Dvi kelionės vienoje. Pietų Korėja - Japonija 16d. (17d.)

Skrydis iš Vilniaus per Helsinkį į Seulą (galimi ir kiti skrydžio variantai).

Atvykimas į Pietų Korėjos Incheon oro uostą. Susitiksite su vietiniu gidu ir iškart vyksite į Paju miestą pasižvalgyti po garsiąją Demilitarizuotąją zoną, kuri taip traukia žmones, ieškančius priežasčių, kodėl prieš daugiau nei 60 metų nebuvo kitos išeities, kaip nutraukti beprasmius žudymus tarp tos pačios tautos žmonių ir pasirinkti paliaubas (ne taikos sutartį) bei galutinai atskirti Šiaurės ir Pietų Korėjas. Dabar siena yra stebima abiejų valstybių kareivių, sutelktos didžiulės karinės pajėgos, o netolies esantys tiltai („Negrįžimo“, „Laisvės“) ir po demilitarizuotąja zona iškasti 4 tuneliai liudija apie buvusią ir tebeesančią įtemptą padėtį. Turistams tereikia turėti pasą, norint priartėti prie minėtosios zonos, kai tuo tarpu korėjiečiai vis dar turi gauti specialiuosius leidimus. Paradoksalu – tačiau tai tik dalelė Korėjos ypatumų. Lankome Dora observatoriją, įkurtą ant Dorasan viršūnės (Dora kalnas), iš šios vietos galima apžvelgti visą Demilitarizuotąją zoną; observatorija yra artimiausias taškas Šiaurės Korėjai geografiniu požiūriu. Apžiūrėsite netoliese esančią Dorasan geležinkelio stotį sukurtą su tikslu, jog vieną dieną sujungs Pietų ir Šiaurės Korėjų geležinkelius į vieną tiesę... Teritorija, kurioje sutelkta daug su Korėjos karu susijusių paminklų ir skulptūrų, restoranas, nedidelis nuotykių parkelis, vadinama Imjingak parku, įkurtu šalia Imjin upės. Visai šalia observatorijos yra, taip vadinamas, Trečiasis tunelis (iškirstas uoloje, 73 m gylyje), kuris iškastas planuojant invaziją į Pietų Korėją – buvo numatyta, jog, esant reikalui, bus įmanoma vos per valandą iš Šiaurės Korėjos į Pietiniąją perkelti visą kareivių diviziją (lankoma, esant galimybei).

Grįžę į Seulą, dalyvausite itin neįprastoje Kimči maisto ruošimo programoje. Kas yra kimči? Tai, ko gero, garsiausias ir labiausiai korėjietiškos virtuvės išreklamuotas specialitetas – fermentuotas (raugintas) Pekino kopūstas bei kitos panašiu metodu paruoštos daržovės ar su tuo susiję patiekalai. Esmė tame, jog jos turi būti traškios, rūgščios ir aštrios – korėjietiška virtuvė yra labai įvairi, smagu tai, jog galima visada pasirinkti, ar norima ragauti patiekalą aštriai, pusiau aštriai ar paruoštą su švelnesniu padažu (kuris, beje, būna pakankamai aštrus). Smagu, jog visi bendruomeniškai sėdi prie ilgų stalų, greitai sukasi maisto gamyba, erdvę užvaldo triukšmas ir visus užplūsta be galo smagi nuotaika. Kimči gamybai naudojamas kiniškas Pekino kopūstas, kurio patiekimas dažnai neatsiejamas nuo korėjietiško slyvų vyno. Be abejonės, korėjietiška virtuvė turi daug savitų paslapčių, tačiau tai, kas iš pradžių atrodo sunkiai valgoma, vėliau tampa netgi mėgstamu patiekalu, pavyzdžiui, minėtojo stiliaus kimči jigae (kimči sriuba). Sakoma, jog tai geriausias vaistas nuo pagirių. Pekino kopūstas ir korėjietis – neatsiejama vienovė, net į kelionę jie pasiima šios daržovės. Dažnai patiekalai yra praturtinti jūros gėrybėmis, ryžiais, kimči salotomis, mėsa ir kitais ingredientais. Patirtis nustebins.

Vakarop keliausite į Namsan kalne stūksantį Seulo simbolį – 350 m aukščio Seulo bokštą, iš kurio 360 laipsnių kampu galėsite apžvelgti įspūdingą naktinę miesto panoramą. Nakvynė viešbutyje.

Nuotraukos autorius: Stasys Barauskas 

Po pusryčių tęsiama pažintis su sostine – ekskursija pradedama nuo karališkųjų rūmų Gyeongbokgung, pastatytų XIV a. ir vadinamų „Didžiai palaimintais dangaus rūmais“. Jie yra vieni iš 5 Joseon dinastijos valdų, šiems rūmams taip pat priskirtas ir Etnografinis muziejus su kolekcijomis, reprezentuojančiomis kasdienį korėjiečių gyvenimą.

Vėliau jūsų lauks pasivaikščiojimas po „Hanok“ kaimelį (dar vadinamą Šiauriniu kaimu), kuriame pastatyta 900 senovinių korėjietiškų namų, leidžiančių panirti į unikalią kultūrą ir senuosius laikus. Dabar čia veikia svečių namai, restoranai, kultūros centrai.

Nuotraukos autorius: Stasys Barauskas 

Lankomi Changdeokgung rūmai, kurie tapo pagrindine gyvenamąja vieta daugeliui Joseono dinastijos valdovų ir yra geriausiai išsaugoti iš penkerių mūsų dienas pasiekusių karališkųjų Joseon rezidencijų. Rūmų kompleksas 1997 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Palikę istorinį Seulą už nugaros, lankysite Dongdemuno dizaino centrą, dėl kurio išskirtinės architektūros Seulas 2010 metais tapo pasaulio dizaino sostine. Taip pat jis laikomas didžiausiu 3D amorfinės struktūros pastatu pasaulyje. Šis centras išsiskiria ne tik savo architektūra, bet ir tuo, kad po vienu stogu talpina net penkias sales: meno salę, muziejų, dizaino studiją, dizaino parduotuvę ir Dongdemuno istorijos ir kultūros parką. 

