Tik GRŪDOJE! Namibija - Botsvana - Zimbabvė. Patyriminė kelionė ir laukinės gamtos nuotykių safaris po Juodąją Užsacharės Afriką 16d.

Atvykimas į Namibijos sostinės Vindhuko tarptautinį Hosea Kutako oro uostą, formalumų sutvarkymas ir pervežimas į viešbutį. Vindhukas (liet. „vėjuotas kampas“) – centrinėse Namibijos aukštikalnėse ant kalvų 1660 m virš jūros lygio išsimėtęs miestas, kuriame juntama germaniškos kultūros įtaka, nemažai įspūdingų kolonijinio stiliaus pastatų.

Miesto centras pasižymi ypatinga tvarka ir švara. Daugelis keliautojų Vindhuką vadina mažiausiai afrikietišku miestu, o pačią Namibiją – „šypsena Afrikos veide“. Vindhuke apžiūrėsite 1907 metais vokiečių suprojektuotą ir pastatytą Kristaus bažnyčią, kurios grakštus bokštas tapo išskirtiniu miesto simboliu.

Esant galimybei, lankysite šalia esantį neįprasto dizaino Nepriklausomybės muziejų. Kylant muziejaus stikliniu liftu atsiveria miesto ir jo apylinkių panoraminiai vaizdai.

Nakvynė viešbutyje.

Maitinimas: vakarienė.

Išvykę iš Vindhuko, pajudėsite link Sesriem kanjono, esančio prie Namibo dykumos pakraščio. Galima drąsiai teigti: jeigu nematei Namibo dykumos, vadinasi, nebuvai Namibijoje. Kai kurie keliautojai teigia, kad vien dėl Namibo dykumos verta vykti į Namibiją. Tai garsiausias šios šalies gamtos stebuklas. Namibo dykuma yra viena seniausių pasaulyje. Jai net didžioji Sachara pagal amžių būtų tik kaip naujagimis.

Dėl šaltosios Bengelos srovės susidariusi dykumos 50-160 km pločio juosta iš šiaurės į pietus driekiasi beveik 2 tūkstančius kilometrų. Šiame ruože iš sausumos į vandenyno pusę tekančios upės, besiplaikstantys vėjai, sukūrė įspūdingus kraštovaizdžius. Nors kitados čia gyvenę nama genties žmonės vadino dykumą „vieta, kurioje nieko nėra“, ji pasižymi laukinės gamtos įvairove.

Vyksite į Mirties slėnį (Dead Vlei), primenantį siurrealistinį paveikslą: juodos negyvos akacijos, suskilinėjusio balto molio plynėje kontrastuojančios su ryškiai raudonais smėlynais ir skaisčiai žydru dangumi; pasivaikščiosite po siaurą, bet savito grožio Sesriem kanjoną. Leisitės į pažintį su Sossusvlei smėlio kopomis – vienomis aukščiausių pasaulyje.

Kai kurios kopos plastiškai banguodamos iškyla į didesnį nei 300 metrų aukštį. Nors tai ne pasaulio rekordas, bet abrikosų spalvos smėlis, kopų formos ir dydžiai priblokš kiekvieną. Keičiantis apšvietimui ir drėgmės kiekiui, čia kasdien vyksta šešėlių ir spalvų spektaklis. Stebėti jį geriausia tekant ar leidžiantis saulei ir būtinai užkopus į vieną iš kopų. Keliautojai Soussusvlei kopas vadina vienu fantastiškiausių peizažų visame pasaulyje.

Nakvynė viešbutyje, lodžijoje.

Maitinimas: pusryčiai, pietūs, vakarienė.

Šiandien keliausite Namibo – Nauklufto parko teritorija ir jos pakraščiais, kurioje pamatysite daug įspūdingų vietų, primenančių Mėnulio kraštovaizdį. Pravažiuosite pro Kuisebo kanjoną. Važiuodami į šiaurę pro nesibaigiančią dykumą, pasieksite antrą pagal dydį Namibijos miestą ir kurortą Svakompundą, kuriame iki šiol jaučiama didžiulė vokiškos kultūros įtaka.

Toks nesvetingas gamtos kraštas kaip Namibija kelis šimtmečius visiškai nedomino europiečių, nes kurtis gyventi dykumoje buvo tikra beprotystė. Ko neįstengė padaryti kitos šalys, sugebėjo įgyvendinti vokiečiai. Jiems iki Pirmojo Pasaulinio karo priklausė nemaža dabartinės Namibijos teritorija. Per kelis dešimtmečius vokiečiai ne tik sukūrė infrastruktūrą, pastatė miestus, bet juos pavertė tikromis oazėmis. Nors nuo vokiečių viešpatavimo laikų praėjo veik šimtas metų, jų kultūros palikimas gyvas ir šiais laikais. Vokiečių įkurtas Svakopmundas glaudžiasi prie Atlanto vandenyno.

