Marokas – kitoks pasaulis Europos pašonėje

Autorius: Kelionių vadovas V.Kneitas
Publikuota 2018 lapkričio 28d.  15min.lt -> PASAULIS KIŠENĖJE -> KELIONIŲ EKSPERTAS

Dažnam keliautojui, dar nespėjusiam aplankyti Maroko, ši šalis, pirmiausia, asocijuojasi su Marakešu. Tai yra normalu, nes šalies pavadinimas ir kildinamas iš Marakešo vardo – viename devyniolikto amžiaus senųjų Šiaurės Afrikos prekybinių kelių žemėlapyje raudonasis miestas yra pažymėtas tiesiog „Maroc“. Tokios asmenybės, kaip Vinstonas Čerčilis, pavadinęs šį miestą „Sacharos Paryžiumi“, irgi įnešė savo indėlį, paverčiant Marakešą žymiausiu turistiniu Maroko tašku.

Tačiau, Marokas yra daugiau nei vienas miestas. Nėra geresnio būdo tuo įsitikinti, kaip tik pačiam apkeliauti ir patyrinėti šį, pačiuose Šiaurės Afrikos vakaruose įsikūrusį, margą žemės lopinėlį.

Turbūt daug kam teko girdėti, kad Marokas – tai vartai į juodąją Afriką. Tačiau, nereikia pamiršti, kad, žvelgiant iš kitos perspektyvos, jis taip pat gali būti ir vartais priešinga kryptimi – į Europą. Būtent per dabartinę, valstybei priklausančią, teritoriją VIII amžiuje į katalikišką Europą įžengė ir islamo religiją skleisti mėgino arabų užkariautojai.

Beje, jie patys visai neseniai įsikūrė ten, kur tūkstantmečius šeimininkavo berberai, kuriuos taip pat reikėjo supažindinti su Koranu ir pranašu Mohamedu. Čia ir atsakymas, kodėl Maroke šiandien 99 procentai žmonių yra Sunni Islamo išpažinėjai. Tačiau vykstantys į Maroką ir sakantys, kad „važiuoja pas arabus“, nuslepia dalį tiesos – jie važiuoja ir pas berberus. Šis etninis, ir kartu kultūrinis dvilypumas yra tik vienas iš daugelio kontrastų, su kuriais keliautojas susipažįsta kelionės po Maroką metu.

Viena pagrindinių šalies vizitinių kortelių yra joje slypintys kontrastai. Tokie, kaip galingų Atlaso kalnų grandinės dėka susiformavę visiškai skirtingi šalies kraštovaizdžiai. Taip jau susiklostė, kad tą teritoriją, kurią apibraižė Europos imperijos ir kuri dabar žinoma kaip Maroko karalystė, skersiniu pjūviu kerta kalnai, todėl pervažiavus iš šiaurinės šalies dalies į pietinę, dažnas gali pagalvoti, kad pagaliau pasiekė tikrąją Afriką!

Taip yra todėl, kad šiauriau Atlaso kalnų esanti Maroko dalis patenka į Viduržemio jūros klimato zoną, tad ji labiau primena pietinius Ispanijos regionus. Čia žmonės sulaukia nemažai lietaus ir turi pakankamai derlingos žemės. Tad mūsų neturėtų stebinti tokie teiginiai, kad Marokas yra viena iš nedaugelio arabų valstybių , kuri gali visiškai patenkinti savo gyventojų maisto poreikius.

Pervažiavęs Atlaso kalnus bei atsidūręs pietinėje teritorijoje, keliautojas pamato visai kitą Maroką. Ne vien dėl žavingų dykynių, lyg teptuku žaliai nutapytų palmėmis apaugusių upių slėnių (kurios Maroke žinomos terminu „vadis“), bet ir dėl to nuostabaus jausmo, jog esi vienas kažkur toli nuo civilizacijos.

Pravažiavus lyg iš niekur išdygusį vieną ar kitą miestuką, supranti, kad jau esi berberų žemėse. Nors net kelios arabų imigracijos bangos buvo išstūmusios berberus giliai į kalnus, XX amžiaus urbanizacijos procesai juos priglaudė Sacharos dykumos pašonėje, naujai išdygusiuose miestuose. Tą keliautojui nuolat primins tiek vietinė, drėbto molio architektūra, tiek ir mistiniai berberų simboliai (o galbūt net ir paprastų vietos gyventojų kultūra).