Dieną vainikuos smagi pažintis su Gvangja – vienu iš didžiausių Pietų Korėjos tradicinių turgų, kur prekiaujama kokybiškomis šilko prekėmis, linine patalyne, rankų darbo gaminiais. Šis turgus skaičiuoja daugiau nei 100 metų istoriją ir yra labai mėgstamas jaunimo dėl jame aptinkamų vintažinių drabužių, kurie savo neįprastu dizainu pritraukia net ir Korėjos įžymybes.

Esant galimybei, siūlome apsilankyti Jeongdong teatre ir pasižiūrėti satyrinės novelės pastatymą miso, parašytą nežinomo autoriaus vėlyvosios Joseon dinastijos metu. Tai kūrinys, kuris itin išryškina valdančiosios klasės veidmainystę ir žmogaus prigimtines aistras, o kai į tai žiūrima per humoro prizmę, belieka nepamiršti pasiimti geros nuotaikos ir mėgautis tradicine Korėjos vaidyba. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Kelionė į Seoraksano nacionalinį parką, kuris dar žinomas vardais Seolsan arba Seolbongsan („seol“ reiškia „sniego“, o „ak“ – „didelis kalnas“), nes sniegas Seoraksano kalnuose neištirpsta ir ilgai išsilaiko ant uolų. 1965 m. Seorako kalnų rajonas buvo paskelbtas saugomu gamtos paminklu, o nuo 1982 m. jį pradėjo globoti UNESCO. Nuo aukščiausios parko viršukalnės Daecheongbong atsiveria didinga kalnų panorama. Kalnyne yra daug slėnių, įspūdingų krioklių. Seoraksan kalnai (1708 m) – treti pagal aukštį Pietų Korėjoje (po Hallasan vulkano (1950 m) Jeju saloje ir Jirisan kalnyno (1915 m) pietinėje Pietų Korėjos dalyje). Smagus pasivaikštinėjimas ypatingo grožio gamtoje.

Vėliau kelsitės keltuvu link Seoraksan kalnų nacionaliniame parke esančių Biseondae uolų. Vaizdas yra išties gražus, ypač tada, kai po lietaus vanduo srūva kaskadomis žemyn per didžiulius akmenis. Didingas uolų ir skardžių, rodos, remiančių dangų, peizažas įkvėpė daugybę poetų ir mokslininkų. Kai kurie iš jų net įrėžė uolose savo įrašus, išlikusius iki mūsų dienų.

Pasivaikščioję nuostabioje gamtoje, keliausite į Sinheungsa šventyklą, kurioje numatytas susipažinimas su budistų bendruomenės gyvenimo sąlygomis, įsiliejimas į jų bendruomenę: dalyvavimas bendrose apeigose ir giedojimuose, mokymuisi skirtų drabužių dėvėjimas, maitinimasis kartu su vienuoliais bei miegojimas šventykloje ant grindų. Ši šventykla kažkada buvo vadinama Hyangseongsa, ją pastatė Jajangyulsa (590-658 m.), keliavęs į garsius visoje tautoje kalnus karalienės Jindeok viešpatavimo metais. Pakeliui į Sinheungsa šventyklą matysite puikią, bronzinę 10 m aukščio Jawabul statulą, o už jos – tiltą. Perėjus tiltą, pasitiks ilga akmeninė siena su Cheonwang durimis, per kurias galima patekti į šventyklą. Prie įėjimo iš abiejų pusių stovi keturios Cheonwang (Karaliaus) statulos: Jiguk Cheonwang su kardu, Damun Cheonwang su liutnia, Gwangmok Cheonwangsu su bokštu, ir Jeungjang Cheonwang su drakonu. Iki mūsų dienų puikiai išliko pagrindinė šventykla, prieglauda bei daugybė kitų statinių, tokių kaip pvz., Hyangseongsaji: trijų aukštų mūrinis bokštas, laikomas Pietų Korėjos kultūros vertybe. O keliautojai čia užsuka ne tik dėl istorinio paveldo, bet ir dėl nuostabaus kraštovaizdžio. Nakvynė Sinheungsa šventyklos vienuolyne.

Labai ankstyvą rytą keliamasi kartu su vienuoliais budistais ir dalyvaujama jų dvasinės praktikos reguloje: rytinis giedojimas, ankstyvi bendruomeniniai pusryčiai, bendruomeninė veikla, šventyklos valymas ir atsisveikinimas su vienuoliais.

Vėliau Jūsų lauks kelionė į dvasinę ir kultūrinę Korėjos sostinę – Kjongdžu (Gyeongju), miestą, įsikūrusį Šiaurės Kiongsango provincijoje ant Japonijos jūros kranto ir savo populiarumu nenusileidžiantį pačiam Seului. Kjongdžu buvo senosios tūkstantmetį gyvavusios (iki 935 m.) Sillos karalystės sostinė, 2000 m. įtraukta į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą. Apžvalginė ekskursija mieste, kuris vadinamas „muziejumi be sienų“. Sustojimas prie Kjongdžu nacionaliniame parke tyvuliuojančio Anapji tvenkinio. Tai dirbtinis tvenkinys, kuris kartu su rūmais buvo įrengtas 30-ojo Silla karalystės karaliaus Munmu Didžiojo paliepimu. Iškasta žemė buvo supilta aplink tvenkinį, kad būtų galima pasodinti medžius ir apgyvendinti retų rūšių paukščius. Gyvūnus, kaip ir augalus, Silla karalystės gyventojai vežė iš įvairiausių pasaulio kampelių, siekdami sukurti utopiją, idealų pasaulį. Tvenkinio dydis įspūdingas – 200 m jis nutįsęs iš vakarų į rytus ir 180 m – iš šiaurės į pietus.

Vėliau keliausite pasižvalgyti po Bulguksa šventyklą – tai budistų vienuolynas, kuriame yra ne vienas Pietų Korėjos nacionalinio paveldo objektas: t.y. akmeninės pagodos Dabotap ir Seokgatap, Cheongun-gyo (Mėlynojo Debesies) tiltas ir dvi paauksuotos Budos statulos. 1995 m. Bulguksa kartu su už 4 km esančia Seokguramo grota buvo įtraukta į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą. Pačią pirmąją šventyklą dabartinės šventovės vietoje 528 m. pastatė karalius Beopheungas, o dabartinė šventykla pradėta statyti 751 m. ministro pirmininko Kim Daeseong, siekiant nuraminti jo tėvų sielas. Šventovė baigta statyti 774 m., jau po Kim mirties, tada ir suteiktas vardas Bulguksa, kuris reiškia „Budos žemės šventovė“. Įstabus faktas, jog 1966 m. šioje šventykloje surasta pati seniausia pasaulyje spausdinta knyga – Dharani sutra tekstas, datuojamas 704-751 m., atspausdintas ant japoniško šilkmedžio popieriaus ritinėlio, kurio dydis 8 x 630 cm.

