GRŪDOS turas po kontrastingąją Etiopiją. Krikščioniškasis paveldas, įspūdinga gamta, archaiškos gentys 14d.

Atskridę į Adis Abebos tarptautinį Bole oro uostą, atlikę migracijos ir muitinės formalumus, vyksite į viešbutį. Nakvynė viešbutyje Addis Abeboje.

 Maitinimas: pusryčiai, vakarienė. 

Po pusryčių apžvalginė ekskursija Adis Abeboje, kurios pavadinimas amharų kalba reiškia “naujoji gėlė“. 1886 metais imperatorius Menelikas 2-sis įkūrė miestą, išsidėsčiusį 2200m aukštyje, Entono kalno papėdėje, kuris tapo naująja niekada nepatyrusios kolonijinės priespaudos afrikiečių valstybės sostine. Dabar Adis Abeba yra didžiausias šalies miestas, kuriame gyvena apie 3 mln. žmonių. Apžiūrėsite Švč.Trejybės katedrą – išskirtinį baroko stiliaus Etiopijos paminklą, lankysitės Nacionaliniame archeologijos muziejuje, kuriame sukaupta didžiulė vertingų radinių kolekcija. Ji patvirtina, kad žmonijos istorija prasidėjo maždaug prieš 3,2 mln. metų būtent Etiopijoje, nes toks amžius nustatytas moteriškos giminės hominido skeletui, 1974 metais iškastam Afaro arba Danakilių įduboje.

Būtent nuo seniausios žinomos mūsų giminaitės australopitekės Liusi (žaismingai pavadintos pagal bitlų dainą), ir prasidėjo žmogaus evoliucija. O Didžiojo rifto (Rytų Afrikos lūžio) dalis tarp Etiopijos ir Tanzanijos (po daugybės sėkmingų ir tai patvirtinančių archeologinių kasinėjimų) laikoma žmonijos lopšiu.

Nacionalinio archeologijos muziejaus ekspozicija yra puiki įžanga pažinties pradžiai su kontrastingosios Etiopijos istorija, kultūra, žmonėmis. Vėliau apžvelgsite miesto panoramą nuo Entono kalno.  Nakvynė viešbutyje.

Maitinimas: pusryčiai, vakarienė.

Po pusryčių skrydis iš Adis Abebos į Bahir Darą. Nuo čia ir pradėsite savo išsamią pažintį su šiaurine Etiopijos dalimi.

                             Nutolęs nuo Adis Abebos 578 km, Bahir Daras Etiopijos mastais yra modernus, pagal aiškų planą statytas miestas, 1800m aukštyje prisišliejęs prie Tanos ežero ir garsėjantis švelniu atogrąžų klimatu. Ežero pakrante vinguriuoja puikiai įrengtas pėsčiųjų takas, palmių kolonos puošia pagrindines gatves.

3600 km² ploto, 70 km pločio ir 60 km ilgio Tanos ežeras – didžiausias Etiopijoje ir vienas didžiausių aukštikalnių ežerų pasaulyje. Į jį įteka keturios upės, o šalia išteka viena – Mėlynasis Nilas. Didžiulis ežeras nėra labai gilus, bet pasižymi milžiniška augalų ir gyvūnų įvairove. Ežere veisiasi krokodilai, yra tikimybė pamatyti ir hipopotamų... Trisdešimt septyniose ežero salose įsikūrusi nesuskaičiuojama daugybė vandens paukščių, auga nuostabūs medžiai. Ežero pakrantė – ideali vieta stebėtojams, besidomintiems čia nuolat gyvenančiais ir migruojančiais paukščiais. Ne mažiau ežeras garsus tuo, kad net 20-tyje jo salų (iš 37) viduramžiais buvo pastatytos unikalios medinės bažnyčios ir vienuolynai. Pirmuosius vienuolynus pasistatė ramybės ir nuošalumo ieškoję ortodoksų vienuoliai atsiskyrėliai. Dėl izoliacijos vienuolynuose išliko viduramžių brangenybės ir relikvijos, atspindinčios to laikotarpio Etiopijos religinį, socialinį ir politinį statusą. Dabar čia veikia muziejai, kur galima apžiūrėti neįkainojamas ikonų ir rankraščių kolekcijas, Etiopijos imperatorių mumijas etc.