Po ilgo važiavimo bekrašte nežemiškų kraštovaizdžių dykuma, jis tarsi vaiduoklis išnyra jos fone. Tik įvažiavus į miestą pasitinka vokiška tvarka, spalvoti, tarsi žaisliniai, namai. Gatvės suprojektuotos taisyklingai, apsčiai iš kolonijinių laikų išlikusių vokiškos architektūros stiliaus pastatų. Visur tvarkinga, ošia palmių giraitės, svečius kviečia europietiškos kavinės, jaukios suvenyrų parduotuvėlės. Vaikštinėjant gatvėmis, miestelis greičiau primena Viduržemio jūros nei Afrikos šalies kurortą.

Nakvynė viešbutyje.

Maitinimas: pusryčiai, pietūs.

Iš Svakopmundo leisitės link Špickopės – raudonų granitinių uolų grupės Namibo dykumoje. Uolos yra daugiau nei 700 mln. metų senumo, o masyvo aukštis virš jūros lygio siekia 1784 m ir stačiai iškyla virš lygios dykumos. Šis kalnų masyvas susiformavo toje vietoje, kur maždaug prieš 100 mln. metų iš žemės gelmių į plutą įsiveržė ir sustingo magmos srautas.

Per ilgą laiką erozija pašalino viršutinį sluoksnį ir atidengė atsparias dūlėjimui granito uolienas. Keliaujant link Špickopės, jeigu pasiseks, galbūt pamatysite vieną rečiausių ir unikaliausių pasaulyje augalų – Nuostabiąją velvičiją („Welwitschia mirabilis“). Ji turi tik 2 lapus, kurie pastoviai auga iš pagrindo bei ilgą liemeninę šaknį. Prisitaikiusi prie karšto ir sausringo klimato, drėgmę ji gauna iš ryto rasos (lapai turi itin daug žiotelių). Nors augalo amžių nustatyti sunku, manoma, kad jis gali augti daugiau nei 1000 metų. Nuostabioji velvičija laikoma gyvąja fosilija.

Atvykę į Špickopę, įsikursite jaukioje stovyklavietėje didingojo „Namibijos Materhorno“ papėdėje (galima ir kita nakvynės vieta). Špickopė dar vadinama Namibijos lopšiu. Čia kadaise bušmėnų genties dvasininkai atlikdavo religinius ritualus. Špickopėje išlikę nemažai bušmėnų dailės pavyzdžių. Mėgausitės išskirtine ramybe, stebėdami žvaigždėtą Afrikos dangų.

Nakvynė stacionariai įrengtoje stovyklavietėje (miegama lovose).

Maitinimas: pusryčiai, pietūs, vakarienė.

Pasimėgavę įspūdingais Špickopės vaizdais, kurie tikrai nepalieka abejingų net ir daug mačiusiam mūsų planetoje, kelionę tęsite link šio masyvo giminaičio Erongo kalnų (Erongoberg). Dėl siurrealistinių vaizdų ši vietovė neretai apibūdinama kaip fotografų svajonė ar net rojus. Čia pamatysite įspūdingo dydžio ir formų granito uolas, riedulius, vadinamus Bull‘s Party. Dėl intensyvaus dūlėjimo paviršiuje esančios uolos įgijo apvalainas, milžiniškus riedulius primenančias formas, keistai išsibarsčiusius plynaukštėje.

Vėliau lankysite Otjitotongwe gepardų parką, įkurtą siekiant apsaugoti Namibijos gepardų populiaciją. Nors gepardai visoje Afrikoje nykstantys gyvūnai, Namibijoje yra didžiausia koncentracija laukinių, laisvai gyvenančių gepardų, kurie, deja, pridaro daug žalos vietiniams fermeriams. Pakliuvę į spąstus, sužeisti ir negalintys išgyventi savarankiškai laukinėje gamtoje gepardai patenka į šį parką.

Nakvynė viešbutyje, lodžijoje.

Maitinimas: pusryčiai, pietūs, vakarienė.

Mums sunku įsivaizduoti, kad kažkur gyvena gentys, kurių civilizacija dar nesugadino. Lankysite vieną iš tokių – himba gentį. Tai viena egzotiškiausių genčių ne tik Namibijoje, bet ir visoje Afrikoje. Nuo seniausių laikų himbai yra klajokliai gyvulių augintojai. Galvijai, ožkos yra visas turtas, aplink kurį nuo aušros iki sutemų ir sukasi gyvenimas.

