Auksinis Marokas – vartai į juodąją Afriką su poilsiu prie Atlanto vandenyno 14d.

Skrydis iš Vilniaus į Kasablanką su persėdimu viename iš Europos miestų. (Galimas skrydis ir į Marakešo oro uostą).

Atvykimas į tarptautinį Kasablankos oro uostą. Sutvarkę įvažiavimo į šalį formalumus, pradėsite pažintį su Maroku -  tūkstančio ir vienos nakties šalimi, pasak rašytojo T.Shaho, nuostabia magiška karalyste kultūrų kryžkelėje. Netrukus patirsite, kad Maroke viskas kitaip: kitos tradicijos, kiti papročiai, kitoks laiko suvokimas ir žmonių elgesys.

Atlanto vandenyno pakrante vyksite į šalies sostinę, antrą pagal dydį Maroko miestą - Rabatą, dar vadinamą kupolų ir minaretų miestu. 2012m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, Rabatas suderina arabišką – musulmonišką praeitį ir vakarietišką modernizmą. Eskursijos po miestą metu pravažiuosite impozantiškus Karališkuosius rūmus, kuriuos puošia ištaigingi Bab Rouah “vėjo vartai“. Apžiūrėsite 44m aukščio Hasano bokštą - nebaigtos statyti mečetės minaretą (jis buvo statomas kaip didžiausias minaretas pasaulyje, tačiau po sultono mirties statybos sustojo).

Vėliau lankysite moderniosios architektūros šedevrą Mahometo V mauzoliejų (karaliaus ir jo dviejų sūnų kapavietes), Udajo tvirtovę (kasbą), kurios besikartojančiu, palmių lapus primenančiu motyvu dekoruoti vartai yra laikomi vieni gražiausių visame islamo pasaulyje, o skendinčiame gėlėse Andalūzijos stiliaus sode mėgsta laiką leisti Rabato moterys. Vakarienė. Nakvynė viešbutyje arba riade (marokietiško stiliaus viešbutyje).

Jūsų laukia dar viena egzotiška patirtis – nakvynė riade. Riadas – senoviniai tradiciniai pasiturinčio marokiečio namai su atviru vidiniu kiemu, kur čiurlena fontanai, čiulba paukščiai ir veši sodai. Pats žodis „ryad“ reiškia sodą, nes šio statinio centre visada turi būti atvira erdvė augalams ir mažam baseinėliui. Tik uždarame riado kieme musulmonės galėjo pasirodyti visu savo grožiu be galvą dengiančios hidžabos. Dabar riadai prisikelia naujam gyvenimui – pajusti tikrąją Maroko dvasią kviečia čia įsikūrę viešbučiai ir restoranai.

Pusryčiai. Po pusryčių vyksite į daugiakalbį ir daugiakultūrį miestą-uostą – Tanžerą. Uostamiestis įsikūręs vakarinėje Gibraltaro sąsiaurio pakrantėje, Spartelio iškyšulyje („Cap Spartel“) – vietoje, kur susitinka Atlanto vandenynas ir Viduržemio jūra. Lankysite ne tik iškyšulį, bet ir netoliese esančią Heraklio olą. Legenda byloja, jog prieš atlikdamas vienuoliktąją Olimpo dievų paskirtą užduotį, būtent šioje oloje ilsėjosi pats Heraklis, todėl šiai vietai ir duotas jo vardas. Įėjus į olos vidų, galima išvysti ertmę, kuri primena Afrikos žemyno formą, o pro ją atsiveria nuostabus Atlanto vandenyno vaizdas. Vėliau su miestu susipažinsite iš arčiau – lankysite moderniąją miesto dalį Ville Nouve, Maroko karaliaus vasaros rezidenciją bei ant kalno šlaito išsidėsčiusią senąją miesto dalį – Mediną. Čia galima ne tik pasivaikščioti po siauras gatveles, paskanauti vietinių jūros gėrybių, bet ir pasigrožėti Gibraltaro sąsiauriu.

Vėliau vyksite į mėlynąjį Maroko perlą – Šefšaueną. Šefšaueno senamiestis garsus savo mauriška architektūra. Tačiau keliautojus labiausiai stebina ne statinių linijos, o jų spalva. Pastatai nėra nei balti nei gelsvi, kaip įprasta Viduržemio jūros pakrantės miestams, o mėlyni! Mėlyna spalva nudažytos ne tik pastatų sienos, bet ir suoliukai, durys, laiptai... Toks mėlynumas mieste sukuria magišką atmosferą, o jausmas, vaikštinėjant po siauras melsvas gatveles, neeilinis – tarsi būtum vandenyno dugne. Nakvynė viešbutyje arba riade.

​​​​​​​

Pusryčiai. Po pusryčių tęsite pažintį su šiaurės Maroku. Vyksite į Volubilį (įkurtą IIIa.) – vieną geriausiai išsilaikiusių romėnų miestų ne tik Maroke (UNESCO kultūros paveldas nuo 1997m.), bet ir visoje Šiaurės Afrikoje. Antikos laikais šis miestas buvo Romos valdžios administracinis centras. Artėjant link Volubilio, jau iš tolo matyti įspūdingos kolonos ir arkos. Apžiūrėsite Forumo aikštę, Baziliką, Kapitolijų, romėniškų vilų fragmentus su labai gerai išlikusiomis mozaikomis. Nuo Triumfo arkos atsivers nuostabi panorama į visą antikinį miestą, kuris neabejotinai paliks įspūdį net ir daug romėnų griuvėsių mačiusiam keliautojui.