Ekskursija laivu po Tanos ežerą – lankysite 14a. statytus Ura Kidane Mihret ir Azwa Mariam vienuolynus. Ura Kidane Mihret vienuolynas slepiasi vešliame tropikų miške, o jo gyventojai puikiai sutardami su ežeru čia gyvena jau daugiau kaip 600 metų... Apžiūrėsite garsiausią Ura Kidane Mihret vienuolyno bažnyčią su unikalia 16-18a. ikonų kolekcija, koptų kryžiais ir karališkosiomis karūnomis.

                             Vėliau jūsų lauks išvyka prie Mėlynojo Nilo krioklių, kuriuos vietos gyventojai vadina Tis Issat – garuojantis, rūkstantis vanduo. Tik už 30 km nuo Tanos ežero Mėlynasis Nilas krenta Tis Issat kriokliais – vaizdas, kuris pasirodė tikras stebuklas škotų tyrinėtojui Džeimsui Briusui 1770 metais ieškojusiam Nilo upės ištakų. Jis rašė: „Upė... krinta kaip vientisa vandens skraistė, be jokio sustojimo, jos plotis – maždaug pusė angliškos mylios“. Kai upė patvinusi, ji teka per bazalto slenkstį ir staiga krinta žemyn 46 metrus. Susidaro migla, kuri, pučiant brizui, pasklinda daugiau kaip kilometro spinduliu ir sukuria nuostabias vaivorykštes. Kai ant Nilo buvo pastatyta elektrinė, vandens kiekis stipriai sumažėjo, bet krioklys, gal ir praradęs nemenką dalį savo pločio, vis dar verčia nuo skardžio labai įspūdingą vandens kiekį – aukščių skirtumas nuo 46 iki 37m, srauto plotis nuo 100 iki 400m (liūčių sezono metu).

Mėlynasis Nilas, gimęs šalia Tanos ežero, persiritęs per didingą Tis Issato krioklį ir padaręs didžiulį lanką Etiopijos kalnynu, Chartume susilieja su Baltuoju Nilu, ištekėjusiu iš Viktorijos ežero – taip iš didžiųjų Afrikos ežerų prasideda Nilas, ilgiausia pasaulio upė. Apžiūrėję Mėlynojo Nilo krioklius, grįšite į Bahir Darą.  Nakvynė viešbutyje.

Maitinimas: pusryčiai, vakarienė.

Atstumas: 190 km.

Kelio sąlygos: 190 km asfaltas

Po pusryčių išvyksite link Gondero, pirmosios Etiopijos imperijos sostinės, nutolusios nuo Bahir Daro 190 km į šiaurę. Gonderas, įkurtas 1636 metais imperatoriaus Fasilido, klestėjo ir turėjo sostinės statusą apie du šimtus metų. Miesto stiprybę lėmė ir jo gera strateginė vieta – Gonderas buvo pastatytas aukštai kalnuose (2000m virš jūros lygio), kurie sudarė natūralius gynybinius barjerus priešams atremti. Čia vėsesnis klimatas, todėl nesiautė maliarija ir kitos tropinės ligos, visada pakako vandens ir buvo puikios sąlygos žemdirbystei.

16-17a. miestas – tvirtovė Gonderas buvo Etiopijos imperatoriaus Fasilido ir jo palikuonių rezidencija. Gondero istorinis centras – tvirtovė Fasil – Ghebbi. Už 900m ilgio tvirtovės sienos stūkso dveji imperatoriaus rūmai, pilys, bažnyčios, vienuolynai, kiti savitos architektūros statiniai.

Imperatorius Fasilidas, pakeliavęs ir pasidairęs po pasaulį, pastatė tuose kraštuose neregėto stiliaus rūmus. Jo darbus tęsė sūnus ir anūkas. Be rūmų, jie statė bažnyčias (Gonderas – daugiausia bažnyčių, net 44! turintis Etiopijos miestas), bibliotekas, koncertų sales, pirtis, todėl iki šių laikų išliko tikrai įspūdingas ir margas kompleksas. Kiekvienas valdovas bekeliaudamas prisigaudydavo vis naujų idėjų, tad rūmuose galima įžiūrėti skirtingų šalių ir stilių įtaką (ypač indų ir arabų), papildytą barokinės stilistikos, kurią iš Europos atvežė jėzuitų misionieriai. Gondere apima keistas jausmas – tarsi vaikščiotum po viduramžių Europos miestą kažkokiu stebuklingu būdu perkeltą į juodąjį žemyną...