Vėliau lankysite Seokguramo grotą, kuri buvo išrausta VIII a. Tohamsan kalno šlaituose, o jos viduje patalpinta monumentali Budos statula, žvelgianti į jūrą. Ši įspūdinga, nuošali Bulguksa šventyklos dalis yra laikoma budistinio meno Tolimuosiuose Rytuose šedevru ir saugoma UNESCO. Gamtinė relaksacija pratęsiama, keliaujant pasivaikštinėti Tumuli parku, kurio kelias nužymėtas 23 Sillos karalystės valdovų bei jų šeimų narių kapais – jų kalvelės iš tolo primena žaluma pasipuošusias piramides. Tik į vieną mauzoliejų galima įeiti – tai Cheonmachong kapavietė, kurios pavadinimas reiškia „Dangiškasis žirgas“. Nėra tiksliai žinoma, kas buvo šio mauzoliejaus įkūrėjai, tačiau manoma, jog tai turėję būti VI ar VII a. valdovai. 1973 m. vykę šios kapavietės kasinėjimai buvo itin vaisingi – surasta daugiau nei 12000 artefaktų, kai kurie jų ir dabar puošia mauzoliejų.

Praėję prekyviečių arealu, lankysite kitas Silla karalystės kapavietes, kurios turi bendrą pavadinimą Noseo-dong. Išvysite kapus, supiltus dar IV-V a. Įspūdinga, jog, kasinėjant šią vietovę, iki II-ojo pasaulinio karo pabaigos rastos dvi auksinės karūnos, o dar labiau neįtikėtina, kad iki 1984 m. ant šių kapų stovėjo namai... Pietrytinėje Tumuli parko pusėje apžiūrėsite pačią seniausią Tolimųjų Rytų observatoriją Cheomseongdae, statytą 632-646 m., kur karališkieji astronomai tyrinėjo žvaigždžių judėjimus ir numatė saulės bei mėnulio užtemimus. Nakvynė viešbutyje.

Po pusryčių išvykstama į Busaną, įsikūrusį pietrytinėje šalies dalyje. Tai antras pagal dydį miestas Pietų Korėjoje, penktas pagal dydį uostas pasaulyje. Busanas – stiprus ekonominis centras, miestas, kurio per II-ąjį pasaulinį karą neužėmė Šiaurės Korėja ir jam teko laikinosios sostinės vaidmuo. Dabar miestas gali didžiuotis savo itin gražia aplinka (įsikūręs pakrantėje), didele populiacija (daugiau nei 3,5 mln. gyventojų), daugybe universitetų ir istorinių paminklų. Apžvalginė ekskursija pradedama nuo Yongdusan parko, įsikūrusio ant vieno iš trijų žinomiausių kalnų Busano mieste, lankymo. Senas šio kalno pavadinimas – Songhyunsan – reiškia „kalnas, turintis vaizdą į jūrą per tankų pušyną“. Tik vėliau pavadinimas buvo pakeistas į Yongdusan ir dabar reiškia „drakoną, kuris pasiruošęs įveikti priešus, puolančius iš jūros pusės“. Vien iš minėtųjų apibūdinimų galima susidaryti vaizdą, jog tai išties įspūdinga vietovė su ypatingu peizažu, legendomis apipintais drakonus primenančiais kalnais. Lankomas parko centre esantis Busano bokštas (120 m) – jei nėra tiršto rūko, atsiveria įspūdingas pakrantės vaizdas ir uosto didybė.

Esant galimybei, lankoma nuostabi Haedong Yongung budistinė šventykla, pastatyta mokytojo Naongo 1376 m. Tai išskirtinė šventykla, išsidėsčiusi išilgai vandenyno linijos, todėl turistų neretai mėgstama apžvelgti iš vandens. Uolos, šventyklos pastatai, prisitaikę prie reljefo, sukuria nepakartojamą įspūdį. Ši vieta turi gražią tradiciją – žmonės atvyksta čia per Naujuosius metus, kad galėtų sugalvoti norą ateinantiems metams, stebėdami kylančią saulę. O ką kalbėti apie vyšnių žydėjimo laiką, juk ir Budos gimtadienis yra švenčiamas balandį – tada šventykla paskęsta žiedų ir žmonių jūroje.

Pasigrožėję Pietų Korėjos vaizdais, važiuosite link kelto, kuris plukdo į Japonijos Fukuoka prefektūrą. Nakvynė kelte.

Pusryčiai kelte. Atvykimas į Japonijos Hakata uostą, kur tvarkomi imigracijos ir muitinės formalumai, vėliau keliaujama pasižvalgyti po Fukuoka prefektūrą.

Lankysite Dazaifu Tenmangu šventyklą, kuri tarp šimtų Japonijoje esančių Tenmangu šventyklų yra svarbiausia, dalindamasi šį titulą su Kijote esančia Kitano Tenmangu šventykla. Maldos namai yra skirti Heiano laikotarpio talentingo mokslininko ir politiko Sugavara Michizane dvasiai. Michizane politinė karjera klostėsi sėkmingai ir jis įgijo didelę įtaką imperatoriaus dvare, kuriame tuo metu viešpatavo Fujivara klanas. Michizanės nesutarimai su Fujivara baigėsi mokslininko ištrėmimu iš sostinės Kijoto į tolimą valdžios tarnybą Dazaifu vietovėje, kur jis ir mirė 903 m., praėjus vos keleriems metams po tremties. Po mokytojo mirties Dazaifu siaubiant stichinėms nelaimėms žmonės įtikėjo, kad juos baudžia užsirūstinusi Michizane dvasia. Todėl Mokytojo kapo vietoje buvo pradėta statyti Tenmangu šventykla. Praėjus pagrindinius šventyklos vartus Torii, galima grožėtis tvenkiniu, turinčiu japoniško hieroglifo, reiškiančio „širdis“, formą. Kadangi Michizane labai mėgo slyvų medžius, jų aplink šventyklą galima priskaičiuoti daugiau nei 6000 (paprastai slyvos žydi nuo vėlyvo vasario iki kovo vidurio). Labai mėgstama studentų šventykla egzaminų metu būna apkabinėta Ema pakabukais, tikint, jog tai padės išlaikyti egzaminus.

