Atsiliepimai

Mano kelionės pasirinkimą lėmė pasitikėjimas GRŪDA, kad viskas bus puiku. Labai gerai suorganizuota, puiki kelionė, labai daug informacijos, daug sužinojau iš kelionės vadovės Rasos.

Įdomi ir turininga, bet tuo pačiu ir nelengva kelionė. Ilgas važiavimas ir ankstyvi kėlimaisi neišvengiami. Įspūdingi safariai, plaukimai upėmis, įdomūs pasakojimai ir superiniai vaizdai bus tai, kas išliks ilgai ir džiugins :)

Puiki kelionė! Pamačiau daug laukinės gamtos, labai patiko tai, kad safarių metu buvome "ne kamštyje". Laukinę gamtą stebėjome vos ne vieni. Tiek agentūros, tiek vietos partnerių darbu šioje kelionėje esu patenkinta. Kelionės vadovė Rasa - nereali :)!

Įdomi, racionaliai suplanuota ir sklandžiai pravesta kelionė. Atstumas tarp Namibijoje lankomų vietų ir Viktorijos krioklio yra neišvengiamai didelis, bet atskridus į Namibiją, verta aplankyti ir Botsvanos Okavango delta bei Čiobę, o ne skristi į Viktorija Folsą. Labai gerai parinkti viešbučiai - kiekvienas kažkuo maloniai stebino. Malonu buvo klausytis vadovės Rasos pasakojimų, gausių, įvairių, įdomių, bet ypač dėl to, kad jautėsi, jog tai pačiai Rasai įdomu.

Tai buvo pirma mano kelionė į Juodąją Afriką. Buvo šiek tiek neramu. Bet viskas - tobula! Nuostabi vadovė Rasa, daug ir įdomios informacijos. Man labai patiko. Į Afriką norėsiu grįžti.

Pacituosiu sparnuota tapusią bendrakeleivio Milvydo frazę: galvojau, kad bus gerai (gražu), bet kad taip gerai (gražu) - nesitikėjau... Linksma 20-ties "dalyvių" (dar vienas sparnuotas posakis) grupė nenuilstančio vedlio Ryto lydimi tyrinėjo pietrytinę Afrikos dalį, keliaudami po Namibiją – Botsvaną – Zambiją. Man tai buvo pilna nuostabių netikėtumų kelionė. Viskas prasidėjo nuo Vindhuko: plačios švarios gatvės, dailūs namai su aukštais čerpių stogais, europietiškas senamiestis bylojo, kad kažkada čia būta vokiečių kolonijos. Pėsčiųjų gatvių sankirtoje stūkso dailiai išeksponuoti 23 meteoritai - tolimųjų galaktikų pasiuntiniai. Puošni 20 a. pradžios geležinkelio stotis stropiai saugoma: senasis interjeras, laukimo paviljonas, mediniai suolai, net bilietų kasų įstiklinimas nepakeistas. Šalia stoties eksponuojami garvežiai, kita geležinkeliečių technika. Miesto panorama su kavos puodeliu rankoje atsiskleidžia nuo Nepriklausomybės muziejaus terasos: apačioje žaislinė Kristaus bažnyčia, kitoje pusėje - tvirtovė, universiteto pastatai bei miesto asfaltuotas gatves aplipę namai, žalios palmių ir gėlių salelės. Už miesto kalvose kuriasi nauji prabangūs gyvenamieji rajonai. Greitai asfaltą keičia dulkėtas žvyrkelis: viskas būtų neblogai, bet ta "tarka"... Pasirodo, kad išasfaltuoti tik didžiąsias gyvenvietes jungiantys keliai, o kiti - žvyrkeliai, kurių Namibijos vyriausybė nebespėja išlyginti, nes labai išaugo turistų skaičius, jie zuja ir gadina kelius. Abipus kelio reti dygūs krūmokšniai, horizontą puošia švelnios kalvos, išilgai kelio - tvoros. Pasirodo, žemvaldžiai turi dešimčių tūkstančių hektarų dydžio fermas, kad galėtų išmaitinti karvių, avių ar ožkų laisvai besiganančias bandas. Viljamas, vairuotojas, sustabdo treką po akacija - tinkamas šešėlis. Markas, mūsų virėjas, atidaro "barą" - pietų metas. Greitai greitai padedame paruošti ir suvalgyti užkandžius ir vėl - kelias. Pirmasis palapinės statymas užtrunka, gerai, kad pagalbininkai netoliese. Prieš saulės laidą leidžiamės į Sesriem tarpeklį. Vanduo ir vėjas pasidarbavo neblogai - vaikštom 30- 40 m gylio tarpeklio dugnu ir gėrimės įvairiais dariniais. Gerai, kad sausasis periodas ir upė išdžiūvusi. Už vieno vingio, ant uolos ilsisi moteris. Užkalbinta didžiuodamasi prisipažįsta esanti kažkelintos kartos Amerikos lietuvė Juodeikis. Taip, ir kur tik lietuvio nesutiksi... Tik prabrėškus kopiame į 45-tą raudono smėlio kopą saulės pasitikti. Atrodo, kad gražiau ir būti negali. Saulė išryškina kopų raudonį, tamsūs šešėliai užaštrina briaunas, balzganame slėnyje juoduoja akacijų kamienai... Saulei riedant link zenito, persėdome į transportą, pritaikytą važiuoti smėliu. Kokia puota akims: kopų šešėliai mainosi, spalvos keičiasi artėjant vidurdieniui. Vaje, pirmąkart pamatytas gyvas oriksas! Nuostabus gyvūnas. Mirties slėnis apgaubia pagarbia tyla, fantasmagoriškai stūkso pajuodę negyvų medžių kamienai baltame suskirdusiame druskos ežero dugne, įrėmintame aukštų raudono smėlio kopų, virš galvų - skaudžiai mėlynas begalinis dangus. Namibo dykumos nuotraukos seniai žadino vaizduotę ir kėlė norą ją pamatyti. Žinojau, kad tai viena iš seniausių dykumų pasaulyje, 50-160 km pločio juosta nusidriekusi palei pietvakarinę Afrikos pakrantę per Angolą ir Namibiją iki Oranžinės upės, kuri, kaip manoma, papildo kopas raudonu smėliu. Išdžiūstančios upės, kuriose vandens kartais būna tik kelias dienas per metus, padalina dykumą į dvi dalis: pietinė