Lankysite nuo 1979 metų UNESCO saugomą pasaulio paveldo objektą tvirtovę Fasil – Ghebbi, rūmus, kur iki šiol išlikęs imperatoriaus Fasilido baseinas ir pirtys, 17a. bažnyčią Quskuam Mariam, imperatorienės Mintuab (Mintwab) rezidenciją. Vėliau grožėsitės nuostabiomis freskomis ir paveikslais Švč.Trejybės šviesos bažnyčioje (Debre Birhan Sillassie), nuo aukštos kalvos žvelgiančios į šlovingą praeitį menantį viduramžių miestą Gonderą. Nakvynė viešbutyje.

Maitinimas: pusryčiai, vakarienė.

Atstumas: 240 km.

Kelio sąlygos: 200 km asfaltas, 40 km žvyrkelis

Po pusryčių paliksite Gonderą ir 130 km važiuosite į šiaurę link Debarko, kur yra įsikūrusi Simieno kalnų nacionalinio parko administracija. Nuo čia pradėsite pažintį su dar vienu UNESCO paveldo objektu – Simieno kalnais. Simieno nacionalinis parkas, kurio plotas 220km², buvo įkurtas 1969 metais. Tai didinga plato ir kalnų viršūnių, iškylančių 4500 m virš jūros lygio, grandinė Etiopijos šiaurėje. Šiame parke stūkso aukščiausias Etiopijos ir ketvirtas pagal aukštį Afrikos kalnas – Ras Dašanas (4620m). Vulkanų išsiveržimai, tektoninių plokščių grumtynės, erozija per daugybę amžių Etiopijos plato sukūrė vieną įspūdingiausių pasaulio kraštovaizdžių – uolas raižo gilūs ir statūs tarpekliai, platūs, vos ne begaliniai slėniai atsiremia į skardingus kalnų šlaitus, aukštyn šauna akmeninės smailės. Vidutinis šios kalnų vietovės aukštis ~3300m virš jūros lygio.

Simieno kalnų nacionalinis parkas garsus ne tik kvapą gniaužiančiais gamtos vaizdais.  Čia gyvena ir yra saugomos kelios labai retos endeminių (niekur kitur pasaulyje nesutinkamų) gyvūnų rūšys –raudonkrūtiniai babuinai gelada, gyvenantys ant žemės, tamsiai rudo kailio Etiopijos šakalai – vieninteliai vilkų giminės atstovai į pietus nuo Sacharos, Simieno lapės. Parkas buvo įkurtas pirmiausia siekiant apsaugoti 1000 Walia ibex (niekur kitur pasaulyje nesutinkamų), laukinių ožių rūšį. Jie ir dabar čia gyvena, ir kartais pasiseka juos pamatyti, šokinėjančius uolėtais skardžiais.

Po ekskursijos Simiero kalnų nacionaliniame parke grįšite į nakvynės vietą. Nakvynė viešbutyje.

Maitinimas: pusryčiai, vakarienė.

Po pusryčių pervežimas į oro uostą ir skrydis iš Gondero į vieną svarbiausių Afrikos piligrimystės vietų - Lalibelos miestelį, priskaičiuojantį 15 tūkstančių gyventojų, išaugusį ant raudonos vulkaninės uolos kalnuose 2600 m aukštyje pačioje Etiopijos širdyje.