Į pietus nuo garsiosios Dazaifu šventyklos stovi dzen budistinė Komyozen-ji šventykla, priklausanti japoniškojo budizmo Rinzai sektos Tofukuji mokyklai ir įkurta dar Kamakuros periodo viduryje (1192-1333 m.). Pagrindinis šventyklos akcentas – jos gražūs japoniškieji sodai – abstraktūs akmenų sodai šventyklos fasadinėje ir galinėje dalyse. Priekinis sodas yra mažesnis ir sudarytas iš 15 uolienų gabalų, išdėliotų grėbliu išžarstytame žvirgžde. Uolienos yra išskirstytos ir sudaro japoniškąjį hieroglifą, reiškiantį „šviesa“. Galinis sodas yra gerokai didesnis, turintis daug floros, papildytos akmenimis ir žvirgždu. Samanų lopinėliai, uolienos ir žvirgždas yra išdėstyti tarsi didelių sausumos ir vandens telkinių abstraktus vaizdinys. Klevų šakos, pakibusios virš sodo, daro šventyklą itin populiaria rudens lapų stebėjimo vieta lapkričio vidury.

Po ekskursijos važiuosite autobusu ir kelsitės keltu į šventąją Mijadžimos salą, kurioje, pasak legendų, negalima nei gimti, nei mirti, kurioje auga tik jauni medžiai, čiulba paukščiai ir ganosi elniai... Vakarienė. Nakvynė ryokane arba Hirošimos viešbutyje.

Pusryčiai ryokane. Keliausite lankyti Japonijos valstybine vertybe laikomos Mijadžimos salos įžymybės – Icukušimos šventyklos (UNESCO paveldo objektas) su įspūdingaisiais Tori vartais, kurie dėl potvynių-atoslūgių dažnai vadinami plaukiojančiais ir yra žinomi visame pasaulyje. Icukušimos šventykla yra salos šlovės ir jos vardo šaltinis, kadangi žmonės ją nuo seno vadina mijadžima, t.y. „šventyklos sala“. Pačią Mijadžimos salą šintoistai laiko šventa vieta. Šventykla ir jos garsieji vartai yra unikalūs statiniai virš vandens. Esant dideliam bangavimui atrodo, kad jie plaukia... Šventyklos kompleksas susideda iš daugybės pastatų, įskaitant maldos salę, pagrindinę salę ir „Noh“ teatro sceną, kurios yra sujungtos mediniais takais ir palaikomos mediniais pilioriais virš jūros. Aukščiausia salos viršukalnė yra Misen kalnas, kurį vietos žmonės garbino jau VI a. 1168 m. Taira no Kiyomori, galingiausias vyras Japonijoje Heiano laikotarpio pabaigoje, pasirinko salą savo šeimos šventyklos vieta ir pastatė Itsukushima šventyklą mažoje įlankėlėje, kai tuo tarpu garsieji Tori yra vidinėje Seto jūroje. Aplink įlankėlę yra nutiesti pasivaikščiojimo takeliai, todėl lankytojai gali mėgautis vaizdais, dairydamiesi į jūrą.

Keliausite į Hirošimos miestą. Lankysite vieną žinomiausių miesto simbolių – Taikos memorialinį parką, kurio medžiai, vejos, takeliai ryškiai kontrastuoja centrinei miesto daliai. Prieš numetant atominę bombą, dabartinio parko vietoje buvo politinė ir komercinė miesto širdis – tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl sprogimas įvyko netoli šios vietos. Praėjus ketveriems metams po tragedijos buvo nuspręsta kvartalo neatstatyti, o šią erdvę skirti taikos memorialiniams objektams. Pagrindinis parko statinys yra Taikos memorialinis muziejus, pasakojantis Hirošimos istoriją. Pagrindinis jo akcentas – 1945 metų rugpjūčio 6 dienos įvykiai: bombos numetimas ir žmonių kančios.

A-Bomb Dome pastatas, dar kitaip žinomas kaip Hirošimos Taikos memorialas, yra tai, kas liko iš Prefektūros pramonės skatinimo salės. Kai sprogo bomba, tai buvo vienas iš nedaugelio pastatų likusių stovėti – toks jis ir dabar (UNESCO paveldo objektas). Tarp muziejaus ir A-Bomb Dome yra lenktos arkos formos kenotafas, skirtas žuvusiems nuo sprogimo ir vėliau gyvybes nusinešusio radiacinio poveikio. Arkos apačioje yra akmuo, kurio centre surašyti mirusiųjų vardai – registras talpina virš 220 000. Papietavę vietiniame restorane, važiuosite į kanalų išraizgytą Osakos miestą, įsikūrūrsį Jodo upės žiotyse, vakarų Japonijos komercijos ir pramonės centrą. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Tęsite pažintį su vakarine Japonijos dalimi, viename stambiausių Azijos centrų – Osakoje. Osaka yra vienas saugiausių pasaulio miestų, vienas didžiausių pasaulio metropolių, nuosekliai išaugintas iš skirtingų japonų kultūros, pasaulėžiūros ir laiko dalelių. Šį kadaise buvusį ryžių kelio ir pirklių miestą dabar apžergę platūs automobilių keliai ir užgulę stingdantys daugiaaukščiai. Japonija pasitiks nežemiškais žemiškos realybės mastais. Jų jėgą pajusite pakėlę galvą į dangų ir pakilę arčiau jo. Nuvyksite prie vieno aukščiausių šalies pastatų – debesis remiančio „Umeda Sky“ dangoraižio. Nestandartinė šio 173 metrų aukščio dvikojo architektūra leis Jums plačiai apžvelgti urbanistinę panoramą. Du 40 aukštų  pastatus jungia stiklinis koridorius, o viršuje įrengta „plaukiajončio sodo“ observatorija. Iš čia Jums atsivers pribloškiantis miesto vaizdas 360 laipsnių kampu. Pastebėsite, kad už gigantiškus, vienas kitą bandančius pranokti šimtus pastatų dar galingesni miestą apjuosę kalnai – jų nepajudinama ramybė yra kaip amžina apsauginė siena, kaip atsvara beribiam megapolio triukšmui ir nuolatinėms statyboms. 