Vėliau esant galimybei užsuksite į šalia esantį Moulay Idriss (Šventąjį miestą), svarbią Šiaurės Afrikos piligrimystės vietą. VIIIa. miestą įkūrė pranašo Mahometo anūkas Maroko sultonas Moulay Idriss vaizdingoje kalnų įduboje vulkaninės uolos pašonėje. Moulay Idriss centras lyg skruzdėlynas aplipęs mažyčiais kvadratiniais bestogiais namais ir šventyklomis. Gamtinė aplinka ypač harmoningai dera su šventojo miesto dvasia. Trumpa pažintis su miestu.

Toliau kelionę tęsite į Meknesą, vieną iš keturių „Imperatoriškųjų Maroko miestų“ (UNESCO kultūros paveldas nuo 1996m.), ilgą laiką buvusį karališkųjų vizirių rezidencija, dėl buvusios didybės dažnai vadinamą Maroko Versaliu, kurio istoriją 11-ame  šimtmetyje pradėjo rašyti berberai. Atvykę iš sausringų kraštų, jie čia rado gausybę vandens, derlingas žemes ir alyvmedžių giraites. Anksčiau miestas taip ir buvo vadinamas – Alyvų Meknesu. Sultonas Mala Ismailas (atėjęs į valdžią 1672 m. ir valdęs 55 metus), šį miestą pavertė galinga tvirtove, apjuosdamas jį milžiniškom gynybinėm sienom su įspūdingais vartais, pastatydamas daugybę mečečių, rūmų, grūdų saugyklą, žirgyną. Kiekvienas miestas Maroke turi savo spalvą. Meknesas – geltonasis. Visos senamiesčio gatvelės lyg medum išteptos, siauros, dažnai net rankų skersai neišeina ištiesti... Įžengę pro įspūdingus Bab el Mansour vartus, vietinių vadinamus „vartais iš praeities į ateitį“ pateksite į imperatoriškąjį miestą, kur lankysite nuožmaus valdovo Mala Ismailo mauzoliejų. Meknesas garsėja vienomis didžiausių visoje šalyje prekyviečių, kur kiekvienas kvartalas – tai skirtingas turgus,  dėliojantis įdomių veidų, spalvų, egzotiškų kvapų ir garsų mozaiką... Iš Mekneso vyksite į Fesą.

Vakarienė. Nakvynė viešbutyje arba riade.

Pusryčiai. Šiandien Jūsų lauks pažintis su seniausiu ir turtingiausiu Maroko imperatoriškuoju miestu – Fesu, kultūrine ir religine šalies sostine. Fesas – vienas iš geriausiai pasaulyje išlikusių arabų miestų, pirmoji arabų dinastijos sostinė, turinti unikalų senamiestį. Fes el Bali medina (senamiestis – UNESCO paveldas nuo 1981m.) yra vienas didžiausių islamo pasaulyje - tikras gatvelių, kurių priskaičiuojama iki 9000, labirintas.  VIIIa. miestą įkūrė Moulay Idriss I, iš aukso ir sidabro nulietu kauptuku pažymėjęs ribas, kur turėjo iškilti pirmoji arabiškojo Maroko karalių dinastijos tvirtovė. XIIIa. Fesas tapo vienu svarbiausių pasaulio miestų, kuriame klestėjo amatai ir mokslas. Matematikos, astronomijos, medicinos pasiekimai vėliau per maurų valdomą Ispaniją pasiekė ir Europą. Miestas buvo karavanų kelių sankirtoje tarp Viduržemio jūros pakrančių gyvenviečių ir juodosios Afrikos žemyno. Tai skatino prekybą ir amatų klestėjimą.

Dabar Fesas yra didelis modernus miestas, kuriame gyvena daugiau kaip pusė milijono gyventojų, plačiomis gatvėmis tarp daugiaaukščių pastatų plaukia automobilių srautas, bet, žengęs kelis žingsnius į šalį, tarsi mostelėjus burtų lazdele, patenki į viduramžiais plakančią jo širdį.  Dėl įspūdingo fasado ir bronzinių vartų verta stabtelėti prie Karaliaus rūmų, statytų  XIII – XIVa. Merenidų dinastijos valdymo laikais. Dabartinis šalies valdovas kasmet praleidžia bent keletą savaičių šiuose didžiuliuose rūmuose savo vizitų mieste metu. Užsukę į XIVa. įkurtą seniausią Maroko istorinį žydų rajoną – mellah, nerkite į pačią Feso medinos Fes el Bali gelmę. Vaikščiodami siauromis vingiuotomis gatvelėmis, gėrėsitės ilgakakliais minaretais, didingomis mečetėmis, mozaikų raštais, sienų raižiniais, elegantiškais vidiniais kiemais su fontanais. Lankysite Bou Inania medresę, gražiausią Merenidų epochos paminklą, pastatytą XIVa., apžiūrėsite vandens laikrodį (XIVa.), kurio mechanizmo paslaptis mirė kartu su meistru. Pamatysite Moulay Idriss II mauzoliejų ir Kairaouine mečetę, statytą IXa., prie kurios glaudžiasi 859 m. įkurta biblioteka, davusi pradžią seniausiam arabų pasaulio universitetui.  Vėliau aplankysite garsiąją El-Attarine medresę – dar vieną Merenidų architektūros šedevrą, pastatytą sultono Abu Saido 1325 metais. Kaip ir visos medresės, taip pat ir ši yra gausiai dekoruota. Prieš pasukdami į amatininkų kvartalus, stabtelkite prie Nejjarine mozaikinių sienų fontano. 