Dėl klajokliško gyvenimo būdo himbai nestato patvarių būstų, tad iš šakų suręstos ir moliu apdrėbtos lūšnelės yra vienintelis prieglobstis nuo svilinančios saulės, vėjo ir lietaus. Mėsa, pienas, kailiai, odos – viską himbai panaudoja kasdieniame gyvenime. Savo kūnus dengia apdirbtos odos gabalėliais, o odą kasdien drėkina rūgusiu ožkos pienu ir įtrina raudonos ochros bei galvijų riebalų mišiniu. Tai apsaugo nuo kaitros ir gyvių įkandimo. Itin įspūdingai atrodo nuogakrūtės moterys. Jos nesivaržo turistų ir mielai už pinigėlį pozuoja. Kasdien himbai atlieka ritualą – dūmuose „skalbia“ savo simbolinius drabužėlius.

Šios genties žmonės išgyvena sunkius laikus, nes šiltėjantis klimatas ir ilgėjančios sausros stumia juos iš savo žemių. Persikėlus arčiau civilizuotų gyvenviečių, himbų vaikai pradeda lankyti mokyklas, tad genties gyvenimo būdas po truputį keičiasi. Viešnagė himbų gentyje – tai kelionė į praeitį, kai tai, kas matoma yra neįtikėtina, bet realu.

Keliausite link Šiaurės Namibijoje plytinčios „didžiosios baltosios sauso vandens vietos“ – Etošos nacionalinio parko. Etoša yra milžiniška išdžiūvusi ežero įduba, kuri užima 4700 km2. plotą (šioje įduboje sutilptų beveik 12 tokių miestų kaip Vilnius). Keletas tokių įdubų ir sausųjų ežerų kadaise drauge su Botsvanos Okavango delta sudarė vieną didžiausių ežerų pasaulyje. Upės, maitinusios begalinio dydžio vandens telkinį, išdžiūvo ir karšti saulės spinduliai išdžiovino ežerų vandenį. Dabar įdubą raižo gyvūnų takai ir sūkuriuoja dulkių debesys.

Etoša yra vienas garsiausių, didingiausių ir įspūdingiausių nacionalinių parkų Afrikoje, įkurtas 1907 metais, kai Namibija dar buvo Vokietijos imperijos dalis, ir tūkstančių gyvūnų, tokių kaip zebrų, žirafų, antilopių, juodųjų raganosių, liūtų bei dramblių buveinė. Kai kurios girdyklos tamsiu paros metu apšviečiamos, todėl turėsite unikalią galimybę stebėti gyvūnus ir jais grožėtis.

Stebėti laukinius žvėris yra didžiulis, nenusakomas įspūdis. Zoologijos sode, net ir pačiame moderniausiame, gyvūnai šeriami, rūpinamasi jų sveikata. Nacionaliniuose parkuose visas gyvenimas verda pagal savo taisykles, išlieka stipriausieji, greičiausieji ir gudriausieji, o būti šių procesų liudininkais yra įspūdis visam gyvenimui.

Nakvynė viešbutyje, lodžijoje.

Maitinimas:  pusryčiai,  pietūs,  vakarienė.

Tęsite pažintį su Etošos nacionaliniu parku. Dalį dienos stebėsite laukinius žvėris, aplankysite bent kelias vandens girdyklas, kur tikėtina galimybė pamatyti daug gyvūnų. Vėliau vyksite  link Grootfonteino. Pakeliui aplankysite didžiausią pasaulyje žinomą Hoba meteoritą.

Mokslininkai mano, kad jis sveria apie 50 tonų ir manoma, kad nukrito prieš 80 tūkst. metų. 1920 m. netyčia atrastą meteoritą dengė smėlis. Aptikus tokį kosmoso svečią – meteoritas buvo atkastas, o aplink jį suformuotos amfiteatro formos terasos. Manoma, kad šiam dangaus kūnui gali būti iki 400 mln. metų. Netoli nuo Hobos meteorito pavažiavę pasieksite Grootfonteiną. Jį 1885 metais įkūrė 40 burų šeimų, kurios po ilgų klajonių čia persikėlė iš Transvalio Pietų Afrikoje. Čia driekėsi šiaurinis vokiečių kolonijos pakraštys, buvo įkurta anglų-vokiečių kalnakasybos kompanija. Dabar miestas patenka į taip vadinamąjį "Otavi trikampį" – gerai išvystytą žemės ūkio regioną.