Lalibela yra Etiopijos krikščionių ortodoksų centras, traukiantis ne tik maldininkus, bet ir tuos, kurie domisi žmonijos istorine praeitimi. Iki 12 amžiaus ši vietovė buvo vadinama Roha. 12 amžiuje pervadinta į Lalibelą – imperatoriaus, kurio įsakymu ir atsirado 11 bažnyčių, vardu. Legenda pasakoja, kad imperatorius Lalibela susapnavo sapną, kuriame jam Dievas liepė pastatyti bažnyčias ir tiksliai nurodė vietas, kur jos turi būti pastatytos, kaip atrodyti. Kadangi bažnyčios buvo iškaltos iš vietisos uolienos, yra priskiriamos monolitiniams statiniams (Lalibelos komplekso bažnyčia Medhame Alem yra laikoma didžiausia pasaulyje monolitine bažnyčia). Kai kurios bažnyčios pasislėpusios uolose, kai kurios stovi atvirose vietose. Visas 11 bažnyčių į visumą sujungia painus tunelių labirintas, siauri koridoriai, galerijos ir grotos. Visas kompleksas turi artezinę vandens tiekimo sistemą, taigi vanduo paduodamas į kalno viršūnę, kur yra Lalibelos miestas, juo užpildomi šalia bažnyčių esantys šuliniai. Tai gana sudėtingas inžinerinis sprendimas, o juk viskas buvo statoma ir įrenginėjama prieš 800 metų.

Bene įspūdingiausiai Lalibeloje atrodo Šv.Jurgio bažnyčia – kryžiaus formos, išskaptuota uoloje. Sakoma, kad ant jos yra išlikęs Šv.Jurgio žirgo kanopos antspaudas. Visus, o ypač statybos specialistus, glumina šio projekto mastai. Išskaptuoti tokią bažnyčią ir jos kiemą uoloje, pradedant nuo viršaus, net naudojant šiuolaikinę akmens pjovimo ir skaldymo techniką, būtų titaniškas ir labai ilgas darbas, o juk 13a. statybininkai turėjo tik kirstukus ir plaktukus. Dėl to Lalibelos kompleksas šiais laikais pelnytai vadinamas aštuntuoju pasaulio stebuklu ir nuo 1978 metų saugomas UNESCO. Beje, legenda pasakoja, kad dienomis Lalibelą statė statybininkai, o naktimis - angelai. Istorikai samprotauja, kad galėjo būti pasamdyti indų arba Egipto koptai, tačiau tikriausiai šventyklas sukūrė krikščionių vienuoliai. Teigiama, kad vienoje bažnyčioje yra stulpas, ant kurio pats imperatorius Lalibela surašęs, kaip atsirado šios bažnyčios, tačiau stulpas apvyniotas drobe, kurios nuimti ir perskaityti, kas parašyta, negalima – tai tolygu šventvagystei.

Įvairūs autoriai, siekdami populiarumo, iškelia įvairias intriguojančias Lalibelos komplekso statybos versijas. Pavyzdžiui yra tokių, kurie, siekdami suintriguoti, ieško Lalibelos ir Tamplierių ordino sąsajų. Ši apie 200 metų gyvavusi ir 1312 metais išformuota karinė krikščionių organizacija egzistavo tais laikais, kai buvo statomos Lalibelos bažnyčios, todėl kai kurie autoriai teigia, kad Lalibelą padėjo statyti tamplieriai, kurie atvyko į Etiopiją ieškoti Sandoros skrynios. Tačiau mokslininkai teigia, kad jie turi pakankamai įrodymų, kad tamplieriai statybose nedalyvavo, kad uolose išskaptuotos bažnyčios yra Etiopijos viduramžių civilizacijos kūrinys.

13a. pastačius Lalibelą, buvo numatyta ją padaryti naująja Jeruzale, nes tuo metu tikroji Jeruzalė buvo užimta musulmonų (tai vyko 1187 metais). Daug Lalibelos pastatų buvo pavadinta taip pat kaip ir Jeruzalėje, o per miestą tekanti upė buvo vadinama Jordano upe, be to, kai kurie pastatai forma buvo panašūs į Jeruzalėje esančius. Manoma, kad imperatorius Lalibela jaunystėje buvo Šventojoje žemėje, lankėsi Jeruzalėje ir tai, ką ten matė, bandė atkartoti Etiopijoje.