Fesas garsėja savo amatais. Visos gatvelės vėliau ar anksčiau atveda į žymiausią medinos vietą - odų raugyklą. Čia dirba tik vyrai, odos vis dar atgabenamos asiliukais, o kvapas riečia nosį kaip ir prieš šimtą metų. Iš marokietiškos odos gaminami aukščiausios kokybės dirbiniai: batai, rankinės, odiniai drabužiai. Labiausiai vertinama ožkos oda, naudojama knygų viršeliams gaminti. Turėsite laiko pašmirinėti po keramikų dirbtuvėles, kilimų audyklas, vaistines ir kosmetikos parduotuvėles. Argano aliejus, vadinamas baltuoju Maroko auksu, viena geidžiamiausių dovanų.

Esant galimybei (už papildomą mokestį) Maroko meno ir amatų muziejaus Batha lankymas. Elegantiškuose XIXa. pabaigoje statytuose rūmuose įkurtas muziejus garsėja viena geriausių Maroke medžio raižinių, berberų kilimų, keramikos ir juvelyrikos dirbinių kolekcija.

Vakare Jūsų lauks pažintis su maisto gaminimo tradicijomis, naudojamais prieskoniais, skonių deriniais (marokietiško maisto gaminimo pamoka – vakarienė. Pastaba: maisto gaminimo pamoka gali būti rengiama kitame Maroko mieste).

Maroko virtuvė kvepia prieskoniais, alyvų aliejumi, sandalmedžio bei rožių vandeniu ir, žinoma, mėtomis, iš kurių čia, šnabždant padėkos maldas Aukščiausiajam, verdama garsioji mėtų arbata, dar vadinama Maroko viskiu. Maroko virtuvei išskirtinumo suteikia tradiciniai prieskoniai, kurių kvapai sklando medinų turguose. Pusryčiams patiekiamos šviežios bandelės, pyragėliai, įvairių rūšių duona, medus, šviežias ožkų sūris, naminis sviestas, alyvuogių ar Argano aliejus. Pietums prieš pagrindinį patiekalą siūlomos šviežios salotos, paruoštos iš pomidorų, agurkų, svogūnų, žaliųjų paprikų ir kalendrų, arba virtos daržovių salotos su prieskoniais. Viena populiariausių sriubų – harira. Ji gaminama iš pomidorų, mėsos, lešių ir mažų makaronų. Labai soti ir valgoma kaip pagrindinis patiekalas, ypač šventąjį ramadano mėnesį. Maroko virtuvėje yra daug išskirtinių, įdomių pagrindinių patiekalų. Vienas populiariausių kuskusas, dažniausiai valgomas penktadieniais ar švenčių dienomis. Jis patiekiamas su daržovėmis, mėsa, razinomis, avinžirniais ir padažu. Kitas populiarus patiekalas – tadžinas – yra berberų kilmės. Tai mėsos ir daržovių troškinys, gaminamas to paties pavadinimo moliniame troškintuve piltuvėlio formos dangčiu. Gaminant tadžiną, daržovės ir mėsa sudedami sluoksniais, įpilama labai nedaug vandens ir troškinama kelias valandas, kol vanduo visiškai susigeria, o produktai tampa minkšti. Maroke valgoma daug jautienos, žuvies, kalakutienos. Ypač mėgstama vištiena su alyvuogėmis ir marinuotomis citrinomis, svogūnais ir migdolais. Pietūs paprastai užbaigiami lėkšte šviežių vaisių ir tradicine mėtų arbata.  Skanaus!  Nakvynė viešbutyje arba riade.

Pusryčiai. Po pusryčių vyksite link Sacharos dykumos. Sustosite žavingame Ifrano miestuke, vadinamame „Maroko Šveicarija“. Tai prancūzų pamėgtas slidinėjimo kurortas didinguose, žaluma apaugusiuose kalnuose. Toliau maršrutas drieksis per Atlaso kalnus - didžiausią kalnų grandinę Šiaurės Afrikoje, vadinamą „kalnų kalnais“.  Besikeičiantis reljefas dovanos įspūdingus vaizdus į neaprėpiamus tolius, baltas kalnų viršūnes, kalnų slėniuose sutūpusius berberų kaimus.

