultūras man patinka tas bauginantis suvokimas, kad yra svetimų gyvenimų su nebūdinga tau patirtimi ir įpročiais, kurių galbūt niekada iki galo neperprasi, ir kad tavo pasaulio matymas tėra tik vienas iš daugelio būties interpretacijos būdų. Kitoks gyvenimas lyg apriboja tavąjį, tampantį jau nebe vienintelį, neprivalomą. Tokiais atvejais jautiesi gal net savaip antiįstatymiškas. Kita vertus, būtinybė iš naujo įvardyti vieną po kito atrandamus dalykus, suteikiant jiems ontologinį statusą savo atsineštoje patirtyje, ne tik įkvepia adomiško vitališkumo, bet ir pirmiausia pabudina iš naivaus kasdienio somnambulizmo. Dieviškas jausmas būti pašalaite, atėjusia iš nebūties ir keliaujančia į nežinomybę – tai toks beveik separatistinis hedonizmas – išsivaduoti iš bet kokių savo tapatybės apibrėžčių ir pajusti kitų pasaulio žmonių gyvenimo, kurio negalima nei redukuoti į formulę, nei atmesti kaip nereikšmingo, sodrumą ir tarpusavio priklausomybę. Vis dėlto, turiu pripažinti, kad nesu keliautoja, kuri per metus aplanko dešimt šalių, man dažnai metų neužtenka ir vienai šaliai.
Kitas mano mėgstamas užsiėmimas, praktikuojamas siekiant pagreitinti kraujo tvinksnius – knygiagraužystė. Nesu tikra, ar yra kas nors liūdniau, nei per savo kadenciją Žemėje nespėti perskaityti knygų, kurios vertos būti perskaitytos, ir nesužinoti dalykų, kuriuos verta sužinoti. Sakyčiau, mažai kas mane labiau erzina nei tai, kad aš ko nors vis dar nežinau ar nesuprantu. Man atrodo gyvybiškai svarbu brautis pro prieštaravimus ir sumaištį ir atrasti tiesą! Ir kaip sakė G. K. Chestertonas: „O jei atrasiu dvi tiesas, kurios viena kitai prieštaraus, pasiimsiu jas abi ir dar prieštaravimą kartu!“ Kažkodėl tikiu filosofo logika, kad galima suprasti daug, padedant keletui dalykų, kurių visiškai nesupranti.
Taigi keliavimas ir knygos – šie du neprilygstami žmonijos išradimai – niekada nenustos manęs žavėję!
Prisistatymas
Jau keletą metų gyvenu Kaire, taip sakant, esu palindusi Kairui po panagėmis. Gyvenimas čia – nesibaigiantis nuotykis, jau vien dėl to, kad – kas nėra matęs Kairo gatvių, nėra patyręs pasaulio chaoso. Turbūt teisūs tie, kurie sako, kad „Kairas – tai blogio miestas, valdomas velnio ir galingas velnio galia, nes daugelis išvykę į Egiptą nebesugrįžo…“ Dar nenusprendžiau, ar šis nuosprendis man patiktų, bet kol kas mėgaujuosi dvigubos tapatybės jausmu – būti iš ten ir iš čia.
Tiesą sakant, flirtas su Kairu prasidėjo dar prieš beveik dvidešimt metų – nuo flirto su arabų kalba. Jei gerai prisimenu, imtis šios kalbos inspiravo pasakymas, kad „tai visiškai nesudėtinga kalba – sunkiausia ją mokytis tik pirmuosius dešimt metų, paskui būna lengviau ir lengviau“. Na taip, kelti sau iššūkius, su kuriais susidoroti gali prireikti dešimtmečių ar ir viso gyvenimo gali nepakakti – mano silpnybė... „Kam išeiti pro atviras duris, jei galima išlipti pro užrakintą langą“, – kitados ironizavo mano anglų kalbos mokytoja.
Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad Kairu ir arabų kalba bent iš pradžių įsivaizdavau pasinaudosianti daugiau kaip tam tikra terapijos priemone – nes egzistencija namuose jau buvo spėjusi virsti nefigūratyviniu menu arba, perfrazuojant R. Dahrendorfą, buvau priversta žiovauti dar nepradėjusi gyventi. Dėl terapijos neapsirikau, bet dėl jos formų dar ir kaip! Mat Egipte pirmą kartą atsidūriau kamuolinio žaibo principu – neplanuotai ir nė neįsivaizduodama, į ką trenksiuosi. Iki tol žinios apie Egiptą apsiribojo chrestomatiniu Gizos piramidžių paveikslėliu. Kitaip sakant, Egiptas man buvo ta šalis, apie kurią nieko nežinojau ir kurioje nieko nepažinojau – taigi buvau visiškai neapsaugota nuo tenykščio gyvenimo, kuris netruko užgriūti visas iš karto ir vienu metu. Prakaito, kuris sruvo mėginant įsikurti ir susivokti naujoje realybėje, kiekis turbūt būtų galėjęs išspręsti sausros problemas Etiopijoje. Vienintelis dalykas, kurį iš pradžių galėjau manyti tikrai suprantanti Kaire, buvo nebent tie patys paūmėję kraujo tvinksniai į smilkinius. Absoliučiai visos kitos situacijos ir klausimai reikalavo kitokio paaiškinimo, sprendimo ar atsako, apie kurį net sapnuoti nebuvau sapnavusi. Taip nuo pačių proziškiausių buitinių problemų iki atradimų kalbų mokykloje, kurią įsivaizdavau kritiniu atveju būsiant saugia panašių į mane, t. y. užsieniečių, europiečių, priebėga, nors kaip vėliau patyriau tai buvo vyrams neįžengiama teritorija nikabais prisidengusioms dagestanietėms, uzbekėms, čečėnėms, somalietėms etc., atvykusioms gilinti arabų kalbos žinių religiniais tikslais. Todėl arabišką tartį per pamokas tobulinome rečituodamos Koraną, o per pertraukas, užuot bėgusios už kampo parūkti, čia pat klasėje ant grindų sukrisdavome (ar bent jau sukrisdavo tos, kurioms tai buvo aktualu) vidurdienio maldai. Taigi kažkaip taip neplanuotai mano gyvenimas nuėjo pats sau, manęs labai nė neatsiklausęs. Nors aš jo nekaltinu, drįsčiau net gi manyti, kad man pasisekė, nes labai greitai viršų paėmė ta nuotaika, kuri apima katę, įkritusią į grietinės puodynę. Matyt, kad kai įprotis savo veiksmus grįsti matematiniais skaičiavimais ir viską suvesti į formules bent kartą išeina atostogų, o žmogus ima lėkti strimgalviais – sekasi vis geriau ir geriau. Mat flirtas su Kairu ir arabų kalba netruko peraugti į visą meilės trikampį, kurio trečiajame smaigalyje įsitaisė gido darbas!
Asmeninė istorija
Tąkart, prieš beveik dvidešimt metų, laikinai įsikūrusi Kaire ir nuo tenykštės realybės jau pasiekusi stabilią panikos, isterijos, euforijos etc. būseną, nusprendžiau pamėginti savo patirtis iškloti po kompiuterio klavišais tikėdamasi, kai tai bent šiek tiek apmaldys besigrasinančią išsproginėti galvą. Taip netikėtai atsidūriau „Šiaurės Atėnų“ puslapiuose. Tąsyk nežinojau, kad tarp mano skaitytojų buvo ir neprilygstama kelionių vadovė ir gidė – ji vėliau mane ir pastūmėjo į turizmą kaip baikščią nuotaką prie altoriaus. Man tada kažkodėl atrodė, kad papildomos nežinomybės ir adrenalino injekcijos bus galimai, kaip arabai sako, paskutinis šiaudas, sulaužęs kupranugario stuburą, bet darsyk surizikavau atsiduoti naujiems horizontams. Turiu pasakyti, kad tai buvo vienas iš nelogiškiausių ir dėl to pačių protingiausių sprendimų mano gyvenime, leidęs nutrūktgalviškai bastytis po pasaulį ir kaip kitados vienam iš keturiasdešimties arabų plėšikų stebuklingu burtažodžiu padėti kitiems keliautojams atverti savo pamiltų kraštų istorijų lobynus.
Jei reikėtų su kuo nors palyginti gido darbą, šį patyrimą, ko gero, palyginčiau su pasivažinėjimu mikroautobusu po kosmogoninį Kairo gatvių chaosą – kai niekada nesijauti labai patogiai, bet nė sekundei neabejoji, kad vis dar esi labai gyvas – kai turi reguliariai tam tikra dalimi sugriauti ir iš naujo save susikurti, kai turi būti pasiruošęs pagal situaciją būti gaivintoju, pagalbininku, mokytoju, draugu ar įkvėpėju, turi būti numatęs, kad bet kurią akimirką prieš tave gali atsiverti pats rojus ar pragaras.
Patirtis: gide dirbu nuo 2010 m. Pagrindinės šalys – Egiptas, Turkija, Marokas, Omanas, Vietnamas, Kambodža.