Pirmieji europiečiai, išvydę Lalibelos miestą ir bažnyčias, buvo portugalai. Tai įvyko tik 16 amžiaus pradžioje. Taigi praėjus apie 300 metų nuo Lalibelos statybos pradžios. Tačiau istoriniai šaltiniai (tiksliau, jų nebuvimas) rodo, kad nuo 1544 metų greičiausiai vėl buvo 300 metų pertrauka, kai nė vienas europietis nebuvo įkėlęs kojos į Lalibelą. Ir tik 19 amžiaus viduryje europiečiai atrado Lalibelą ir ėmė domėtis religiniu Etiopijos gyvenimu. Misionieriai, „iš naujo atradę“ Etiopijos krikščionybę, labai nustebo pamatę, kaip skirtingai čia suprantamas tikėjimas. Šio tikėjimo jėgą kaip niekur kitur galima justi žvelgiant į 11 Lalibelos bažnyčių, iškaltų kietoje šio krašto uolienoje. Platus šių sumanymų užmojis liudija,  kad čia tikėjimas buvo toks pat stiprus, kaip ir religija, paskatinusi pastatyti Didijį Sfinksą ir piramides.

Lalibeloje detaliai susipažinsite su vienu didžiausių pasaulio architektūros stebuklų, kuris kartais lyginamas su Petra Jordanijoje. Nakvynė viešbutyje.

Maitinimas: pusryčiai, vakarienė.

Atstumas: 250 km.

Kelio sąlygos: 250 km asfaltas.

Laikas kelyje: apie 6 val. su sustojimais fotografavimui.

Po pusryčių paliksite šventąjį Lalibelos miestą, miestą – legendą, atsisveikinsite su krikščionybės bastionu Afrikoje – šiaurine Etiopija, ir skrisite į Adis Abebą. Čia susėsite į visureigius ir, pajudėję į pietus, pradėsite pažintį su visai kitokia Etiopija – visai kitokia gamta, žmonėmis, kultūra.

Sveiki atvykę į sustojusio laiko pasaulį! Čia susipažinsite su įvairių genčių pirmykščiu gyvenimu – tai didžiulis atradimas kiekvienam keliautojui, nes Etiopija, nepatyrusi kolonizacijos ir išsaugojusi nepriklausomybę, be svetimų kultūrų įtakos daugybę amžių ramiai ėjo savo keliu. Daugelis genčių gyvena taip pat, kaip ir prieš tūkstančius metų, praktikuoja animizmą, dažniausiai tarpusavyje kaunasi dėl gyvulių, kurie yra didžiausias jų turtas. Kai kuriose gentyse išlikę po kelis tūkstančius, kitose vos po kelis šimtus žmonių. Jų buitis asketiška ir panaši savo skurdumu. Žmonės gi skiriasi savo šukuosenomis, papuošalais, kūno puošybos elementais. Savo buityje gentys geležies nenaudoja. Metaliniai yra tik papuošalai ant kaklo ir ginklai, su kuriais vyrai beveik niekada nesiskiria. Jie vis dar gyvena molio trobelėse, dengtose šiaudais, oda, nendrėmis arba suręstose iš bambukų, minta mėsa, gyvulių krauju, pienu, sorgų kruopomis ir tuo, ką duoda laukinė gamta, rūko narkotizuojančią žolę, atlieka berniukų įšventinimo į vyrus ir apipjaustymo ceremonijas. Tačiau po truputį tradicijos nyksta, pasaulis globalėja, egzotikos mažėja, todėl skubėkite į sustojusio laiko pasaulį, kur gyvena seniausia pasaulio tauta, į gyvąjį muziejų Omo upės slėnyje.

Teks pasikratyti ir duobėtais žvyrkeliais, pačiaudėti dulkėmis ir patirti kitų buitinių nepatogumų. Bet visa tai atpirks nepakartojami įspūdžiai ir aštrūs pojūčiai kontrastingosios Etiopijos pietuose.