Namibo dykumos dalis Kuisebo upės pietiniame krante sudaryta iš 320 km ilgio ir 120 km pločio smėlio kopų juostos. Smėlio kopos orientuotos viena kryptimi dėl vyraujančių pietų krypties vėjų. Centrinė ir šiaurinė Namibo dykumos dalys Kuisebo upės šiauriniame krante daugiausia padengtos granitu, smiltainiu, žvirgždu, gargždu, rieduliais. Kuisebo upės kanjonas ir augalija sulaiko smėlio kopų slinkimą. Taip susidaro dvi visiškai skirtingos aplinkos, egzistuojančios viena šalia kitos. Karo metu net 2.5 metų šios upės tarpeklyje nuo karo tarnybos slėpėsi du vokiečiai geologai. Pakeliui į Svakopmundą kavos pertraukėlė geriausioje dykumos kepyklėlėje. Jos teritorija išmoningai apželdinta ir sutvarkyta, naudojant senus automobilius, degalinės ir santechnikos prietaisus. Kieme palaidotas kepyklos įkūrėjas... Kuo arčiau Atlanto vandenyno, tuo mažiau saulės, daugiau drėgmės. Erdvus, išpuoselėtas apie 45 tūkstančius gyventojų turintis uostamiestis su išdailintais pastatais bylote byloja apie vokiečių įtaką. Apžiūrėjome įspūdingas uolienas prieš kristalų muziejų, bet vidun, deja, nepatekome: sekmadienis. Kavinukės ir parduotuvės nepadoriai europietiškos. Žvilgsnis į miesto panoramą iš medinio bokšto viršaus: namai, vandenynas, čia pat smėlio kopos ir dykuma. 19 a. pabaigoje austrų botanikas F. Velvičius dykumoje aptiko keistą augalą: sumedėjęs gumbo pavidalo stiebas (iki 1 m skersmens) viršūnėje dviskiltis; nuo skilčių kraštų skleidžiasi du platūs iki 3 m ilgio lapai, jų pamatinė dalis visą laiką auga, o viršūnė pamažu nyksta; prie lapų pamato susidaro kankorėžio pavidalo žiedynai; kai sėklos subręsta, kankorėžiai parausta. Velvičija drėgmę gauna iš ryto rasos. Manoma, kad augalas labai lėtai gali augti daugiau nei 1000 metų. Nuostabioji velvičija laikoma gyvąja fosilija. Augalas pavaizduotas Namibijos herbe ir yra griežtai saugomas. Prifotografavome tų augalėlių pilnas atmintines. Dar vienos senienos daugiau kaip 700 mln. metų amžiaus laukė pavakare - plikos granitinės Špickopės uolos. Jų papėdėje greitai išdygo mūsų palapinės, kaip žirniai pabirome ant artimiausių uolų palydėti poilsiui saulę. Ši nakvynė man įsimintiniausia kelionėje, buvome beveik vieni dykumoje, po aukštu žvaigždėtu dangumi, ieškojome Pietų kryžiaus, kitų žvaigždynų (gerai, kad Rytas gali parodyti), ryte vėl kopėme jau ant kitų uolų saulės pasitikti, apžvelgti nuraudonintas uolas, ilgus šešėlius slėnyje. Improvizuotas suvenyrų turgelis prie išvažiavimo iš teritorijos - juk kaimo, kurio teritorijoje uolos, gyventojai nori paprekiauti... Gamtos išradingumas pralenkia žmogaus vaizduotę: Erongo sukietėjusios kalvos pribarstytos tokių įdomių ir netikėtų uolų darinių, didžiulių "kamuolių", kurie, atrodo, vos laikosi. Ir tik laiko klausimas, kada nuriedės pakalnėn. Sunkiai mano protas priėmė informaciją, kad čia, Kalkfeld vietovėje, fermerio žemėse, prieš 170 mln. metų dinozaurai purve pripėdavo, pėdsakai suakmenėjo, o mes dabar vaikštome tais pėdsakais, bet nieko nepaliekame, tik stebimės, kad visai nedidelės tos pėdutės...Gyvą gepardą laisvėje sunkoka pamatyti, bet gepardų prieglaudoje jų apie 40 - vieni patenka sužeisti slaugymui, pasveikę paleidžiami laisvėn, kiti, nemokantys savarankiški ieškotis maisto, lieka visam gyvenimui. Namibija labai retai apgyvendinta šalis, tad galimybė apsilankyti pas neseniai įsikūrusią naujoje vietoje himbų šeimyną buvo su džiaugsmu sutikta. Išpuoselėtas laistomas daržas kažkaip nesiderino su klajokliais himbais ir jų moliu drėbtomis trobelėmis. Vyras dažniausiai turi tris žmonas, Jam statomas didžiausias namelis, aplinkui - po namelį žmonoms ir atskirai vaikams. Dykumų gyventojos turi rytines ir vakarines švarinimosi procedūras smilkymu. Plaukus suvelia į dredus ir apvelia moliu. Dredų galuose - dirbtinių plaukų uodegos, kūnus ištepa sviesto, žolelių, trintos uolienos mišinių, - taip oda apsaugoma nuo saulės ir vabzdžių įkandimų. Genties moterys vis dar vaikšto pusnuogės, prisidengusios išdirbta oda, tačiau išsiskiria originaliomis šukuosenomis ir papuošalais. Kojų papuošalai nusako moters statusą: ištekėjusi ar ne, kiek turi vaikų. Kūdikiai nuskutami plikai arba jiems paliekama nedidelė plaukų sruoga viršugalvyje. Paaugusiems berniukams pinama viena kasa, o mergaitėms – dvi. Sulaukę brandos, jaunuoliai lieka su viena kasa, o merginos puošiasi daug kasyčių (dredų). Kai himba moteris išteka ji pasipuošia karūna iš avies odos, o kaseles ištepa raudona pasta. Šios genties gyventojai neturi keturių priekinių dantų – tai meilės karvėms išraiška, nes šie gyvūnai taip pat neturi apatinių dantų. Todėl kai vaikui sukanka 11 metų, jam dantys pašalinami. Kartkartėmis parduotuvėse ar gatvėse šmėsteli dar vienos genties išskirtinai atrodančios moterys - hererų genties atstovės. Jos dažniausiai dėvi XIX