Pravažiuosite Zizo upės slėnį, kur stabtelėsite pasigrožėti palmių oazėmis. Būtent čia užauginamas didžiausias šalyje datulių derlius. Kraštovaizdis pamažu keisis – didingi kalnai užleis vietą bekraštei dykumai. Paskutinioji žalioji oazė prieš dykumą  yra Erfudo miestas, kuris vadinamas vartais į Sacharą. Marso paviršių primenančios dykumos apylinkės nuo seno žavi ne tik keliautojus, bet ir kino kūrėjus. Čia buvo filmuojamos kai kurios scenos iš tokių filmų kaip „Mumija“, „Žygiuok arba mirk“, „Persijos princas: laiko smiltys“. Atvykę į dykumų perlu vadinamą Merzougos miestelį, įsikursite dykumos viešbutyje. Merzouga puikiausia vieta mėgautis dykumos grožiu, didžiulėmis kopomis, kurias besileidžianti saulė nudažo raudonais, geltonais, rudais ir pilkais atspalviais. Vakarienė ir nakvynė Merzougoje dykumos viešbutyje.

Sakoma, jog, nepamatęs Sacharos dykumos – didžiausios Žemėje, kuri užima beveik trečdalį Afrikos žemyno ir driekiasi per 11 šalių (Tunisą, Vakarų Sacharą, Maroką, Mauritaniją, Malį, Alžyrą, Libiją, Egiptą, Nigerį, Čadą, Sudaną), nepajusi tikrojo Maroko. Ji yra beveik tokio pat dydžio kaip Amerika arba Europa, o už Lietuvą didesnė net 130 kartų. Kaip vienintelė tikra pusiaujyje esanti dykuma, Sachara yra viena karščiausių vietų pasaulyje. Temperatūra čia gali pakilti net iki 58°C.  Stiprūs, nenuspėjamos krypties vėjai gali pūsti ištisas dienas, viską savo kelyje padengdami didžiuliu kiekiu dulkių ir smėlio.

Sacharos kraštovaizdis nepaprastai įvairus – daugiau kaip ketvirtadalį dykumos sudaro smėlis, likusią dalį – žvyru padengtos lygumos, sezoninių upių vagos, uolomis nusėtos plynaukštės ir vulkaninės kilmės kalnai. Daugybė judančių smėlio kopų vadinamų „ergs“, aprėpia šimtus kilometrų ir gali siekti iki 170 metrų aukščio. Šiaurinėje dalyje vyrauja sausas subtropinis klimatas su dviem lietingais sezonais, o centrinėje ir pietinėje – sausas tropinis klimatas. Vakariniame krante dėl šaltos Kanarų srovės susidarė siauras gausus augmenijos pakrantės atolo ruožas, kuriame vėsiau negu likusioje dykumos dalyje. Daugumoje Sacharos vietų kritulių kiekis nepakankamas ir permainingas – vidutiniškai jis būna mažesnis negu 7,5 centimetro per metus. Augalai ir laukiniai gyvūnai yra labai prisitaikę, kad išgyventų. Dykumai būdingos rūšys: Afrikos lapė, raguotoji angis, dykumos šoklys, einis, dykumos ežys, dorcas gazelės. Atlaso kalnuose pasitaiko leopardų, kilniųjų erelių ir muflonų.

Pati dykuma stulbina savo dydžiu – naktį, kada oras gaivus, atrodo jog žvaigždės yra taip arti, kad galėtum paliesti, o tyla – nesudrumsčiama. Dykumos gyventojai sako, jog, nutilus vėjui, Sacharoje galima išgirsti, kaip sukasi žemė.

​​​​​​​

Pusryčiai. Visa diena skirta pažinčiai su Sacharos dykuma, jos gyventojais klajokliais berberais ir tuaregais. Ši diena ne vienam turistui gali tapti programos vinimi – juk ne kasdien pasitaiko galimybė keliauti po didžiausią pasaulio dykumą.
Po pusryčių sėdę į džipus (už papildomą mokestį) pusdieniui vyksite patyrinėti dykumos ir susipažinti su jos gyventojais (nepageidaujantys išvykos gali likti viešbutyje poilsiui prie baseino). Mažame autentiškame Hassi Labied kaimelyje apžiūrėsite drėkinimo sistemą. Netoli Merzougos pravažiuosite Dayet Srji ežerą, kuris pavasarį privilioja būrius rožinių flamingų bei gausybę laukinių gyvūnų. Aplankysite Khemliya kaimelį, kuriame gyvena juodaodžių vergų palikuonys, išeiviai iš Sudano.