Nakvynė viešbutyje, lodžijoje.

Maitinimas: pusryčiai, pietūs, vakarienė.

Šiaurės rytų kryptimi vyksite į Kaprivi koridorių. Tai Namibijos teritorija, kuri tarsi pleištas įsispraudžia tarp Angolos, Botsvanos, Zambijos, Zimbabvės ir beveik 450 kilometrų tęsiasi rytų kryptimi. Rytiniame taške vos 1 kilometras skiria Namibiją nuo Zimbabvės.

Kaprivi koridorius yra ypatingų politinių įvykių XIX a. pabaigoje tarp buvusių kolonijinių Anglijos ir Vokietijos imperijų Afrikoje rezultatas. Upės, jų deltos, užliejami slėniai šiame ruože sudaro idealią aplinką gyvūnams, kurių apsaugai įkurti bent keli gamtos ir nacionaliniai parkai. Kirtę Botsvanos sieną, Kalahario dykumos šiauriniais pakraščiais važiuosite link Okavango deltos.

Nakvynė viešbutyje, lodžijoje.

Maitinimas: pusryčiai, pietūs, vakarienė.

Šiandien važiuosite į Mauno gyvenvietę, vadinamą vartais į Okavango deltą ir Botsvanos turizmo sostinę. Mauno pavadinimas kildinamas iš bušmenų žodžio maung, kuris reiškia „trumpų nendrių vieta". Tai penktas pagal dydį Botsvanos miestas, eklektinis šiuolaikinių pastatų ir vietos trobelių mišinys.

Maune tuo pat metu galite stebėti iš parduotuvių išeinančius pražilusius medžiotojus ir chaki spalvos drabužius vilkinčius gidus, didžiulius sunkvežimius keturiais varomais ratais besiskinančius kelią per brūzgynus ir vietinių genčių vyrus vis dar atvedančius čia parduoti gyvulius. Okavango delta yra tas perlas, dėl kurio verta vykti į Botsvaną. Okavango upė išteka Angolos aukštumose ir teka į pietus Botsvanos kryptimi.

Atskubėjus į Kalahario dykumą, upė patenka tarsi į spąstus, iš kurių ištrūkti neįmanoma. Čia ji sudaro Okavango deltą, didžiausią žemyno deltą pasaulyje. Ji vadinama upe, „kuri neranda jūros“, nes, užuot, plaukusi į jūrą, lėtai teka į pietus ir išsisklaido į daugybę kanalų. Didžiulė upė, prarasdama tėkmės greitį, pradeda šakotis ir sukuria milžinišką sausumos deltą – vešlią oazę, kurioje daugybė neįžengiamų pelkėtų plotų, upų vagų, siaurų protakų.

Jų struktūra nuolat keičiasi, nes upė neša daug sąnašų, dumblą ir kanalai po truputį užanka, užauga. Visa oazė sudėtingas ekosistemų labirintas, kuriame tarpsta afrikietiškoji augmenija ir gyvūnija. Dėl sudėtingų gamtos sąlygų visais laikais žmonių čia gyveno labai mažai, todėl tai, ką dabar galima pamatyti Okavango deltoje, yra tikrų tikriausia pirmapradė Afrikos gamta su milžiniška laukinių gyvūnų populiacija.

Deltoje gyvena ir veisiasi daugybė gyvūnų ir per 400 rūšių paukščių. Jų gausa sukuria didingą reginį. Didžiulė tikimybė pamatyti begemotus, jie plaukia kanalais laikydami kai kuriuos atvirus ar atverdami tuos, kurie buvo užžėlę. Tačiau Okavango delta yra jautri ekologinė sistema, kuri gali būti lengvai pažeista. Pažinčiai su šia gamtos ekosistema leisitės mokoro kanojomis.

Tikrų gamtos mylėtojų ir specialistų susidomėjimas Okavango delta, kaip viena iš autentiškiausių Afrikos gamtos ekosistemų, sparčiai auga, tačiau botsvaniečiai neskuba šios teritorijos skelbti nacionaliniu parku, nes tai gali paskatinti masinio turizmo plėtrą ir suduoti nepataisomą smūgį gamtai. Afrika Okavango deltoje atsiveria tokiais rakursais, kurių neįmanoma perteikti, tai reikia patirti. Deltoje niekas neskuba, čia laikas praranda prasmę, čia galima atitolti nuo civilizacijos ir gyventi vienu ritmu su gamta. Gyvūnai čia migruoja nepaisydami žmonių.