Keliausite Didžiojo Rifto slėniu, kuris, prasidėjęs nuo Raudonosios jūros šiaurės pakraščio, nutįsta iki Mozambiko, kirsdamas Eritrėją, Etiopiją, Keniją ir Tanzaniją. Ši zona – tarsi per siūlę plyšęs drabužis – pasižymi didžiausia planetoje laukinės gamtos įvairove. Čia gausu ežerų, karštųjų versmių, gyvena daugybė paukščių. Lankydami gentis, dalį tų ežerų pamatysite, nakvosite šalia jų, jeigu pasiseks stebėsite flamingus, pelikanus, gerves, gandrus ir ibius. Etiopija tikras ornitologų rojus. Čia priskaičiuojama apie 831 paukščių rūšis. Be paukščių, ežeruose gyvena krokodilai, hipopotamai, pagaunama daug žuvies. Pakeliui, esant galimybei, sustosite prie Ziway ežero pasigrožėti vandens paukščiais. Šios dienos mūsų kelionės tikslas  - Langano ežeras - yra vienas gražiausių Didžiajame Rifte. Adis Abebos gyventojai prie jo mėgsta leisti savaitgalius. Jūs taip pat galėsite pailsėti ypač vaizdingoje Langano ežero pakrantėje, o drąsiausi – ir išsimaudyti.

Pradėję važiuoti į pietus, stebėsite vietos gyventojus – juk dauguma jų, ypač vyrai, didesnę dienos dalį praleidžia ant kelio – niekur neskuba, tiesiog stovi ar sėdi pakelėse... Kelias kunkuliuoja gyvybe, juo juda žmonės, avys, ožkos ir karvės. „Eismas“ ypač suintensyvėja vakarop, kai grįžtantys namo gyvuliai užtvindo, tiesiog užkemša kelią... Atvykę prie Langano ežero, nakvosite kotedžo tipo viešbutyje arba lodžijoje.

Maitinimas: pusryčiai, vakarienė.

Atstumas: 359 km.

Kelio sąlygos: 329 km asfaltas, 30 km žvyrkelis.

Laikas kelyje: apie 8 val. su ekskursijomis ir sustojimais fotografavimui.

Mėgstatys anksti keltis, galės pasivaikščioti priekalnėmis, Langano ežero pakrantėmis, pafotografuoti flamingus ir pasveikinti auštančią dieną... Po pusryčių pajudėsite Arba Minčo kryptimi, grožėdamiesi Afrikos gamtovaizdžiais, derlingais pakelės laukais. Vėliau pravažiuosite Alabos rajoną, garsėjantį meniškai dekoruotais namais. Maždaug po 8-9 val. kelionės pasieksite Arba Minčą.

Arba Minčas yra vartai į Omo slėnį, kuris yra tarsi gyvas muziejus. Daugelis genčių gyvena taip pat, kaip ir prieš tūkstančius metų, čia įspūdinga gyvybe knibždanti gamta...nuo aukštikalnių iki drėgnų miškų ir sausringos savanos... Nuo 1980 metų Žemutinis Omo upės slėnis yra saugomas UNESCO ir jūs galėsite patys jį patyrinėti. Lankysite aukštikalnėse įsikūrusį dorze genties kaimelį, stebėsite krokodilus ir hipopotamus Čamo ežere, gal pasiseks sutikti ari, benna, tsemai genties žmonių. Nenuvils pažintis su karingaisiais mursiais ir atletiškaisiais hameriais. Sustosite daseneš ir erbore genčių kaimeliuose. Įspūdį paliks Konso gyvenvietė, 2011 metais įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą dėl išskirtinio kraštovaizdžio. Aplankę borena ir sidama genties žmones, sustosite kavos plantacijoje, kartu su vietiniais šurmuliuosite Avasos ežero žuvų turguje.

                             Jau šią dieną pradėsite pažintį su Etiopijos gentimis. Važiuosite į Čenčą, dorze genties kaimelį, įsikūrusį aukštai kalnuose maždaug 2000 m virš jūros lygio. Kalnuose geresnės salygos gyventi, daugiau drėgmės, vėsu. Nedidelė gentis garsėja audimo tradicijomis  - moterys verpia, vyrai audžia. Visas gyvenimas vyksta trobelėje, kurioje audžiama, gaminamas maistas, išsitenka ir žmonės, ir gyvuliai. Kaimas tipiškai afrikietiškas, į dramblius panašių namelių karkasai sumeistrauti iš tvirtų medinių karčių, apipinti bambukais, dengti enset medžių – bananmedžių šeimos augalų (ant kurių bananai neauga) – lapais. Tokie nameliai atlaiko net iki 80 metų, bet pamažu žemėja, nes iš apačios juos nuolat graužia termitai. Gerokai apgraužti visai žemi nameliai naudojami kaip sandėliukai. Daugiausia šeima rūpinasi dorze genties moterys – jos prižiūri vaikus, renka malkas, gamina valgį ir verpia medvilnę. Genties vyrai laiką leidžia ūkyje, renčia trobeles, nemažai laiko praleidžia ir prie audimo staklių. Dorze genties žmonės dėvi spalvingas plačias mantijas, vadinamas shammas, kurios yra labai populiarios Etiopijoje. Ir turistai mielai perka vietos gyventojų austus medvilninius apklotus, skraistes, kitus suvenyrus.