Specializacija: pažintinės kelionės
Pomėgiai
Pagrindinis pomėgis – nenutrūkstamai sau kelti adrenalino lygį organizme. Tam geriausiai, be abejo, tinka keliavimas, mat man keliavimas jokiu būdu neturi būti patogi patirtis. Keliaujant privalu justi, kaip paūmėja kraujo tvinksniai į smilkinius, padažnėja sausgyslių brūžinimasis į kaulus, suintensyvėja smegenų košės tirtėjimas kaukolėje. Kelionėse po skirtingas šalis ir kultūras man patinka tas bauginantis suvokimas, kad yra svetimų gyvenimų su nebūdinga tau patirtimi ir įpročiais, kurių galbūt niekada iki galo neperprasi, ir kad tavo pasaulio matymas tėra tik vienas iš daugelio būties interpretacijos būdų. Kitoks gyvenimas lyg apriboja tavąjį, tampantį jau nebe vienintelį, neprivalomą. Tokiais atvejais jautiesi gal net savaip antiįstatymiškas. Kita vertus, būtinybė iš naujo įvardyti vieną po kito atrandamus dalykus, suteikiant jiems ontologinį statusą savo atsineštoje patirtyje, ne tik įkvepia adomiško vitališkumo, bet ir pirmiausia pabudina iš naivaus kasdienio somnambulizmo. Dieviškas jausmas būti pašalaite, atėjusia iš nebūties ir keliaujančia į nežinomybę – tai toks beveik separatistinis hedonizmas – išsivaduoti iš bet kokių savo tapatybės apibrėžčių ir pajusti kitų pasaulio žmonių gyvenimo, kurio negalima nei redukuoti į formulę, nei atmesti kaip nereikšmingo, sodrumą ir tarpusavio priklausomybę. Vis dėlto, turiu pripažinti, kad nesu keliautoja, kuri per metus aplanko dešimt šalių, man dažnai metų neužtenka ir vienai šaliai.
Kitas mano mėgstamas užsiėmimas, praktikuojamas siekiant pagreitinti kraujo tvinksnius – knygiagraužystė. Nesu tikra, ar yra kas nors liūdniau, nei per savo kadenciją Žemėje nespėti perskaityti knygų, kurios vertos būti perskaitytos, ir nesužinoti dalykų, kuriuos verta sužinoti. Sakyčiau, mažai kas mane labiau erzina nei tai, kad aš ko nors vis dar nežinau ar nesuprantu. Man atrodo gyvybiškai svarbu brautis pro prieštaravimus ir sumaištį ir atrasti tiesą! Ir kaip sakė G. K. Chestertonas: „O jei atrasiu dvi tiesas, kurios viena kitai prieštaraus, pasiimsiu jas abi ir dar prieštaravimą kartu!“ Kažkodėl tikiu filosofo logika, kad galima suprasti daug, padedant keletui dalykų, kurių visiškai nesupranti.
Taigi keliavimas ir knygos – šie du neprilygstami žmonijos išradimai – niekada nenustos manęs žavėję!
Prisistatymas
Jau keletą metų gyvenu Kaire, taip sakant, esu palindusi Kairui po panagėmis. Gyvenimas čia – nesibaigiantis nuotykis, jau vien dėl to, kad – kas nėra matęs Kairo gatvių, nėra patyręs pasaulio chaoso. Turbūt teisūs tie, kurie sako, kad „Kairas – tai blogio miestas, valdomas velnio ir galingas velnio galia, nes daugelis išvykę į Egiptą nebesugrįžo…“ Dar nenusprendžiau, ar šis nuosprendis man patiktų, bet kol kas mėgaujuosi dvigubos tapatybės jausmu – būti iš ten ir iš čia.
Tiesą sakant, flirtas su Kairu prasidėjo dar prieš beveik dvidešimt metų – nuo flirto su arabų kalba. Jei gerai prisimenu, imtis šios kalbos inspiravo pasakymas, kad „tai visiškai nesudėtinga kalba – sunkiausia ją mokytis tik pirmuosius dešimt metų, paskui būna lengviau ir lengviau“. Na taip, kelti sau iššūkius, su kuriais susidoroti gali prireikti dešimtmečių ar ir viso gyvenimo gali nepakakti – mano silpnybė... „Kam išeiti pro atviras duris, jei galima išlipti pro užrakintą langą“, – kitados ironizavo mano anglų kalbos mokytoja.
Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad Kairu ir arabų kalba bent iš pradžių įsivaizdavau pasinaudosianti daugiau kaip tam tikra terapijos priemone – nes egzistencija namuose jau buvo spėjusi virsti nefigūratyviniu menu arba, perfrazuojant R. Dahrendorfą, buvau priversta žiovauti dar nepradėjusi gyventi. Dėl terapijos neapsirikau, bet dėl jos formų dar ir kaip! Mat Egipte pirmą kartą atsidūriau kamuolinio žaibo principu – neplanuotai ir nė neįsivaizduodama, į ką trenksiuosi. Iki tol žinios apie Egiptą apsiribojo chrestomatiniu Gizos piramidžių paveikslėliu. Kitaip sakant, Egiptas man buvo ta šalis, apie kurią nieko nežinojau ir kurioje nieko nepažinojau – taigi buvau visiškai neapsaugota nuo tenykščio gyvenimo, kuris netruko užgriūti visas iš karto ir vienu metu. Prakaito, kuris sruvo mėginant įsikurti ir susivokti naujoje realybėje, kiekis turbūt būtų galėjęs išspręsti sausros problemas Etiopijoje. Vienintelis dalykas, kurį iš pradžių galėjau manyti tikrai suprantanti Kaire, buvo nebent tie patys paūmėję kraujo tvinksniai į smilkinius. Absoliučiai visos kitos situacijos ir klausimai reikalavo kitokio paaiškinimo, sprendimo ar atsako, apie kurį net sapnuoti nebuvau sapnavusi. Taip nuo pačių proziškiausių buitinių problemų iki atradimų kalbų mokykloje, kurią įsivaizdavau kritiniu atveju būsiant saugia panašių į mane, t. y. užsieniečių, europiečių, priebėga, nors kaip vėliau patyriau tai buvo vyrams neįžengiama teritorija nikabais prisidengusioms dagestanietėms, uzbekėms, čečėnėms, somalietėms etc., atvykusioms gilinti arabų kalbos žinių religiniais tikslais. Todėl arabišką tartį per pamokas tobulinome rečituodamos Koraną, o per pertraukas, užuot bėgusios už kampo parūkti, čia pat klasėje ant grindų sukrisdavome (ar bent jau sukrisdavo tos, kurioms tai buvo aktualu) vidurdienio maldai. Taigi kažkaip taip neplanuotai mano gyvenimas nuėjo pats sau, manęs labai nė neatsiklausęs. Nors aš jo nekaltinu, drįsčiau net gi manyti, kad man pasisekė, nes labai greitai viršų paėmė ta nuotaika, kuri apima katę, įkritusią į grietinės puodynę. Matyt, kad kai įprotis savo veiksmus grįsti matematiniais skaičiavimais ir viską suvesti į formules bent kartą išeina atostogų, o žmogus ima lėkti strimgalviais – sekasi vis geriau ir geriau. Mat flirtas su Kairu ir arabų kalba netruko peraugti į visą meilės trikampį, kurio trečiajame smaigalyje įsitaisė gido darbas!
Asmeninė istorija
Tąkart, prieš beveik dvidešimt metų, laikinai įsikūrusi Kaire ir nuo tenykštės realybės jau pasiekusi stabilią panikos, isterijos, euforijos etc. būseną, nusprendžiau pamėginti savo patirtis iškloti po kompiuterio klavišais tikėdamasi, kai tai bent šiek tiek apmaldys besigrasinančią išsproginėti galvą. Taip netikėtai atsidūriau „Šiaurės Atėnų“ puslapiuose. Tąsyk nežinojau, kad tarp mano skaitytojų buvo ir neprilygstama kelionių vadovė ir gidė – ji vėliau mane ir pastūmėjo į turizmą kaip baikščią nuotaką prie altoriaus. Man tada kažkodėl atrodė, kad papildomos nežinomybės ir adrenalino injekcijos bus galimai, kaip arabai sako, paskutinis šiaudas, sulaužęs kupranugario stuburą, bet darsyk surizikavau atsiduoti naujiems horizontams. Turiu pasakyti, kad tai buvo vienas iš nelogiškiausių ir dėl to pačių protingiausių sprendimų mano gyvenime, leidęs nutrūktgalviškai bastytis po pasaulį ir kaip kitados vienam iš keturiasdešimties arabų plėšikų stebuklingu burtažodžiu padėti kitiems keliautojams atverti savo pamiltų kraštų istorijų lobynus.
Jei reikėtų su kuo nors palyginti gido darbą, šį patyrimą, ko gero, palyginčiau su pasivažinėjimu mikroautobusu po kosmogoninį Kairo gatvių chaosą – kai niekada nesijauti labai patogiai, bet nė sekundei neabejoji, kad vis dar esi labai gyvas – kai turi reguliariai tam tikra dalimi sugriauti ir iš naujo save susikurti, kai turi būti pasiruošęs pagal situaciją būti gaivintoju, pagalbininku, mokytoju, draugu ar įkvėpėju, turi būti numatęs, kad bet kurią akimirką prieš tave gali atsiverti pats rojus ar pragaras.
Kelionės vadovą sutiksite šioje kelionėse
Atsiliepimai