Nakvynės viešbučiuose, lodžijose.

Maitinimas: 2 pusryčiai, 2 pietūs, 2 vakarienės.

Šiandien iškeliausite link Makgadikgadžio druskų lygumų, plytinčių Šiaurės Botsvanoje ir dar kartą pajusite kas tai yra Afrikos tyrai po ryškia saule. Geologinėje praeityje čia telkšojo milžiniškas ežeras, kuriam išdžiūvus didžiulę teritoriją padengė storas druskos sluoksnis ir susiformavo druskinga dykuma. Ši teritorija apima gausybę druskos įdubų, vešlia žole apaugusias lygumas, kurias puošia palmių salelės.

Ypač sunkiai ištveriamo karščio dienomis, kai žiema eina į pabaigą, sustingusios įdubos gali būti pavojingos. Karščio sukelti miražai atima gebėjimą orientuotis erdvėje, tviska vaizduotėje susikurti ežerai ir po kelių sekundžių vėl išnyksta, pradeda skraidyti stručiai, akmenys pavirsta judančiais kalnais... Po lietaus sezono įdubos prisipildo vandens ir pritraukia būrius flamingų, pelikanų bei kitų vandens paukščių, taip pat tūkstančius zebrų ir antilopių.

Nakvynė viešbutyje, lodžijoje.

Maitinimas: pusryčiai, pietūs, vakarienė.

Ryte iškeliausite link Čiobės nacionalinio parko. Tai įspūdingų kraštovaizdžių, gyvūnų gausa ir paukščių kolonijomis garsus parkas. Didžiausia Pietų Afrikos upė Zambezė prasideda Zambijos – Kongo DR pasienyje ir teka į pietryčius per Namibijos Kaprivi regioną. Tada susilieja su Botsvanos Čiobės upe maždaug 70 km aukščiau Viktorijos krioklio.

Vasaros lietūs, iškrintantys Angoloje, paprastai pasiekia santaką nuo balandžio ar gegužės mėnesio. Žemesniuose tarp upių esančiuose plotuose kaupiasi nuosėdų salos, apaugusios nendrynais, bet aukščiau pakilęs vanduo jas užlieja. Čiobės nacionaliniame parke gyvena begemontų kaimenės ir daug Nilo krokodilų. Upėje veisiasi daug žuvų. Šiame regione susitelkę daugiausia dramblių Afrikoje. Jūsų laukia įspūdingas plaukimas laivu Čiobės upe stebėti gyvūnijos ir augmenijos.

Nakvynė viešbutyje, lodžijoje.

Maitinimas: pusryčiai, pietūs.

Po pusryčių vyksite į Kasane, kur susikerta Botsvanos, Namibijos, Zambijos ir Zimbabvės valstybių sienos. Kirsite Zimbabvės sieną ir palei Zambezės upę atvyksite į Viktorija Folsą, įsikūrusį netoli Viktorijos krioklio, be jokių abejonių, laikomo vienu didingiausių Afrikos gamtos objektų. Artėjant link krioklio iš kai kurių vietų galima pamatyti tumulus vandens garų, nepaliaujamai kylančių virš krioklio į kelių šimtų metrų aukštį.

Vietos gyventojų Viktorijos krioklys vadinamas mosi-oa-tunya („dūmai, kylantys su griaustinio triukšmu“). Reginys, atsiveriantis prieš akis, ne iš karto leidžia suvokti krioklio jėgą ir didybę. Pirmasis Viktorijos krioklį išvydo škotų misionierius D. Livingstonas 1855 metais. Jis ir jo būrio nariai iš toli pamatė purslų debesis ir susiprotėjo išlipti saloje prie pat krioklio. Keliautojai prislinko prie bedugnės krašto ir apstulbo išvydę milžinišką upę, tiesiog pranykstančią Žemės plyšyje. D. Livingstonas šį krioklį pavadino karalienės Viktorijos garbei.

Viktorijos krioklį apžiūrėsite iš Zimbabvės pusės. Vaikščiodami įrengtais apžvalgos takais, grožėsitės šiuo įstabiu gamtos kūriniu (P.S. Norint apžiūrėti krioklį iš Zambijos pusės būtina viza.). Aplankysite rankdarbių ir suvenyrų turgų, galėsite užsisakyti norimas paslaugas (už papildomą mokestį pasirinktinai): plaukimas Zambezės upe, apžvalginis skrydis sraigtasparniu virš Viktorijos krioklio.

Nakvynė viešbutyje, lodžijoje.

Maitinimas: pusryčiai.