Nusileidę ant žemės, miesto tankmėje pradėsite įžvelgti daugiau smulkių, bet esminių Osakos žavesio smilčių. Modernioje stačiakampių dangoraižių dermėje slepiasi trikampiai švelniais smilkalais prakvipusių šventyklų ir grakščių pagodų stogeliai, o nuo mašinų ir žmonių minių skubos ūžiantis ir gaudžiantis asfaltas pereina į sakurų šlamesį ir parkų žalumą. Ji Japonijoje ypatinga – tarsi į kiekvieną medį ar tvenkinį būtų įsipynusi nematomo kūrėjo valia. Kiekviena detalė čia apgalvota ir išpuoselėta iki smulkmenų. Tai pastebėsite pamatę nuo XVI amžiaus išlikusią Osakos pilį. Ji – visai kitokia nei gynybai ir valdovų rezidencijoms tarnavę senieji Europos statiniai. Osakos pilis, kurią jau horizonte išskiria stambūs žali stogai paauksuotais kraštais, labiau primena šventyklą nei samurajų ir karo vadų – šiogūnų kovas bei galią menančią tvirtovę. Kad ir kuriuo metų laiku prie jos nuvyksite, pateksite į virpantį rytietišką paveikslą. Jame griežti žalių sodų ir akmeninės sienos kontūrai, į kuriuos žvelgia Jodo upė, o nuo jos į pilį – vandenis raižantys laivai, dera su ultramodernaus miesto tvarka ir tolumoje išryškėjančia betoninės bei stiklinės architektūros simetrija. Dabar pilyje įrengtas informatyvus muziejus, pasakojantis pilies ir Toyotomi Hideyoshi dinastijos istoriją. Apžiūrėsite muziejų, gynybinius griovius, net 600 sakurų priskaičiuojantį sodą ir arbatos namelį.

Nuotraukos autorius: Stasys Barauskas 

Iš Osakos važiuosite į Kiotą – daugiau kaip 1000 metų klestėjusią imperatoriškąją sostinę. Tai vienas gražiausių pasaulio miestų, kuris traukia savo harmonija, subtiliu senųjų tradicijų ir modernaus gyvenimo deriniu, Shinto šventyklų, miniatiūrinių sodų ir dangoraižių bei daugiaaukščių autostradų architektūra, iki šiol populiaria Zen meditacija ir ilga arbatos gėrimo ceremonija. Kiotas yra bene vienintelis miestas Japonijoje, puikiai atskleidžiantis japonų dvasią. Jis dar vadinamas šventyklų miestu. Atvykę lankysite budistinę Taikaus drakono Rijoandži šventyklą (UNESCO paveldo objektas) su jos įžymiuoju akmenų sodu. Sodą sudaro stačiakampio formos žvirgždo plotas, apsuptas senovine moline siena bei 15 uolienų gabalų, įvairiai išdėliotų nedideliuose samanų lopinėliuose. Įdomi sodo dizaino ypatybė yra ta, kad, žvelgiant iš tam tikro taško, bent vieno iš uolienų gabalo žiūrintysis nemato. Kokia yra tikroji tokio sodo reikšmė nėra žinoma. Kai kurie mano, kad sodas reprezentuoja mitologinę tematiką, kiti teigia, jog šis sodas atspindi abstrakčios begalybės konceptą. Tai garsiausias akmenų sodas Japonijoje, kasdien pritraukiantis šimtus lankytojų. Sodo įkūrimo data ir jo kūrėjai nėra žinomi, todėl sklando įvairiausios hipotezės.

Vėliau vyksite į Kinkakudži šventyklą, kitaip vadinamą Auksiniu paviljonu (UNESCO paveldo objektas), nukeliančią į Muromači valdymo laikus (1336-1573 m.). Tai budistinė šventykla, kurios 2 aukštai pilnai padengti aukso folija. Kinkakudži yra įspūdingas statinys suprojektuotas taip, kad langai atsivertų į didelį tvenkinį. Per savo istoriją šventykla daugybę kartų degė – per Onin karą, vėliau per civilinį karą, kuris sunaikino didžiąją dalį Kioto ir 1950 m., kai buvo padegta fanatiko vienuolio. Auksinis paviljonas buvo atstatytas 1955 m. ir dabar kiekvienas rūmų aukštas reprezentuoja skirtingą architektūrinį stilių, o pastatą vainikuoja auksinis feniksas. Nakvynė viešbutyje Osakoje arba Kiote.

Pusryčiai. Keliausite į Narą – senąją Japonijos sostinę ir vieną pirmųjų budizmo centrų Japonijoje, kultūros ir politikos lopšį, klestėjusį 710-794 metais. Šis senovinis miestas su savo miškingomis kalvomis, šventyklų parkais, vienais seniausių pasaulyje mediniais pastatais ir dabar išlieka ramybės simboliu. Lankysite Todaidži šventyklą su joje esančia milžiniška bronzine Budos statula. Tai žinoma ir istoriškai reikšmingiausia šventykla Japonijoje bei žymus Naros objektas. Šventovė buvo pastatyta 752 m. ir augo taip sparčiai, kad 784 m. sostinė buvo perkelta iš Naros į Nagaoką, siekiant sumažinti šventyklos įtaką valdžios struktūroms. Todaidži šventyklos pagrindinė salė Daibutsuden (Didžiojo Budos salė) yra didžiausias medinis pastatas pasaulyje, nepaisant to, kad dabartinė konstrukcija, išlikusi nuo 1692 m., yra viso labo dvi trečiosios senosios originalios šventyklos salės dydžio. Milžiniški šventyklos vartai Nandaimon yra papuošti dviem įspūdingo aukščio nuožmios išvaizdos sargybinių statulomis, saugančiomis kelią į šventovę.