amžiaus drabužius, kuriuos paveldėjo iš vokiečių: vilki žemę siekiančias įvairiaspalves, senoviškas suknias. Tokių gyventojų galvas puošia įmantriai susukti, neįprastos formos apdangalai, imituojantys karvės ragus. Kuo toliau į šiaurę, tuo daugiau laukinių gyvūnų. Pakelėse sutinkame besiganančių dramblių, žirafų, net raganosių. Etošos nacionaliniame parke gyvūnai labai gerai jaučiasi - jų niekas nemedžioja. Pakeliui stebime liūtų porelę: jie tiek "atsipūtę" ir nekreipia dėmesio į aplinką, kad mylisi. Drambliai, zebrai pilkšvos spalvos - dulkės savo daro. Laukuose ganosi visokiausių rūšių antilopės. Sausuoju metų laiku šioje milžiniškoje teritorijoje išliko vos 120 vietų, kuriose žvėrims galima atsigerti. Kai kurios iš jų vandeniu papildomos iš gręžinių. Tad prie šių oazių būriais traukia žvėrys. Ypač patiko naktį stebėti penkių raganosių dramą. Prie besimėgaujančių vandeniu dviejų suaugusių raganosių ir raganosiuko prisigretino dar du. Matyt, tai buvo patinai, tad, užvirus kraujui, kilo grumtynės. Mama raganosė su vaiku greitai pasišalino. Mėnulio pilnatis išryškino gyvūnų atspindžius vandenyje. Užgniaužę kvapą laukėme atomazgos. Rytas užsiminė apie nakvynę prie upės, bet pakeliui karštyje dar lankome Hoba meteoritą - didžiausias žinomas žemę pasiekęs meteoritas, beveik šimtaprocentinis geležies gabalas. Pagaliau pažadėtas vanduo! Nakvynė palapinėje ant žolės prie Okavango upės įsikūrusiame kempinge garsų pilname pasaulyje. Kaipgi vakarėjant nepaplaukioti laiveliu upe. Krantuose verda kaimo gyventojų gyvenimas: vaikai išdykaudami vartosi ir rodo savo išmonę, kitur kaimiečiai susirinko išsimaudyti, išskalbti drabužius, prisisemti talpas vandens, už posūkio - žvejų valtelės. Ant sąnašyno paskutiniuose saulės spinduliuose šildosi krokodilas. Priplaukiame begemotų šeimyną - jų daugiau kaip 20 galvų, vis dar sulindę į vandenį, saugo odą nuo saulės spindulių. Jie - naktiniai gyvūnai, krantan išlipa sutemus. Saulėlydis puikus. Dar viena begemotų kolonija turškiasi prie pat stovyklavietės - ne veltui jos teritorija aptverta ir įrengtas elektrinis piemuo... Ar galima atsispirti pagundai pasižvalgyti į Okavango deltą iš viršaus? Mūsų Cesna nenoriai užsiveda - karštis tą popietę buvo didelis. Upė atsišakoja į keturias vagas, kurios dar šakojasi, sukurdamos pelkynus, daugybę protakų, knibždėte knibždančius gyvybės. Pro lėktuvėlio langą apačioje išryškėjo deltos struktūra, matėsi bandos dramblių, žirafų, antilopių... Ir gaisrų nuniokotos teritorijos - vis tik labai sausringas metas. Nakvynės vieton nendrėmis apžėlusiais kanalais plaukėme luotais, pakeliui stebėdami paukščius, prie vandens besiganančius buivolus, net dramblių šeimyną. Stovyklavietėje - stacionarios palapinės su improvizuotu dušu. Vakarėjant, karščiui atlėgus, pasivaikščiojimas mažomis grupelėmis su vietas žinančiais vedliais po laukinę gamtą - gal pamatysime kokį gyvūną. Nuostabu stebėti nerūpestingai besiganančias žirafas, prabėgančią dramblių šeimyną, karpočius, zebrus. Palapinės sustatytos prie įlankos, kurioje pukši begemotai, tad buvome įspėti naktį nekišti nosies iš palapinių, kad išvengtume nepageidaujamos akistatos. Pakeliui į druskų lygumas papietauti sustojame privačioje teritorijoje - čia auga daug baobabų ir, o stebukle!, yra didelis baseinas. Puikiai atsigaivinome žydrame vandenyje. Baobabą Makgadigadžio druskų lygumoje apglėbėme tik sustoję į 12-os žmonių grandinę. Įspūdingo dydžio medis! Makgadigadžio druskinga dykuma susiformavo didžiulio ežero dugne, vietomis jos teritorija apžėlusi viksvomis ar žole, vietomis - balzganos druskos dykros, kai kur kyšo palmių guoteliai. Saulės palydėjimas suskeldėtu paviršiumi pasidengusioje druskingoje dykumoje kuria nerealumo nuotaiką. Jau akis apsiprato su gyvūnų gausa, atrodo, na kuo dagiau ta Afrika nustebins, bet... Plaukimas Čiobės upe saulei leidžiantis uždėjo dar vieną nenuplaunamą žymę įspūdžių gausoje. Dramblių šeimynos dramatiškas kėlimasis per upę iš salos į žemyną, daugybė besiganančių buivolų, čia pat kaip rąstai tįsantys krokodilai, šokinėjančios Tomsono gazelės, šlykštukai marabu, išdidusis baltagalvis jūrinis erelis, susikrovęs lizdą aukštai medyje... Žvilgsnis užkliūva už didžiulę žuvį ryjančio kormorano, raibų patarškų būrelio... Keliamės keltu per Zambezę į Zambiją. Šalia nebaigtas statyti tiltas gerokai palengvintų susisiekimą, tačiau kažin ar sutrumpėtų muitinės procedūros - vairuotojams tenka įveikti daug formalumų, laukdami smalsiai stebime čionykščių gyventojų aprangą ir šukuosenas. Viešbučio prie Livingstono teritorijoje pilna įspėjimų apie tūnančius krokodilus ir begemotus, prie namelio tvenkinyje šildosi gražuolis krokodiliukas. Džiaugiuosi, pasirinkusi Viktorijos krioklio apžvalgą su skrydžiu į tarpeklį. Nerealūs įspūdžiai, kai malūnsparnis nusileidžia