​​​​​​​

Pasimėgavę puodeliu mėtų arbatos ir Gnaoua muzika, įveikdami smėlio kopas, kelionę tęsite per Sacharos dykumą link Alžyro sienos. Čia lankysite klajoklių šeimą, įsikūrusią berberų palapinėse bei prižiūrinčią galvijų, ožkų ir kupranugarių bandas. Gyvendami dykumoje labai rūsčiomis sąlygomis jie išmoko išlikti, apsisaugoti nuo ligų, apsirūpinti maistu, augindami gyvulius ir datulines palmes. Kaip Alachas apgyvendino žemę pasakojama vienoje beduinų, dykumų gyventojų legendoje:  „Kurdamas žmogų, Alachas naudojo minkštą molį, kuriam įkvėpė gyvybę. Baigęs darbą pamatė, kad molio šiek tiek liko. Tada padalino tą molį į dvi dalis ir iš vienos nulipdė datulių palmę, iš kitos – kupranugarį. Todėl palmė yra žmogaus sesuo, o kupranugaris - brolis.“

Vienos seniausių tautų žemėje, laisvos ir išdidžios genties žmonės tuaregai vyrai dėvi indigu dažytą veido apdangalą, siekdami apsisaugoti nuo dykumų smėlio. Šio apdangalo dažai per ilgą laiką įsigerdavo į veido odą, todėl tuaregai dar vadinami mėlynaisiais žmonėmis, kurie keliautoją užburia ne tik išmoningais žydros spalvos apdarais – ir jų mene vyrauja ši gaivi spalva, simbolizuojanti giedrą dangų. Pabendravę su klajoklių šeima, iš arti pamatę jų gyvenimo būdą,sugrįšite į viešbutį poilsiui ir pasiruošimui kelionei į dykumą kupranugariais.

Kad kupranugaris tikras „dykumų laivas“ įsitikinsite, kai, lydimi dykumų klajoklių, linksmai linguosite ant jo nugaros per begalinę, absoliučią tylą, saulei slepiantis už horizonto, o dangui ir smėlynams koketiškai nusidažant raudona, ornažine ir net persiko spalva. Beduinai sako, kad kupranugaris ras tą oazę, kurioje nors kartą yra ganęsis. Klajokliai seka tokią pasakėlę apie kupranugarį ir stepių vištą. Stepių višta sako: „Aš padedu kiaušinius į smėlį, leidžiuosi kelių dienų kelionėn, o po to grįžtu perėti“. Kupranugaris atsako: „Jei mano motina man dar tebesant pilve, gėrė iš kokio šulinio, tai aš lengvai galiu jį susirasti ir atsigerti“.

Pasigėrėję saulėlydžiu, apsistosite berberų palapinėse (haimose), kur įrengti kambariai su lovomis. Ragausite tradicinio klajoklių maisto, paruošto ant gyvos ugnies. Po skanios vakarienės vyks šokiai aplink laužą skambant būgnams...

Dažnai net nesusimąstome, kokia galinga, didinga ir rūsti yra dykuma. Ji gali išdžiovinti ežerus, palaidoti miestus ir dirbamos žemės laukus, taip pat ji gali suteikti prieglobstį ir namus. Dykuma spinduliuoja keistą magiją, vienu metu būdama tokia pavojinga, ir tokia švelni savo aksominės smilties glamone. Net ir dangus dykumoje yra kitoks.  Didžiulis, juodas, platus jis beria žvaigždes tiesiai ant galvos... Net nespėji kiekvienai sugalvoti noro, grimzti į šiltą tylą ir, galbūt, į save... Nakvynė dykumos stovyklavietėje berberų palapinėse (haimose) po giliu ir amžinu Afrikos dangumi yra ypač egzotiška.

Ryte pasitiksite virš smėlio kopų kylančią saulę, kuri dovanos Jums dar vieną puikią, naują dieną. Fotografuosite dykumą, stebėdami saulės ir šešėlių žaismą. Papusryčiavę, tęsite kelionę po pietinį Maroką. Paliksite magiškąją dykumą ir rytinėmis Atlaso kalnų papėdėmis važiuosite link Tinerhiro oazės, pravažiavę ją keliausite Todros upės tarpekliu, dar vadinamu Maroko Didžiuoju Kanjonu, kuriuo tekančią upę supa į 160m aukštį kylančios didingos uolų sienos. Šis 40km ilgio kanjonas yra įtrauktas į 12-kos įspūdingiausių kanjonų pasaulyje sąrašą. Patys įspūdingiausi yra paskutiniai 600 Todros kanjono metrų, kur jis susiaurėja iki 10m pločio. Kelionę tęsite „tūkstančio tvirtovių“ keliu, vingiuojančiu pro palmių giraites.

Toliau kelias ves Dades upės slėniu, kuriame pavasarį pražysta tūkstančiai įvairiaspalvių rožių, iš kurių žiedlapių gaminamas kvapnus aliejus ir rožių vanduo, laikomi sveikatos ir jaunystės eliksyru. Esant galimybei, stabtelsite rožių karalystėje (El-Kelaa M‘Gouna oazė).

Atvyksite į Skoura oazę – didžiulį palmių mišką (auga apie 140 000 palmių), garsų savo tvirtovėmis (kasbomis). Čia, palmių labirintuose stūkso daugybė kasbų – iš molio mišinio pastatytų tvirtovių, kurių dalis išliko nuo XVIII – XIX amžiaus. Vienos įspūdingiausių Amridil tvirtovės (kasbos) atvaizdas puošė senajį 50 dirhamų nominalą. Vakare pasieksite „durimis į dykumą“ vadinamą Quarzazatės miestą, Maroko kino sostinę, įsikūrusią Atlaso kalnuose, 1160m aukštyje. Miestas išsiskiria jam būdinga gynybine architektūra su gausybe tvirtovių. Vakarienė ir nakvynė Quarzazatėje viešbutyje arba riade.