Vėliau lankysite žymiausią Naros šventovę – raudonai lakuotą Kasugos didžiąją šventyklą, pastatytą kuriantis sostinei ir skirtą Kasugai – dievybei, atsakingai už miesto apsaugą. Kasuga šventovė daugelį šimtmečių buvo periodiškai kas 20 metų perstatoma, tačiau Edo periodo pabaigoje šios tradicijos atsisakyta. Šventovė apkabinėta garbintojų padovanotais bronziniais žibintais, o grakšti akmeninių žibintų linija palydės Jus iki pat šventyklos. Žibintai uždegami viso labo dukart per metus – kai vyksta Žibintų festivaliai: t.y. vasario mėnesį ir rugpjūtį. Aplink Kasuga šventovę yra daugybė mažesnių šventyklų, iš kurių 12, skirtų dvylikai laimės dievų, yra išsidėstę išilgai kelio, vedančio link pagrindinės šventovės.

Po smagaus pasivaikštinėjimo Naroje grįšite į Kiotą, kur Jūsų lauks įspūdinga Nidžio pilis, pastatyta Tokugava Ieyasu (pirmojo Edo laikotarpio šiogūno) 1603 m. Jo sūnus Iemitsu pabaigė pilies rūmų statybą po 23 metų, o vėliau juos išplėtė, pristatydamas penkių aukštų pagrindinį pilies bokštą. Po Tokugava šiogūnato valdžios baigties 1867 m., Nidžio pilis kurį laiką buvo naudojama kaip imperatoriaus rūmai, o vėliau padovanota miestui ir atidaryta visuomenei. Ši pilis yra geriausiai išlikęs Japonijos feodalinės eros rūmų pavyzdys ir 1994 m. įtraukta į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą.

Dieną vainikuosite Menų sodo – modernaus muziejaus po atviru dangumi – lankymu. Netradicines erdves su pakopomis krentančio vandens sienomis 1994 metais suprojektavo garsusis japonų architektas Tadao Ando savo žymiuoju glotnaus betono stiliumi. Vaikščiodami po Menų sodą vietoje akmenų ir žalumos čia rasite aštuonis meno kūrinius. Tai kopijos, padarytos ant keraminių plytelių ir visiškai naujai įprasminančios Monet „Vandens lelijas“, priderintas prie muziejaus erdvės ir panardintas po vandeniu, Mikelandželo „Paskutinįjį teismą“, nukopijuotą visu natūraliu orginalo dydžiu, Da Vinčio „Paskutinę vakarienę“, nepamirštant Seurat, Van Gogho, Renuaro darbų. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Pasiruošiama kuprinėlė su būtiniausiais daiktais dviems dienoms ir nakvynei (bagažas bus gabenamas atskirai ir pristatytas į Tokijo viešbutį). Po pusryčių lankysite Sandžusangendo šventyklą, garsėjančią 1001 Kanon – gailestingumo deivės – statula. Šventykla buvo įkurta 1164 m. ir atstatyta po šimtmečio, kai originaliąją konstrukciją sunaikino gaisras. Šventyklos salė yra 120 m ilgio – tai ilgiausias pasaulyje medinis pastatas. Pavadinimas Sandžusangendo reiškia „33 tarpeliai“ ir žymi tarpelių skaičių tarp pastato atraminių kolonų (nuo seno žinomas metodas matuoti pastato ilgį). Pagrindinės salės centre stūkso didelė medinė paauksuota tūkstantarankės Kanon statula, apsupta daugybės kitų dievų statulų ir statulėlių – vaizdas stulbinantis.

Vėliau keliausite apsižvalgyti po Kijomizu-dera šventyklą, vieną žymiausių Japonijoje, įspūdingiausią Hejano laikotarpio architektūros šedevrą, 1994 m. įtrauktą į UNESCO paveldo objektų sąrašą. Šventovė buvo pastatyta 780 m., šalia Otova krioklio miškingose kalvose į rytus nuo Kioto. Kijomizu šventykla geriausiai žinoma dėl savo medinių pastolių, kurie išnyra 13 m į viršų kalvos šlaite po pagrindine šventyklos sale. Nuo terasos atsiveria kvapą gniaužianti miesto panorama, apsupta trijų kalnagūbrių, pavasarį paskendusi vyšnių žieduose, o rudenį – auksiniuose medžių lapuose.

Vyksite į Kioto stotį, iš kur greituoju traukiniu važiuosite į Odavaros miestą. Atvykus – pervežimas iki viešbučio Hakonėje. Karštųjų versmių kurortas Hakonė, kurio apylinkėse įsikūrę nedideli, jaukūs viešbučiai, turi „vitriną“ į Tekančios saulės šalies kalną Fudžijamą ir garsėja hipnotizuojančio grožio kraštovaizdžiu. Įveikę didžiąją kelionės dalį, nusipelnėte lipšnaus poilsio karštosiose versmėse ir viešbučio SPA. Šį atpalaiduojantį vakarą vainikuos japoniško meniu vakarienė ir nakvynė viešbutyje Hakonėje arba netoli šio miestelio.

Pusryčiai ryokane. Vyksite į ekskursiją Hakonėje. Lankysite 5-ąją Fudži kalno stotelę – tai apžvalgos aikštelė, nuo kurios, esant gražiam orui, atsiveria įspūdinga švento japonams Fudži kalno panorama. Lankytojų centre demonstruojamas puikus filmas, pristatantis šio vulkano susidarymą, ypatumus, sakralius renginius. Aukščiausias Japonijos kalnas (3776 m), kurio viršūnę netgi šiltuoju metų laiku dengia sniego kepurė, kaip ir sakuros žiedas, yra šalies simbolis. Gaubiama mistikos Fudžijama tikrąja to žodžio prasme yra svarbi japoniškojo identiteto dalis. Kiekvienas japonas privalo bent kartą gyvenime užlipti į Fudžijamą, o entuziastai ten netgi sutinka Naujuosius Metus.

Vėliau lankysite Ovakudani geizerių šlaitą – aktyvią vulkaninę zoną, susidariusią išsiveržus Hakonės ugnikalniui prieš 3000 metų. Čia galima patirti, kas yra sulfito garai, karštosios versmės ir upeliukai. Negana to, Ovakudani geizerių šlaite giedrą dieną atsiveria labai gražūs vaizdai į Fudžijama kalną. Apie vieną įspūdingiausių geizerių slėnių Japonijoje nuo seno pasakojamos legendos, o vietiniai jį vadina velnių slėniu. Ir tai visai teisinga, nes nuolat garuojantis karštas vanduo priverčia pasijusti kaip pragare. Norintieji gyventi septyneriais metais ilgiau, ryžtasi suvalgyti kiaušinį, išvirtą sieros oksidų turinčiame ir ne itin maloniai kvepiančiame vandenyje. Tai taip pat vietinės mistikos dalis...