į virš 100 m gylio tarpeklį, nardo jo vingiais, kyla, beveik liesdamas medžių viršūnes! Viktorijos krioklys dėl sausros susitraukė 70%, bet vis tiek įspūdingai atrodo aplinka, tarpeklio uolos, pasivaikščiojimas pakrante, ieškant geresnio kadro... Tiek daug žadėjusi kelionė pranoko visus lūkesčius. Retai kada gali susitikti akis į akį su nepaliesta gamta, kur dar rasi kelio ženklų, įspėjančių apie dramblių migracinį koridorių ir tuoj pat per kelią pražingsniuoja dramblių šeimyna, nerealūs dykumų, raudono smėlio kopų, druskų plynių, žaliuojančių šlapynių vaizdai. Kelionės gerumą padidino gera organizacija, išmanus vietinis virėjas, išmintingas vairuotojas ir, žinoma, mūsų puikusis lietuviškas vadas Rytas, o kur dar linksmieji bendrakeleiviai! Ačiū GRŪDAI ir visai jos komandai! Palmira

Kelionė buvo puiki, nesunki. Labai informatyvi. Kelionės vadovas Rytas Šalna tikrai labai daug įdomaus pasakojo, atsakė į visus pateiktus klausimus. Šaunūs buvo vietiniai darbuotojai: vairuotojas ir, nuostabius patiekalus gaminantis lauko sąlygomis, virėjas. Ačiū jiems. Maistas buvo skanus, įprastas europiečiui. Grupė taip pat buvo nuostabi, niekas niekur nevėlavo, nebuvo jokių nesusipratimų. Viskas buvo aišku ir paprasta, visi buvo labai draugiški ir geranoriški. Dėkoju GRŪDAI už kelionę, už tai, kad nenuilstamai ieško naujų maršrutų nepasotinamiems mūsų keliautojams.

Kelionė puiki, labai įspūdinga. Praėjus mėnesiui atmintyje iškyla dykumų, savanos ir žvėrių vaizdai. Labai įdomus, informatyvus vadovo Ryto Šalnos pasakojimas apie Afriką ir lankytinas šalis, jų gyventojus, ekonomiką, gyvūniją, augmeniją. Įsimintini pasakojimai, kadangi informacija buvo pateikiama vaizdingai, labai daug palyginimų. Labai buvo malonus Ryto dėmesingumas keliautojams. Visada pasirengęs padėti, patarti, atsakyti į užduotus klausimus. Atsirasdavo šalia, kai kildavo problemų muitinėse (mano anglų kalbos žinios ribotos), padėdavo sutvarkyti palapinę. Pakankamai daug esu keliavusi su įvairiais vadovais, tačiau šis vadovas ryškiai išsiskiria iš kitų. Kelionė vyko sklandžiai, malonūs vairuotojas su virėju.

Šis mano komentaras skirtas dvejojantiems dėl Afrikos. Nedvejokit!!! Skubiai vykte ten, į Namibiją, į Botsvaną, į Zambiją. Nesvarbu, Jūs patyręs keliautojas, ar tik besidairantis po pasaulio platybes, Jūs pamilsite šį žemyną. Dėl gamtos, dėl kraštovaizdžių, dėl egzotikos, dėl vietinių žmonių, dėl unikalių vietų, dėl kerinčio grožio saulėlydžių ir saulėtekių. Tai dar neatrastos ir nenutryptos turistų šalys, kuriose visiškai saugu ir jauku, kuriose žmonės natūraliai šypsosi. Jau vien dėl apelsininės spalvos Namibo dykumos neaprėpiamų tolių čia verta skristi. Ir nebijokit, kad teks miegoti palapinėse. Jūs niekur kitur pro atvirą palapinės stogą nematysit tokio žvaigždėto dangaus, raudono mėnulio, ryškiausio pietų danguje Pietų Kryžiaus žvaigždyno. Jūs niekur kitur nepajausit, kai vos už keliolikos metrų pro Jūsų palapinę prašnopuoja dramblių šeimynėlė, ar kokia smalsi žirafa tiesiog prie įėjimo į palapinę palieka savo ženklų, kad tik ką ji čia buvo. Ir nebijokit tų moskitų. Jų nėra tiek daug, kiek įsivaizduojate. O dar čia pat, laužavietė, joje profesionaliai ruošiamas gardus maistas! Būtinai turėkite gerus žiūronus. Gyvūnijos čia begalybė, labai smalsu iš arti tyrinėti žvėris, paukščius. Joks pasakojimas neatpirks to, ką pamatysite savo akimis. Tai nėra poilsinė kelionė, bet primygtinai rekomenduoju bent keletą naktų nemiegoti. Bus galimybė prie specialiai įrengtų ir apšviestų regyklų stebėti naktį atsigerti ateinačios gyvūnijos. O čia bus visko, ir kaimenės pagal tam tikrą eiliškumą atkeliaujančių įvairiausių žvėrių, ir kova dėl to, kas pirmesnis atsigaivins vandens gurkšniu, kad ir kaip bebūtų liūdna, ir plėšrūnų puota, dorojant neapdairę antilopę. Niekur kitur nebus galimybės prisiliesti prie augalo-velvičijos, kuriam sunku įsivaizduoti-virš 1000 metų! Tik šioje šalyje galėsit pakeliauti laiku į praeitį, nes turėsit galimybę apsilankyti senovinėje himbų gentyje. O kokia egzotika, kai tave vietiniai gyventojai neįžengiamose pelkėse, siauruose protakuose plukdo mokoro kanojomis! Ir visai šalia, už vešlių žolynų girdisi begemotų pliuškenimas. Neįmanoma visko perteikti ir papasokoti. O ir nereikia. Reikia viską pačiam patirti, pamatyti, užuosti, pajausti. Nuvažiuosit virš 4500 kilometrų savana, pusdykume, dykuma, smėlynais, žvyrynais, vešlios augmenijos laukais, išdžiūvusių upių slėniais. Tai kelionė, kuri niekaip neprailgo. Su malonumu ją būtų galima pratęsti. Ir tai ne mano vieno įspūdžiai. O jei dar pasiseks, ir su Jumis bus Rytas, patikėkit, tikrai tapsite Namibijos, Botsvanos ir visos Afrikos fanais! Galiu ląžintis iš bet ko- nėra ir niekada nebus nė vieno gamtos mylėtojo, kuris pasakytų, kad tai tik vidutinė kelionė!