Turint galvoje tokius kraštovaizdžio skirtumus, nieko keisto, kad visi pagrindiniai šalies miestai visgi yra įsikūrę šiauriau Atlaso kalnų. Maroko miestai (lai gamtos mylėtojai neužpyksta) mus priveda prie dar įdomesnių kontrastų. Ar norite pamatyti ir įsivaizduoti, kaip europiečiai gyveno ir kaip atrodė (ar bent galėjo atrodyti) jų miestai viduramžiais?

Tada Marokas – jūsų sekanti kryptis. Nuo 1912-ųjų metų didžioji dalis dabartinio Maroko atiteko Prancūzijos kontrolei. Atvykusi prancūzų administracija nusprendė nesikišti į jau ten egzistavusių miestų dinamiką ir urbanistiką, o greta jų tiesiog pradėti kurti vakarietiško tipo naujamiesčius. Ir mūsų laimei, nes dėl to dar ir šiandien Marokas gali didžiuotis savo „senamiesčiais“ – Medinomis. Ne veltui sakau „dar ir šiandien“. Juk šiai šaliai prognozuojami dideli postūmiai modernybės link. Galima kelti klausimą, ar šios medinos išliks, ir jeigu išliks, ar jose vis dar rasime tiek originalumo ir autentikos kiek dabar?

Puikus šio istorinio paveldo pavyzdys – žymioji Feso Medina, kuri yra įtraukta į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Žvelgiant iš panoraminio taško, puikiai išlaikyta Feso mediną juosianti siena nukelia mus į laikus, kada apsitverti gynybinėmis konstrukcijomis bei nakčiai užtverti visus vartus į miesto vidų buvo visiškai natūrali praktika. Taip buvo ne tik Fese ar likusiuose Maroko miestuose, bet ir, kaip pavyzdys, Amsterdame ar Kopenhagoje.

Įžengus į Medinos vidų galutinai įsitikini, kad kelionė į Maroką kartu yra ir kelionė į praeitį. Siauros gatvelės, kuriose jautiesi kaip labirinte, iš abiejų pusių pastatų sienos, kurios vizualiai galbūt ir nežavi, tačiau niekada nežinai, kas slypi viduje: gal tiesiog paprastos gyvenamosios patalpos, o gal mozaikomis puoštos restorano ar riado sienos. Prekybiniai ir amatininkų kvartalai, kuriuose konkuruojantys tos pačios veiklos atstovai dirba vienas šalia kito – čia drabužių dažytojai, čia baldžiai, o čia puodžiai. Toks darbo pasiskirstymas šiose vietose skaičiuoja daugiau nei septynis ar aštuonis šimtus metų.

Daugelis namų jau turi atvestą vandenį (nors vis dar veikia viešieji fontanai), o ir elektra buityje jau ne stebuklas. Viduramžiais nebuvo nei mobiliųjų telefonų, nei mopedų, tačiau medinos gyventojai nemėgina atsisakyti gyvenimą lengvinančių (ir greitinančių) priemonių. Bet taip tik geriau – gyvenimas Medinose nėra suvaidintas prieš svetimšalius. Gyvenimas verda taip, kaip virė nuo pat miesto įkūrimo pradžios. Feso atveju tai reikštų VIII-IX amžių sandūrą.

Tereikia palikti senąją miesto dalį ir iš karto atsiduri visiškai kitokiame, jau prancūzų kurtame pasaulyje. Platūs bulvarai, parkai, prabangūs viešbučiai ir gyvenamųjų apartamentų kvartalai – atrodo, tarsi kažkas iš tiesų būtų kopijavęs ir dar vis mėgina kopijuoti Europą. Pamatai modernų tramvajų didžiausiame Maroko mieste, Kasablankoje, ir visiškai pamiršti, kad čia pat kažkur iš namų į darbą vis dar keliaujama asiliuku. Lygiai taip pat, įsikūręs prabangiame viešbutyje, gali pamiršti tą mistiką, kurią jautei apsistojęs viename iš Feso ar Marakešo Medinoje įrengtų riadų.

Jeigu marokietiški Medinų turgūs (dar žinomi „souk“ terminu), išvargino savo šurmuliu bei kvapų chaosu, visada galima pabėgti į naujosiose miestų dalyse įrengtus, tarsi vakarietiško gyvenimo oazės funkcijas atliekančius, didžiulius supermarketus. Marokas – tai vieta, kurioje puikiai sugyvena praeitis ir dabartis. Tai kraštas, kuriame nuolat besiplečianti modernybė vis dar gali veidrodyje įžvelgti archajiškumą.