Pavaikštinėjus Ovakudani geizerių šlaitu, Jūsų lauks maloni pramoga – pasiplaukiojimas vulkaninės kilmės, daugiau nei 400 000 metų skaičiuojančiu Aši ežeru, žavinčiu ne tik savo vaizdais, bet ir legendomis apie ežere gyvenantį daugiagalvį drakoną. Plaukdami ežeru gėrėsitės pakrantės miškelius puošiančiomis šventyklomis, stebėsite žvejus, traukiančius laimikį, mojuosite poilsiautojams, prasilenkdami su spalvingais piratų laivais.

Vėliau lankysite šintoistinę Hakonės šventyklą, turinčią du vardus: Haone Gongen arba Kuzuryu. Abu pavadinimai susiję su legenda apie drakoną, prirakintą grandinėmis ežero dugne. Pasakojama, kad vienuolis Gongenas plukdydavęs statinaitę ryžių į ežero vidurį ir ten ją išmesdavęs, o kai atplaukdavęs pasižiūrėti, ar statinaitė tebeplūduriuoja, rasdavęs tik besisukančius vandens verpetus. Sakoma, jog drakonas surydavęs gražiausias merginas, todėl buvęs budistų vienuolio Mangano pagautas ir prirakintas grandinėmis prie didžiulio kedro kamieno, gulėjusio ežero dugne. Ilgainiui drakonas imtas laikyti šių vietų globėju, o raudonieji šventyklos vartai ežere netoli kranto yra vadinami „Drakono vartais“. Į šventyklą veda įspūdinga beveik kilometro ilgio šimtamečių kedrų alėja.

Iš Hakonės važiuosite į Tokiją – dinamišką, modernų miestą, naujausių pasaulio technologijų sostinę, kurioje tobulai dera senovinės šventyklos ir šiuolaikiniai dangoraižiai. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Ekskursinė programa Tokijuje. Aplankysite Tsukiji turgų. Tai žymiausias didmeninis žuvies, mėsos produktų, vaisių ir daržovių bei gėlių turgus centriniame Tokijuje. Jis žinomas kaip pasaulyje didžiausias žuvies turgus, apdorojantis daugiau nei 2000 tonų jūros produktų per dieną. Nepakartojami įspūdžiai garantuoti, ką bekalbėti apie turguje vykstančius aukcionus, kurių metu pirkėjas ryžtasi pakloti už jūros gėrybes sumas, vertas meno kūrinių kainos. Egzotika...

Po gurmaniško ryto keliausite į Asakusa Kanon šventyklą, kurios pilnas pavadinimas skamba Kinryū-zan Sensō-ji, o tai reiškia „jaunos žolės ant auksinio drakono kalno šventykla“. Jau vien toks poetiškas pavadinimas rodo, kad šventyklos kūrėjai turėjo itin subtilų estetikos pojūtį. Ši spalvingiausia ir populiariausia budistinė sostinės šventykla mieste yra seniausia. Legenda pasakoja, kad 628 m. du broliai žvejai sužvejojo Sumidos upėje gailestingumo deivės Kanon statulą – kad ir kiek kartų jie statulą išmesdavo į vandenį, ši vistiek sugrįždavo. Taigi netoli tos vietos buvo nuspręsta pastatyti šventyklą deivės Kanon garbei. 

Aplankę šventyklą, pasivaikščiosite apie 250 m besitęsiančiu Nakamise prekybiniu pasažu, kuriame galėsite nusipirkti lauktuvių. Čia plačiausias suvenyrų pasirinkimas – gatvėje yra apie 90 parduotuvėlių, viliojančių turistus. Pasažas Jus nuves iki pat Kaminarimon (Perkūno vartų). Šioje, jau keletą šimtų metų žinomoje gatvėje, galite surasti yukata (surišamų paprastesnės konstrukcijos kimono), dumblių pakuočių, japoniškų valgymo lazdelių, medinių šukų, audinių ir kitokių gėrybių.

Pasimėgavę seniausiąja miesto dalimi, lankysite publikai atvirą Imperatoriškųjų rūmų Rytų sodą, kuris yra vidinės rūmų teritorijos dalis. Iš senųjų pagrindinių imperatoriškųjų rūmų pastatų nieko neišlikę, tačiau gynybiniai grioviai, senieji vartai ir keletas sargybinių patalpų vis dar egzistuoja.

Pasivaikščioję ramybe ir žaluma alsuojančiame sode, miesto apžvalgą tęsite Ginzos rajone, kuriame savo parduotuves turi garsiausi pasaulio dizaineriai ir prabangos prekių gamintojai. Tai vieta, kur galima pasižvalgyti po pirmaujančių mados virtuozų ir kosmetikos gamintojų pasaulį. Ginza – brangiausias miesto rajonas, savo pavadinimą gavęs dar 1612 m., jau tada čia ėmė kurtis juvelyrai ir atidarinėti savo parduotuvėles. Pravažiuosite Omotesando gatve iš išorės apžiūrėdami įžymių japonų architektų sukurtus pastatus visame pasaulyje garsių firmų parduotuvėms: One Omotesando (Fendi, arch. Kengo Kuma, 2003), PRADA shop (arch. Herzog de Meuron, 2004), TOD‘S (arch. Toyo Ito, 2005). 

Popietę pasitiksite gurkšnodami žaliąją arbatą, tačiau ne bet kaip, o pagal per šimtmečius nusistovėjusias taisykles. Japonai arbatos gėrimo ceremoniją vadina Arbatos Keliu. Jo pradžia – kaimyninėje Kinijoje, iš ten į samurajų šalį atkeliavo ir meditacinis budizmas, medicina, konfucinės vertybės. Japonijoje arbatžolių rinkimo, paruošimo bei šio gėrimo vartojimo procesas savaip papildė vietos gyvenimą ir tapo stipria japonų kultūros dalimi. Čia šios gamtos gėrybės poveikio žmogaus sveikatai išmanymas dera su ypatinga estetikos pajauta ir bendravimo etiketu. Pajuskite jį neskubėdami, per švelnų, po kiekvieno gurkšnio vis šiek tiek pasikeičiantį arbatos skonį.