Nuo Namibo dykumos iki Viktorijos krioklio Bet kuriam keliautojui ateina laikas pasiryžti aplankyti Afriką. Ne tas šalis, į kurias vyksta milijoniniai poilsiautojų srautai, kur pigu, bet į Užsacharės Afriką, juodąją šio žemyno dalį, kuri iš esmės skiriasi nuo musulmoniškosios Afrikos šiaurės. Iš patirties gerai žinau, kad šioji patirtis, kiek bebūtų keliavęs ir apkeliavęs pasaulio žmogus, visada yra kitokia, ypač, kai į juodąją Afriką vykstama pirmąsyk. Nėra taip paprasta nuspręsti, kuri šalis turi tapti pirmąja, nes rinktis yra iš ko. Ir net jeigu nesvarbu kelionės kaina, pasirinkimas nėra lengvas ir dažniausiai yra spontaniškas. Galbūt rekomendavo draugai, žinovai, galbūt rodė įdomią laidą per „Animal planet“ ar kokią kitą pažintinę ar kelionių televiziją. Ir vis dėlto, ką pasirinkti?.. Mano patarimas – Namibija. Neabejoju, kad ši šalis daugeliui girdėta, bet neaišku, nei kas ten, nei kaip. Tačiau meskim nežinojimą į šoną! Ši šalis niekada nenuvilia keliautojų, nesvarbu, kiek reikės išlieti prakaito ar praryti dulkių. Taigi – Namibija. O kas, jeigu prie šio Afrikos stebuklo dar pridėsime kaimyninę Botsvaną ir kiek tolėliau esančią Zambiją? Bet pradėkime nuo pradžių. Namibiją galiu drąsiai skirti prie TOP pasaulio lankytinų šalių. Taip, ir tuo visiškai neabejoju, net jeigu apie ją ne ką esate girdėję. Puikiai žinau, kad pasaulyje sparčiai gausėja masinio turizmo šalių ar konkrečių vietų. Kas keliauja, gerai žino, kad kai kur jau nėra taip paprasta patekti į muziejų, galeriją, puikų restoraną, prieiti prie vietos, iš kurios atsiveria gražus vaizdas, nes tenka stovėti eilėje, na, o žygeiviai puikiai žino, kad norint kažkur rimčiau pavaikščioti, tenka registruotis prieš pusmetį ar dar anksčiau. Ir dar galybė kitokių masinio turizmo, galinčio apkartinti bet kurią kelionę, pavyzdžių. Visi šie trikdžiai netinka Namibijai. Nusileidus šioje pietvakarių Afrikos šalyje laikas tarsi sustoja. Niekas čia neskuba, nes ir nėra kam skubėti. Beveik 13 kartų didesnėje už Lietuvą šalyje gyventojų mažiau nei pas mus. Sveiki atvykę į labai retai gyvenamą kraštą. Tai milžiniškas kontrastas daugumai Afrikos valstybių, kuriose žmonių gausa begalinė. Į Namibiją dažniausiai vykstama ne dėl žmonių, bet gamtos, kraštovaizdžio, to, kas praturtina ir išlaisvina sielą. Čia apstu pirmapradžių gamtos vaizdų, beribių tolių ir plačių horizontų. Laikas čia praranda prasmę, nes kur pažvelgsi, virš žemės kyšo milijonų, šimtų milijonų ar net milijardų metų senumo uolienos: neįtikėtinų formų, sluoksnių, spalvų. Ypač rytais ir vakarais, kai aštrūs saulės spinduliai išryškina nepaprastą gamtos grožį. Sunkiai žmogaus protui suvokiama geologinė praeitis Namibijoje sukūrė tokius gamtos stebuklus, kad jų tyrinėti atvyksta mokslininkai iš viso pasaulio – čia galima prisikasti prie mūsų planetos formavimosi pradmenų. Akis užburiančios formos atrodo niekur nematytos, kažkas visiškai naujo – eldoradas bet kuriam kelionių smaližiui. Keliauti po Namibiją, vadinasi, įveikti nemažus atstumus, kur kiekviena ilgesnė atkarpa kupina atradimų. Kur bevažiuotum, akivaizdžiai keičiasi gamtos rūbas. Čia driekiasi medžių savana, pereinanti į krūmų sąžalynus, dar toliau augmenija išretėja ir kraštovaizdyje dominuoja pusdykumė ar dykuma. Pastarieji gamtos kraštovaizdžiai ir suteikė šlovę Namibijai. Dykumos yra neatskiriama šios šalies vizitinė kortelė. Jos apima didelį plotą, jų įvairovė didesnė nei būtų galima aprašyti ar suvokti. Visi atvykę čionai skuba į Namibo dykumą, ir neatsitiktinai – tai seniausia dykuma pasaulyje. Kol mokslininkai mėgina nustatyti jos amžių, galima drąsiai teigti, kad kukliausiais skaičiavimais – maždaug 20 milijonų metų! Vargu ar ką sako šis skaičius, bet, palyginus Namibą su gerai žinoma Sachara, pastaroji tėra tik kūdikis. Pamatyti Namibo dykumą – šioks toks iššūkis, nes tikrai bus karšta, tikrai teks paprakaituoti, bet tai niekis, kai matau, kaip mano keliautojai energingai kopų keteromis ropščiasi į viršų. Čia nereikia baimintis kopų sergėtojų, lipti galima kiek tik patinka ir kur patinka: smėlio tiek, kad užteks visoms kartoms į priekį. Kas nuslinks, tą atgalios supustys vėjas. Namibo dykuma užburia, nors tai nesvetinga ir žmogaus organizmui priešiška aplinka, bet visi, kas prisiliečia prie jos spalvų, smėlio, spalvų kontrastų, tampa pakylėti – įveikę save, išvydę nežemiško grožio vaizdų. Namibo dykuma suteikia keliautojams suvokimą, kad šioje šalyje vyrauja tik karštis ir sausra, tačiau dauguma keliautojų stengiasi patekti ir prie Atlanto vandenyno. Koks nesuderinamumas – dykuma ir vanduo! Ir ne tik. Pakrantėje patenkama tarsi į kitą planetą – ne