Pusryčiai. Po pusryčių lankysite senają miesto dalį ir Taourirt tvirtovę (kasbą). Netrukus pajusite, kad Marokas  - ne tik pasakų, bet ir kino šalis. Quarzazatė – „durys į dykumą“, tai durys ir į kino industrijos užkulisius. Esant galimybei, lankysite vieną didžiausių kino studijų pasaulyje, užimančią beveik 30 tūkst.m² plotą, „Atlas Corporation“, kurią 1983 metais įkūrė verslininkas M.Belghmi. Čia gimė ne viena istorinė, nuotykinė ir romantinė drama. Milžiniškoje teritorijoje galima aplankyti senovinio turgaus, Cezario rūmų, egiptietiškų šventyklų, romėnų amfiteatro ir tibetiečių šventyklų imitacijas, naudotas tokiuose filmuose kaip „Persijos princas: laiko smiltys“, „Babelis“, „Asteriksas ir Obeliksas: misija Kleopatra“, „Mumija“,  „Gladiatorius“, „Aleksandras Makedonienis“, „Arabijos Lorensas“ ir kt. Studijoje įsikūrė įvairiausių stilių ir laikotarpių drabužių bei dekoracijų dirbtuvės, turistams prieinama gausybė sinefiliškų eksponatų. Mieste lankėsi ir filmavosi garsiausi pasaulio aktoriai.

Nuotraukos autorius: Alfredas Martynas Sviklas

Kelionę tęsite link vienos žymiausių, gražiausių ir geriausiai išsilaikiusių šalies tvirtovių (kasbų) Ait Benhaddou (UNESCO pasaulio paveldas nuo 1987m.),  kuri buvo tarpinė stotelė karavanams, keliavusiems į Sacharą su druskos kroviniu, o grįždavusiems su auksu, dramblio kaulu ir vergais. Pateksite į kitokį, senovišką, bet tarsi jau kažkur matytą pasaulį, nes čia buvo filmuoti tokie garsūs filmai kaip  „Jėzus iš Nazareto“ , „Mumija“ , „Gladiatorius“, „Arabijos Lorensas“...  Ait Benhaddou siauros gatvelės, akmenų luitai, dykvietės ir kalnų panorama buvo puikios dekoracijos šiems filmams. Dabar kasboje gyvena vos keletas berberų šeimų. Vietiniai iki šiol vilki tokius pačius drabužius, kaip ir jų protėviai prieš šimtmečius. Pasivaikščiosite siauromis kasbos gatvelėmis, nuo jos sienų apžvelgsite atsiveriančią panoramą: baltas Atlaso kalnų viršūnes, žalias oazes, raudonas, pilkas ir juodas uolas bei tolumoje geltonuojančią Sacharos dykumą. Pageidaujantys galės pasisvečiuoti berberų šeimoje, kuri pasidalins receptu, kaip išvirti tikrą marokietišką mėtų arbatą – tradicinį  marokiečių gėrimą.Grįžę namo ir savo svečius galėsite nudžiuginti šiuo „berberišku viskiu“, padarytu iš mums puikiai žinomo augalo.

Palikę Ait Benhaddou kasbą, judėsite link Marakešo. Pakeliui stebėsite, kaip keičiasi kraštovaizdis: kaktusų laukai, neaukštos kalvos, pereinančios į dangų remiančius kalnus, per kuriuos serpantinais vinguriuoja keliai. Atlaso kalnuose įveiksite aukščiausią Šiaurės Afrikos Tichkos perėją (2260m), skiriančią Marakešo lygumą nuo Sacharos dykumos. 1936 m. prancūzų nutiestas kelias palengvino sudėtingą kelionę iš Timbuktu į Marakešą, kai kupranugarių vilkstinės gabendavo auksą, prieskonius ir vergus. Daugybė posūkių dovanos jums nepakartojamą kalnų panoramą, besileidžiančios saulės nudažytą ochros spalva.

Vakare pasieksite Marakešą ir įsikursite viename iš jaukių riadų. Pirmą kartą Marakešą būtina išvysti vakaro prieblandoje, nes nusileidus saulei šis magiškas miestas pabunda. Keliausite į sutemų apgaubtą garsiąją Džema el Fna – Mirusiųjų  aikštę, buvusią egzekucijų vietą, kur nusikaltėliams kapodavo galvas, o dabar neregėtai romantišką, amžinai šurmuliuojančią vietą, mirguliuojančią ryškiaspalviais skėčiais, kur kasdien vyksta gyvas, nesurežisuotas spektaklis. Ši vieta yra išties unikali. Čia susitinka įvairios Šiaurės Afrikos kultūros –  rafinuota arabų kultūra, primityvesnė berberų ir beduinų bei magiškasis juodosios Afrikos pasaulis. Subūrę šimtus žiūrovų, savo meistriškumą demonstruoja kobrų kerėtojai,  stebukladariai, triukšmingieji fakyrai, fokusininkai ir žonglieriai, gyvūnų dresuotojai, pasakoriai, muzikantai ir pilvo šokėjos. Reginys užburia ir tarsi perkelia į arabišką pasaką. Tuo pat metu virš užkandinių vyniojasi dūmų kamuoliai ir aikštėje pasklinda aštraus Marakešo avienos kepsnio, kebabo ir kuskuso aromatas. Tad stokite į eilę ir ragaukite maistą, parduodamą tiesiai nuo kaitrių kepsninių, ar iš garuojančių puodų - pupelių sriubos, baklažanų, ar viščiuko su karamelizuotu moliūgu... Akys raibsta nuo egzotiškų vaisių ir riešutų. Čia pat spaudžiamos šviežios apelsinų sultys – jų tiesiog privaloma paragauti. Nakvynė viešbutyje arba riade.