Vakare pasikelsite į garsųjį Tokijo bokštą, šaunantį 333 m aukštyn į dangų. Japonams šis bokštas yra šalies pokarinio atgimimo ir ekomoninės galios simbolis, buvęs aukščiausiu statiniu Japonijoje nuo 1958 iki 2012 metų, kai jį pranoko Tokijo Sky tree. Turistų traukos objekte įrengtos dvi apžvalgos aikštelės (350 m ir 450 m aukštyje), šurmuliuoja restoranai ir parduotuvėlės. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Tęsdami pažintį su Tokiju, lankysite Meidži šventyklą, įsikūrusią Šibuja rajone, greta Jojogi parko. Šventykla buvo baigta statyti 1920 m. ir paskirta imperatoriui Meidži ir imperatorienei Šoken (dabartinio imperatoriaus seneliams), praėjus aštuoneriems metams po imperatoriaus ir šešeriems – po imperatorienės mirties. Per II-ąjį Pasaulinį karą šventovė buvo sugriauta, o netrukus po to vėl atstatyta. Medžių supamas statinys yra charakteringas unikalios japoniškosios šventyklų architektūros pavyzdys. Statybose naudojama kipariso mediena iš Kiso vietovės ir varis, o toks stilius vadinamas nagare-zukuri. Giraitėje veši visos Japonijoje augančių medžių ir krūmokšnių rūšys, kurių daugumą paaukojo Japonijos gyventojai.

Iš sakralios erdvės judėsite į, ko gero, judriausią Tokijuje Šindžuku rajoną (sostinės valstybinių biurų ir verslo oazę). Čia įkurta Tokijo savivaldybės biuro observatorija, esanti 243 m aukščio bokštų dvynių panoraminio vaizdo aikštelėse, iškilusiose į 202 m aukštį (jos liftu pasiekiamos vos per 55 sekundes). Pro kavinių ir restoranų langus atsiveria įspūdingojo didmiesčio vaizdai.

Vėliau užvažiuosite į jaunimo pamėgtą Haradžuku rajoną. Čia pamatysite daug jaunų žmonių, kurie stengiasi atrodyti kuo originaliau ir išsiskirti iš minios. Tai tarsi varžybos, kuriose laimi efektingiausiai atrodantys jaunuoliai, susikūrę netradicinį įvaizdį. Žinoma, išvysti galima ir itin nemažai prabangos demonstravimo – pasivaikštinėjimas tikrai nenuvils.

Ekskursijos pabaigai užsuksite į Nezu muziejų, kuriame pristatoma privati japoniško ir azijietiško meno kolekcija – nuo kaligrafijos iki tapybos, keramikos ir tekstilės. Pramonininkas ir Tobu geležinkelių kompanijos prezidentas Nezu Kaichiro buvo aistringas meno kolekcininkas, o muziejaus erdvė ir sodas buvo jo privati rezidencija, nusipirkta 1906 m. Po Nezu Kaichiro mirties 1940 m., siekdamas išsaugoti kolekciją, jo sūnus įkūrė muziejų. Vakarienė.

Pageidaujantys gali savarankiškai praleisti vakarą diskotekų, barų, restoranų ir karaoke klubų rajone Ropongi arba Akihabara elektronikos rajone. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Paskutinę kelionės dieną Jums palikome laisvą, kad pasisotintumėte tokiais įspūdžiais ir patirtimis, kurios Jums svarbios asmeniškai. Tad siūlome arba savaip laiką praleisti Tokijuje, arba pasirinkti Niko turą (už papildomą mokestį).

Jei Jums Tokijo negana, jei vis jaučiate ypatingą trauką šiam, regis, begaliniam miestui, mes galėsime Jus pakonsultuoti ir patarti, ką dar čia aplankyti, paragauti, išbandyti ar įsigyti. Jau patys įsitikinote, kad Tokijas susideda iš savo apimtimis ir aukščiais nepaliaujančių stebinti betono, stiklo ir plieno šedevrų, plačių autostradų, viadukų, požeminių ir antžeminių pasaulių, kur šaltą megapolio masę keičia nuostabūs parkai ir rafinuoti sodai, kur tarp fantastinių gabaritų ir neįtikėtinų matmenų pastatų įsiterpusios mistiška atmosfera viliojančios šventyklos, kur blizgiems prekybos centrams visada yra alternatyva – vietinių gėrybių turgūs, kur yra tiek muziejų ir galerijų, kiek žmonių pomėgių, kur restoranų, naktinių klubų ir kavinių įvairovė – neišsemiama.  

Jei paskutinę kelionės dieną norite išnaudoti pažinčiai su dar nelankyta, ypač romantiška vietove toliau nuo mirguliuojančio megapolio, rekomenduosime išvyką į Niko, miestą kalnuotoje vietovėje netoli Tokijo. Ekskursija po Niko – stulbinančio grožio šventyklų kompleksą, saugomą UNESCO ir spindintį nebūdingu japonų architektūrai turtingumu. Niko kaimas pradėjo kurtis po to, kai 766 metais budistų vienuolis Šodo Šonin šiose vietose įkūrė Rinodži šventyklą. Pagrindinėje šventovės salėje įkurdintos trys dievybės – auksu padengta medinė Amidos statula, tūkstantarankė Kanon ir arkliagalvė Kanon. Vaikštinėdami po šventyklos teritoriją, stabtelėsite ir nedideliame japoniško stiliaus sode. Dar kartą pajusite, kad budistinė aplinka, kurioje senovinė architektūra ir religiniai atributai darniai papildo tarsi pačių dievybių sukurtą peizažą, svečiui ne tik suteikia peno akims – kartu dovanoja vidinės šilumos, harmonijos. Lankysite 1617 metais pastatytą Tošogu šintoistinę šventyklą. Tai neįprastai spalvingai, gausiai ir prabangiai dekoruota dievų buveinė, kurioje budistiniai motyvai persipina su šinto tikėjimo apraiškomis. Po ekskursijos grįšite atgal į Tokiją. Nakvynė viešbutyje. 

Pusryčiai. Pervežimas į Naritos tarptautinį oro uostą. Skrydis į Vilnių per Helsinkį (galimi ir kiti skrydžio variantai).