dėl vėjo, bet vėsaus oro. Namibijos pakraščiu teka šaltoji Bengelos srovė, nešanti vėsų vandenį iš Antarktinių platumų. Pakrantėje pridygę miestų: Svakopmundas, Liudericas, Volvis Bėjus, ir kitų mažesnių. Kitados šiuos keistus klimatinius ypatumus įvertino vokiečiai ir anglai, įkūrę šiuos miestus ir kolonizavę Namibiją. Daug negerų dalykų išlikę atmintyje iš tų laikų, bet tai tapę Namibijos istorija, šios šalies gyventojai žvelgia į ateitį ir vis rečiau žvalgosi praeitin. Vokiečių įkurti miestai ir dabar žavi to laikmečio architektūra, apstu jų kultūros palikimo, daug švaros ir išpuoselėtos aplinkos. Visai kitokia Afrika nei galima įsivaizduoti. Visada ir visi keliautojai būna nustebę, kad tai Afrikos šalis. Taip, tai Namibija, kurią kūrė vietos gentys ir vokiečiai, anglai, pietų afrikiečiai. Europiniai pavyzdžiai persmelkė šios šalies gyventojų mentalitetą, dėl to namibiečiai kitokie, o tai suteikia dar daugiau įdomumo. Namibija – didelė šalis, dėl to ryškūs jos klimatiniai skirtumai. Kur gausiau drėgmės, ten ir žmonių daugiau, o tai – šiaurė. Ji atokiau nuo civilizuoto šalies vidurio. Į šiaurę keliautojai vyksta daugiausia dėl dviejų priežasčių – civilizacijos nepaliestų genčių ir laukinės gyvūnijos. Gyvūnų Namibijoje daug, ypač ten, kur nėra fermerių tvorų ir kur nėra gyvulių, nes galvijai ir laukiniai gyvūnai šioje šalyje kartu negyvena. Šiaurėje yra vienas seniausių nacionalinių parkų Namibijoje, jis apima maždaug trečdalį Lietuvos ploto. Tai garsioji Etoša. Įkurtas dar vokiečių laikais kaip draustinis, parkas tapo vienu iš pirmųjų Afrikoje. Jo laukinės gyvūnijos gausa nepalieka abejingų, verčia aikčioti, stebėtis, džiūgauti. Svarbiausia, stebint garsiai nešaukti, nes mūsų emocijos nepatinka daugeliui gyvūnų – tai trikdis, kuris verčia juos nerimauti, bėgti ir slėptis. Kiek bevardytumėte žinomų Afrikos gyvūnų, visus, vos su keliomis išimtimis, čia pamatysite. Lankantis Etošoje tenka įjungti daug pojūčių – ne tik regą, bet ir klausą, uoslę. Atradėjiškai keliaujantys paprastai gyvena palapinėse, ir koks malonumas, kai kažkur netoliese nakties tyloje pasigirsta riaumojantys liūtai, staugiantys drambliai ir galybę kitokių garsų skleidžiantys bala žino kokie gyvūnai. Tai – Afrika, tai – Namibija. Po tokių naktų būna daug aptarimų: „Ar girdėjote, kas ten buvo?..“ Tačiau jokios baimės, nes žmonės čia apsikeičia vietomis su gyvūnais: mes gyvename aptvertuose kempinguose, t. y. už tvorų, o laukiniai gyvūnai stebi iš priešingos pusės, iš laisvės. Norintiems suteikiama ir dar daugiau adrenalino – įsikuriama ne kempinge, bet laukinėje gamtoje. Tada ir dramblys palapinės šoną gali prabraukti, ir begemotas naktį ieškodamas maisto pražygiuoti, ir smalsios bebaimės žirafos paskabyti lapų nuo greta palapinių augančių medžių šakų. Svarbiausia nesimaišyti jiems ant kelio ir nedrumsti ramybės – mes tiems žolėdžiams neįdomūs. Būti šio natūralaus zoologijos sodo stebėtoju – daugelio tikrų keliautojų svajonė. Ryžkitės! Keliaujant po Namibiją būtina nepamiršti ir jos čiabuvių gyventojų, akistata su kuriais svariai praturtina kelionę. Dardant žvyruotais keliais link šiaurės patenkama į damarų žemę Damaralandą. Čia daug skurdo, didžiulis kontrastas sostinei ir kitiems didesniems miestams. Damarai, kaip ir kitos gentys, savo kalboje naudoja iš neatmenamų laikų išlikusius klikus, keliautojams siūlo gausybę retų mineralų, o jų geologinės žinios tiesiog stebina. Pirmą kartą išvydę garsios hererų genties moteris, daugelis nusistebi jų išvaizda. Tikra hererė – išdidi, visada puošni, rengiasi plačiais pūstais sijonais. Šią madą hererų moterys perėmė iš XIX a. Namibijoje gyvenusių kolonizatorių vokiečių moterų. Pastarosios, atvykusios iš puritoniškosios to meto Vokietijos, negalėjo žiūrėti į pusnuoges hereres – mokė jas siūti, rengtis taip, kaip pridera. Daug laiko prabėgo nuo tų laikų, tačiau daug hererių ir toliau tęsia joms pasiūlytą madą, tiesa, drabužius papildė įmantriais medžiaginiais galvos apdangalais, primenančiais karvės ragus. Galvijai hererams kitados buvo didžiausias turtas, tad ragai ant moterų galvų yra to simbolis. Pačiuose Namibijos šiaurės vakaruose patenkama į Kaokolandą – bene egzotiškiausią šios šalies regioną. Jis turistų dar mažai lankomas, nedaug čia kelių ir kitos infrastruktūros. O visi tie, kurie atvyksta, trokšta pažinties su himbų gentimi. Istoriškai susiklostė, kad šis regionas liko nuošalyje nuo intensyvaus kolonizavimo. Autonomiškai gyvenę himbai ilgai nebuvo veikiami civilizacijos, laikėsi savito gyvenimo būdo, puoselėjo tradicijas ir papročius. Nuošalūs himbai nepaliauja stebinti ir šiais laikais – reikia tik