Pusryčiai. Po pusryčių Jūsų lauks pažintis su šalies kultūrine širdimi Marakešu, kurį Vinstonas Čerčilis, apsilankęs čia 1935 metais ir pakerėtas rausvojo miesto egzotiško grožio pavadino „Sacharos Paryžiumi“. Cinamono miesto Marakešo, įsikūrusio atokiame šiaurinės Afrikos rajone, tarp Atlaso kalnų ir dykumos pakraščio, klimatas maloniai šiltas, o gamtovaizdžiai – spalvingi ir įvairūs. Lankysite Marakešo senamiestį – mediną, apjuostą gynybinės sienos (UNESCO kultūros paveldas nuo 1985m.).  1060 metais čia buvo įkurta karinė stovykla. Klajoklių gentims pradėjus sėslų gyvenimą, miestas augo ir XIIa. saugumo sumetimais buvo aptvertas 10 km ilgio, 10m aukščio siena, kurios kontūrus visiškai atkartoja dabartinė rausva miesto siena. Gražiausias jos dekoras – gandralizdžiuose stypsantys žiemoti atskridę gandrai. Jų čia tiek daug, kad Marakešą drąsiai galima vadinti gandrų miestu.

Pasivaikščiojimas po mediną – tai kelionė į pasakų pasaulį. Chaotiška gatvelių raizgalynė, daugybė pypsinčių motorolerių, asilų bei mulų, traukiančių didžiausius krovinius – tik spėk dairytis, kad nepapultum po ratais ar kanopomis. Gatvelėse verda gyva prekyba – turguje siūlomi džalabai (taip Maroke vadinama tradicinė arabų apranga), babušai (tradicinė avalynė), odos dirbiniai, keramika, Aladino lempos, įvairiausi prieskoniai ir žolelės, riešutai ir datulės. Akys raibsta nuo kilimų gausybės, sidabro dirbinių... Vėliau iš išorės apžiūrėsite Kutubijos (Bibliotekos) mečetę su 77m aukščio minaretu, matomu iš toli ir vis dar valdančiu miesto panoramą. Legenda pasakoja, kad senovėje keturi varpai minareto viršuje buvo iš gryno aukso, sulydyto iš sultono žmonos papuošalų už bausmę, mat ji ramadano metu suvalgė keturias vynuoges. Kita legenda porina, kad seniau į šį minaretą kviesti maldai kopdavo tik akli muedzinai, idant nepamatytų sultono haremo sugulovių. Esant galimybei, lankysite haremų praeitį saugančius Bachijos rūmūs, įsikūrusius jazminų ir apelsinų žiedais kvepiančiuose soduose. Tai išskirtinis marokietiškos architektūros ir dekoro pavyzdys. Iki šių dienų gerai išsilaikę rūmų kambariai nustebins savo elegancija, aukso, onikso ir marmuro puošyba. Ypač žavūs vidiniai kiemeliai su fontanais, lubų ir sienų ornamentika. Gėrėsitės nuostabaus grožio Mažorelio sodu, kurį užveisė prancūzų dailininkas Žakas Mažorelis. Geriausias Mažorelio paveikslas buvo nutapytas ne dažais, o gėlėmis, medžiais, upeliais ir fontanais. Nuostabus pusiau arabiškas, pusiau prancūziškas sodas, kuriame surinkta viena geriausių augalų kolekcijų pasaulyje, dabar yra viena iš daugelio Maroko įžymybių.

Palikę jau keletą dešimtmečių europiečių taip mėgiamą Marakešą, keliausite į kurortą Atlanto vandenyno pakrantėje. Jeigu pasiseks, pakeliui pamatysite šio regiono ikoną – po Argano krūmus besikarstančias ožkas. Esant galimybei, trumpam sustosite kooperatyve pasižiūrėti, kaip gaminamas vienas vertingiausių pasaulyje argano aliejus – „baltasis Maroko auksas“.  Nakvynė viešbutyje arba riade Es Saviros  (Saviros) kurorte Atlanto vandenyno pakrantėje.