Daugumos turų po Maroką metu dėmesys skiriamas tik imperatoriškiesiems miestams, o „tikroji Afrika“ pietiniuose šalies regionuose yra praleidžiama, todėl atverčiami tik patys pirmieji didžiulės knygos puslapiai. Jau nekalbant apie tai, kad keliautojai nepatiria to didingo jausmo, kuris užplūsta kai pervažiuoji Aukštuosius Atlaso kalnus, pakyli net į 2260 metrų aukštį virš jūros lygio ir pasieki jau minėtą Marakešą.

Vingiuodamas kalnų keliais negali atsistebėti, kaip pati pirmoji istorinė berberų dinastija Almoravidai XI amžiuje sugebėjo juos įveikti, kad įkurtų savo imperijos sostinę Dievo žemėje – būtent tą berberų kalboje ir reiškia Marakešo vardas. Arba, galbūt, net nepagalvoji apie tai, nes negali atsigrožėti kraštovaizdžio spalvų gama ir atsistebėti, kaip tie patys kalnai gali būti tokie skirtingi.

 Marokas – tai šalis, kurioje pamatyti vaizdai ir įgautos patirtys atperka visas ilgesnes valandas kelyje. Tai kryptis, kuri turi ką pasiūlyti tiek miestų turizmo fanams, tiek gamtos mylėtojams. Svarbiausia – tai be galo margas ir įvairialypis kraštas Europos pašonėje.

Marokas neturi savo Maču Pikču ar Tadž Mahalo. Tai šalis, kurią reikia skaityti kaip knygą, kurios kiekvienas puslapis yra svarbus. Tik sąžiningai perskaičius kiekvieną, tampa įmanoma suvokti tiek šiandieninį Maroką, tiek jo istoriją, tiek ir trajektoriją, kuria šis kraštas juda pirmyn.

Trylikos dienų „GRŪDOS“ turas po labiausiai į vakarus nutolusį Islamiško pasaulio bastioną yra suplanuotas taip, kad atsiskleistų visas Maroko veidas. Ekonominė sostinė Kasablanka, kartu su beveik visa vakarine šalies pakrante, atskleidžia Maroko ambicijas tapti labiausiai išsivysčiusia ir „europietiškiausia“ Šiaurės Afrikos valstybe. O politinė sostinė – Rabatas – mena dar palyginti neseną Maroko akistatą su Prancūzijos imperine galybe. Giliausia istorija šalyje pasigirti galinti Feso Medina (ir miesto apylinkės) demonstruoja praeities vėjus, kurie per pastaruosius tūkstantmečius keliavo į šiandieninio Maroko žemes – juk arabai Maroke laikomi atvykėliais, kurie čia atsikraustė tik po romėnų.

Atlaso kalnų virtinės, ginančios derlingus šiaurės-vakarų Maroko plotus nuo sausringų teritorijų, ir, žinoma, flirtas su Maroko Sacharos dykuma – nepamirštamas kokteilis gamtos mylėtojams bei priminimas apie žmogaus neįtikėtinus sugebėjimus prisitaikyti... ir išgyventi. Beje, šiame kelionės etape Alžyro siena tampa beveik ranka pasiekiama!

Keliautojų po Maroką geidžiamas perliukas – kultinis Marakešas. Miestas abejingų nepalieka, tereikia savo akimis išvysti tikrą marokietišką chaosą vakarinėje Džema el-Fna aikštėje, o galbūt netgi jame ir sudalyvauti? Pabaigai – poilsis Atlanto vandenyno pakrantėje, portugalų palikimą išsaugojusioje Esaviroje, ko gero labiausiai atsipalaidavusiame Maroko mieste. Čia gauname puikią progą apmąstyti visa tai, ką sužinojome apie berberus, islamą, ar tiesiog mėtų arbatą. Galbūt kažką naujo sužinojote ir apie save?

Marokas – šalis, kuri keliautojus ne tik testuoja, bet ir grūdina. Jei Maroką galima įsivaizduoti kaip tadžiną, tai ši „GRŪDOS“ kelionės programa užtikrina, kad marokietiškų prieskonių nebūtų nei per daug, nei per mažai. Keliaukime. Gera keliauti kartu.

Artimiausios „GRŪDOS“ kelionės į Maroką 2019 kovo ir balandžio mėnesiais.