apsilankyti jų aptvertuose kaimuose. Himbai garbina gyvulius, dievina šventąją ugnį, paklūsta kaimo seniūnui, praktikuoja poligamiją, moterys po senovei nedengia viršutinės kūno dalies, gausiai dabinasi karoliais, apyrankėmis, auskarais, kuria įmantrias šukuosenas, kūną kasdien tepa ochros ir sviesto mišiniu. Himbų gyvenimas lėtai, bet palengva keičiasi: vis daugiau vaikų lanko mokyklą, dėl to žmonės tampa sėslūs, kontaktai su turistais duoda papildomų pajamų, kurios iš esmės keičia šių žmonių gyvenimo būdą. Kaitos procesai lėti, todėl dešimtys tūkstančių himbų užtikrina kiekvienam atvykėliui galimybę persikelti į praeitį ir pamatyti labai daug autentikos. Namibija, kaip ir bet kuri kita pasaulio šalis, keičiasi. Tie pokyčiai matomi visose žmonių gyvenimo srityse. Nors šalį lanko vis daugiau žmonių, pasaulio turizmo žemėlapyje ji išlieka šešėlyje: dėl nežinojimo, dėl abejonių ar nepagrįstų baimių. Vis dar neatrasta, labai viliojanti, galybę gražių vietų turinti Namibija laukia ir jūsų! Vos kelios valandos į rytus nuo Namibijos sostinės Vindhuko ir pasieksime Botsvaną. Jeigu Namibija yra bent kiek girdėta šalis, tai Botsvana daugeliui yra baltoji dėmė žemėlapyje. Ir be reikalo, nes ši dar mažiau civilizuota, žmonių saujelė, kelių nedaug, tačiau laukinės neliestos gamtos – šimtai tūkstančių kvadratinių kilometrų. Prieš tūkstančius metų, kai Namibijos žemėje dar negyveno juodaodžių bantu rasinei grupei priklausantys žmonės, šiuose kraštuose klajojo sanai, kuriuos mes tradiciškai vadiname bušmėnais. Daug negerovių patyrę sanai, išstumti ir engiami pasislėpė Kalaharyje – didžiulėje skurdžia augmenija apaugusioje pusdykumėje ir savanoje. Jų gyvenimo būdas – medžioklė ir rankiojimas – veiklos, priskiriamos akmens amžiui. Sanai gyvena Botsvanoje, bei kaimyninėse Namibijos ir Pietų Afrikos valstybėse. Labai daug sanų jėga ir prievarta tapo sėslūs, jiems uždrausta medžioti, buvo priversti palikti savo žemes, kuriose staiga rasta brangių gamtos turtų – deimantų, aukso, metalų rūdų. Galimybė pamatyti šiuos gyventojus jų autentiškoje aplinkoje labai maža, tačiau Botsvanoje tokia galimybė yra. Norint juos pasiekti, tenka daug ir ilgai važiuoti. Žvelgiant į šiuos gamtos vaikus apima dvilypis jausmas – kas vis dėlto iš mūsų laimingesni. Sanai puikiai pažįsta aplinką ir tuo didžiuojasi, mes jos nepažįstame taip, kad galėtume joje išgyventi, tačiau esame apsirengę šiuolaikiniais drabužiais, turime daug modernių daiktų, naudojamės visais civilizacijos laimėjimais. Skurdžiai mūsų akimis atrodantys sanai tėra kontrastas mūsų susikurtam pasauliui. Bendraujant su sanais atsiveria labai gilus jų dvasinis pasaulis, ryšys su gamtine aplinka, tiksliau, jie ir yra gamtos dalis. Prisilietimas prie šių žmonių tampa gyvenimo dovana bet kuriam, kas nori pažinti pasaulį tokį, koks jis buvo kažkada. Keliai, kaip plonyčiai siūlai, driekiasi per bekraštes Botsvanos platybes. Tai Kalaharis. Čia mažai vandens, didesnę metų dalį sausa ir labai karšta. Kai sakau žmonėms, kad dar truputį reikia pavažiuoti, dar kažkiek ir bus daug vandens – mažai kas tuo tiki. Bet kuo labiau į šiaurę, tuo arčiau didžiųjų vandenų, kur jo netrūksta ištisus metus. Dykuma, pusdykumė, daugiau kaip tūkstantis kilometrų bet kuria kryptimi iki vandenyno, o čia vanduo. Šis gamtos fenomenas XIX a. viduryje nustebino ir garsųjį keliautoją škotą David Livingstone. Šis galvosūkis taip įkvėpė atradėją, jog šis dalį savo gyvenimo paskyrė Afrikos tyrinėjimams. Daug laiko praėjo, kol buvo įrodyta, kad labai daug vandens į Botsvaną atkeliauja Okavango upe iš šiaurės. Ši upė į niekur neįteka, o plačiai išsišakoja suformuodama milžinišką deltą, kurios vandenys po truputį pranyksta Kalahario smėlynuose. Okavango delta ir yra tas perlas, dėl kurio verta vykti į Botsvaną. Norint įsiskverbti į Okavango deltą, tenka įveikti klastingus ir klampius Kalahario smėlynus, kuriuos per milijonus metų sunešė vandenų srautai. Gamta čia keičiasi labai greitgai: sausus akacijų brūzgynus keičia aukštesni mopanės medžiai, daugėja palmių, kraštovaizdyje ima dominuoti ryški žaluma, žemesnės vietose daug drėgmės, daugėja upių ir upelių. Gamta pasikeičia taip stipriai, jog protas sunkiai priima matomus kontrastus. Tačiau visi laukia kitko – gyvūnų, nes čia jų karalystė. Gamtoje visada reikia būti kantriems: kas moka išlaukti, visada būna apdovanojami įspūdingais reginiais. Okavango delta, kurioje visais laikais gyveno labai mažai žmonių, išliko milžiniška gyvūnų populiacija. Didžiulė teritorija saugoma, o ūkinės veiklos, išskyrus turizmą, beveik nėra. Mažai naminių gyvulių, o kaimų žmonėms labiau apsimoka teikti paslaugas