Es Saviroje jus džiugins ilgas paplūdimys, bangų mūša, žuvėdrų klyksmas ir draugiški vietos žmonės. Iki tol Maroko miestuose vyravusią rausvą spalvą pakeis ryškiai mėlyna ir balta.  Šį menišką 15a. portugalų įkurtą ir Mogadoro vardu pavadintą, 6-ame dešimtmetyje pamėgo hipiai, čia buvo apsistojęs ir legendinis roko muzikantas Džimis Hendriksas. Šiandien kurortas traukia banglenčių ir burlenčių sporto mėgėjus, kurie jį vadina „Afrikos vėjų miestu“.  Puikios galimybės aktyviam poilsiui – safaris kupranugariais, išvykos po kopas keturačiais ir pėsčiomis, jėgos aitvarai, jodinėjimas vandenyno pakrante žirgais, žvejyba. Pasyvaus poilsio mėgėjai ilsėsis fotogeniškame paplūdimyje, o mielos parduotuvėlės ir jaukios meno galerijos siūlys egzotiškas lauktuves namiškiams.

Pasimėgavę saulės voniomis, galbūt norėsite save dar labiau palepinti. Dosnusis Marokas dovanos galimybę patirti tikrą kaifą. Pastarasis žodis, atkeliavęs iš arabų kraštų, bene tiksliausiai apibūdina jausmą mėgaujantis rytietiškomis grožio bei sveikatos procedūromis. „Kayf“ arabų kalba reiškia malonumą. Taigi, jei dar neišbandėte hamamo, dabar tam – puikus metas. Garų pirtyje atsipalaiduosite, Jūsų odą nušveis, kūną įtrins kvapniaisiais aliejais, kad pasijustumėte naujai gimę. Verta išbandyti ir šimtametes tradicijas turintį masažą. Maloniems pojūčiams sustiprinti visada tinka citrusinių vaisių sulčių, mėtų arbatos ar stiprios kavos (cafe noir) stiklinė, o gal ir aromatingas kaljano dūmas, galintis nunešti į atsiminimus apie gražiausias kelionės akimirkas. Gurmanai galės save palepinti šviežiomis jūros gėrybėmis Atlanto vandenyno pakrantės restoranėliuose... Nakvynė viešbutyje arba riade Es Saviros (Saviros) kurorte Atlanto vandenyno pakrantėje.

Pusryčiai. Po pusryčių apžiūrėsite Es Saviros mediną (UNESCO kultūros paveldas nuo 2001m.), kuri klaidumu ir grožiu nenusileidžia Feso ir Marakešo senamiesčiams, uostą – tvirtovę, autentišką žuvų turgų.  Vėliau kelionę tęsite link Safi, senovinio portugalų uosto, garsėjančio įspūdinga tvirtove, dar vadinamo „Jūrų rūmais“, kur trumpam sustosite. Toliau važiuodami vaizdingu pakrantės keliu pasieksite Ulidiją su  nepaprasto grožio paplūdimiais ir „Austrių lagūna“. Tai vienintelė vieta Maroke, kur fermose auginamos austrės. Grupės pageidavimu, esant galimybei, pietūs jūros gėrybių restorane. Aplankysite ir Džadidą, garsią savo XVIa. tvirtove (UNESCO paveldas nuo 2001m), vakare atvyksite į Kasablanką. Nakvynė viešbutyje arba riade.

Pusryčiai. Ryte Jūsų lauks apžvalginė ekskursija po Kasablanką - didžiausią ir kosmopolitiškiausią šalies miestą, bei vieną iš pagrindinių Šiaurės Afrikos verslo centrų ir uostų.  VII – VIIIa. Kasablankos vietoje buvo berberų gyvenvietė Anfa. XVa. atvykėliai šį, prie Atlanto vandenyno įsikūrusį miestą, praminė „baltuoju namu“ (port. „casa branca“, ispan. „casa blanca“, arab. „dar al – Baida“). Ekskursijos metu aplankysite Mahometo V aikštę, kurioje grožėsitės maurų ir art deco architektūros simbioze. Neliksite abejingi išvydę Hasano II mečetę,  kurioje gali melstis iki 25 tūkst. žmonių (prieigose – net iki 80 tūkst. žmonių). Tai vienas gražiausių religinių pastatų pasaulyje, dydžiu nusileidžiantis tik Charamo mečetei Mekoje. Pastatyta ant uolėto ir bangų daužomo Atlanto vandenyno kranto, ji stebina užmoju ir prabanga, o ypač – rekordinio 210m aukščio minaretu. Pageidaujantys už papildomą mokestį galės apžiūrėti mečetės vidų.
Po ekskursijos išvykimas į Kasablankos oro uostą. Skrydis: Kasablanka – Vilnius su persėdimu viename iš Europos miestų. Į Lietuvą atskrisite 14-tą kelionės dieną.

Priemoka už aukštesnės kategorijos viešbutį poilsio metu (2 nakvynės):
Poilsio metu gyvenant 5* viešbutyje 2-čiame kambaryje - nuo 100 Eur/asm
Pastaba: aukštesnės kategorijos viešbučio užsakymo galimybė priklauso nuo jo užimtumo.
 

Svarbu!  

Skrendant su Lufthansa oro linijomis programa įvykdoma per 13 dienų.
Skrendant į/iš Marakešo oro uosto, keičiasi objektų lankymo tvarka.