turistams nei verstis žemdirbyste. Kuo toliau važiuojama į šiaurę, tuo daugiau vandens. Pagaliau ir Okavango upė. Tai gyva vandens arterija, turinti ne vieną rankovę, kur vandens lygis priklauso nuo sezono. Jis reguliuoja ir turizmo ritmą, nes drėgnuoju laikotarpiu upės ir upeliai plačiai išlieja – užtvindydami milžinišką teritoriją. Kelių čia beveik nėra, o atstumai įveikiami dažniausiai plokščiadugnėmis mokoro valtimis. Pirmasis įspūdis paprastai ne koks, tačiau pakanka atsiduoti čiabuvių malonei, įsijausti į gamtos aplinką ir apima užtikrintas jausmas, kad tai ne šiaip kelionė, tai potyrių kvintescencija. Afrika Okavango deltoje atsiveria tokiais rakursais, kurių neįmanoma perteikti, tai reikia patirti. Antai susitikimas su hipopotamais plaukiant kanalu, kai "pagarba" šiam gyvūnui tokia didžiulė, jog ir vietiniai traukiasi iš kelio, ir tai daro labai greitai. Čia visi turi žinoti elgesio taisykles ir jų laikytis. Okavango deltoje tikėtis prašmatnaus komforto nereikia – čia gamtos karalystė, kurioje ilsimasi laukinėje gamtoje, kur gyvūnai migruoja nepaisydami žmonių. Tačiau čia apie viską pagalvota, kad viešnagė paliktų kuo geresnius atsiminimus. Gyventi tenka palapinėje, kurioje yra ir lovos, ir net privatus dušas. Gardų maistą iš visos širdies gamina čiabuvių moterys ir vyrai, o valgoma pavėsinėje, iš kurios atsiveria vaizdai į gyvą zoologijos sodą. Geriant kavą galima stebėti antilopes, dramblius, daugybę įvairių paukščių, girdėti vandenyje besiturškiančius hipopotamus. Nieko stebėtino, jeigu storaodžioai drambliai ateis pasidomėti, kaip dvikojams sekasi stovyklavietėje. Gali ateiti vienišius, o gali ir visas tuzinas. Laikantis griežtų instrukcijų turistams organizuojami žygiai pėsčiomis po žvėrių karalystę. Deltoje niekas neskuba, čia laikas praranda prasmę, čia galima atitolti nuo civilizacijos ir pajausti ritmą su gamta. Botsvaną garsina ne tik Okavango delta. Prieš milijonus metų jos teritorija tekėjo galingos upės, nešusios vandenis į milžiniškus vidinius ežerus. Dabar jų dubenys virtę bekraštėmis pūstomo smėlio ir druskų plynėmis, kur nuo karščio raibuliuoja žemė ir dažni miražai. Bet labai retais atvejais ir čia palyja, atiteka vanduo ir plynės tampa sekliais ežerais. Antai Nata draustinis, kur ne tik paukščių karalystė, bet ir kraštovaizdžio stebuklas. Ten galima pamatyti saulę, kuri leidžiasi į vandenį, kai aplink driekiasi dykuma. Pačioje šalies šiaurėje, ties keturių valstybių pasieniu, kur sueina Botsvanos, Namibijos, Zambijos ir Zimbabvės pakraščiai, teka dar viena ištisus metus vandeninga upė – Čobė. Prie jos įkurtas nacionalinis parkas tuo pačiu pavadinimu. Daug gyvūnų jau mačiusiems, kruizas Čobės upe tarsi razina ant torto. Gyvūnų čia visur: vandenyje, ant žemės, ore. Krokodilai, hipopotamai iš labai arti, žolę rupšnojančios antilopės ir buivolai ir spalvos, spalvos, gamtos spalvos. Prie Čobės gyvena labai daug dramblių, čia driekiasi jų migracijų keliai, nepaisantys valstybių sienų. Drambliai turi tokią pajautą, jog jaučia lietų už 280 kilometrų. Ir nors vandens čia apsčiai, bet kai pašaro pritrūksta, drambliai leidžiasi į tolimas keliones – kur palijo ir kur po lietaus išdygsta vešli žolė. Čobė įteka į vieną garsiausių Afrikos upių – Zambezę. Zambezės kirtimas – įvykis, nes iš Botsvanos patenkama į Zambiją. Tūkstančius metų žmonės kėlėsi per upę valtimis, šiais laikais sraunią vagą čia įveikia motorinės priemonės, tačiau ir čia atėjo civilizacija – baigiamas statyti didžiulis tiltas, kuris atvers naują epochą šiame Afrikos kampelyje. Keliantis per Zambezę kiekvienas keliautojas puikiai žino, kad čia pat, netoliese upė dingsta giliame tarpeklyje, sukurdama vieną gražiausių reginių mūsų planetoje – Viktorijos krioklį ir už jo besitęsiantį vingiuotą tarpeklį. Didingiausias krioklys vos kelis mėnesius per metus, kai vanduo plukdo maksimumą savo vandens. Tada jo taip daug, jog vandens purslai neišsitenka krioklyje ir kyla aukštyn milžinišku garų stulpu. Šis vaizdas įkvėpė čia gyvenusius čiabuvius, kurie ir šiais laikais krioklį vadina Mosi oa Tunja – Griaudžiantys dūmai. Kiekvienu metų laiku krioklys turi ką pasiūlyti: drėgnuoju laikotarpiu – daug vandens, kai vandens mažiau – puikiu reginiu, kai vandens nedaug – didingo tarpeklio vaizdu. Kadangi krioklį Zambija dalijasi su Zimbabve, pamatyti jį visą nuo žemės – neįmanoma. Tačiau visi, kas ryžtąsi pakilti į orą – sraigtasparniu ar parasparniu, – apdovanojami nepamirštamu reginiu, kuris prisiminimais perkels į Afriką vėl ir vėl. Tikra Afrika – kitokia, tikra Afrika užburia, tikra Afrika įtraukia ir nepaleidžia. Grūdos kelionių vadovas Rytas Šalna