Dorze genties žmonės kultivuoja terasinę žemdirbystę. Jie augina aukštikalnių javus ir kitas grūdines kultūras, prieskonius, daržoves, vaisius, netgi tabaką. Gal pasiseks paragauti jų valgių. Ypač egzotiška yra dorze genties kepama duona iš banalų lapų. Bananmedžių yra labai įvairių rūšių. Kai kurių iš jų lapai valgomi. Jie sutrinami į tyrelę, iš kurios kepami papločiai. Nakvynė kotedžo tipo viešbutyje arba lodžijoje.

Maitinimas: pusryčiai, vakarienė.

Atstumas: 280 km.

Kelio sąlygos: 200 km asfaltas, 80 km žvyrkelis.

Po pusryčių išvyka prie Čamo ežero  - vieno iš Didžiojo Rifto (Rytų Afrikos lūžio) ežerų grandinės. Vis dar bus sunku patikėti, kad aplink driekiasi šimtai kilometrų savanos, nors retsykiais gali prabėgti babuinai, sušmėžuoti zebrai, skambėti neįprasti laukinių grobuonių garsai. Čia Nechisaro nacionalinio parko širdis. Laivu plaukiosite po Čamo ežerą, kuriame knibždėte knibžda krokodilai – vieni ramiai sau plūduriuoja vandens paviršiuje, kiti tingiai šildosi krante. Ežeras garsus visoje Afrikoje – tiek daug krokodilų vienoje vietoje vargu ar kur rasite... Taip pat ežere gyvena impozantiškieji hipopotamai, pulkai pelikanų, egrečių, garnių, avocečių, marabu, erelių žuvininkų ir gausybė kitų paukščių. Tikras rojus fotografams ir gamtos mylėtojams!

Po pasiplaukiojimo laivu Čamo ežere išvyksite link Turmi. Jeigu važiuosite ketvirtadienį, būtina sustoti Key Afer  gyvenvietėje (išskyrus Šv.Velykų periodu), 40 km nepasiekus Džinkos. Čia,  Omo upės žemupyje, nuo ankstaus ryto šurmuliuoja didžiulis turgus, į kurį renkasi ari, benna, tsemai ir kitos aplinkinės gentys. Vyksta derybos – perkamos, parduodamos ir mainomos karvių, ožkų, avių bandos. Ant žemės eilėmis pakloti tabako lakštai, kavos pupelių kiautai, išrikiuotos bananų kekės ir krūvos mango vaisių. Apskritai, šios kelionės metu smaguriai prisiragaus kvapniausių vaisių, gaivinančių sulčių, puikios kavos ir šviežutėlės žuvies.

Ari gentis gyvena šiaurinėje Mago nacionalinio parko dalyje ir užima didžiausią šio regiono teritoriją. Žemės čia derlingos, auga įvairios kultūros, todėl ari gentis pati apsirūpina ir gali parduoti javų, kavos pupelių, vaisių ir medaus. Taip pat jie gano dideles naminių gyvulių bandas. Ari genties moterys pardavinėja keramikos dirbinius, pasipuošę bananmedžio lapų sijonėliais, gausybe apyrankių ne tik ant rankų, bet ir liemens, prisivėrę auskarų. Piešiniai ir randai ant kūno taip pat yra sudedamoji ari genties kultūros dalis.

Key Afer prekyvietėje dažnai galima sutikti ir benna genties žmones, gyvenančius hamerių genties kaimynystėje ir labai į juos panašius, kartais net vadinamus hamer – benna. Manoma, kad naujoji genties atšaka atsiskyrė prieš keletą šimtmečių. Tai liudija išlikusios bendros tradicijos ir ritualai. Benna, kaip ir dauguma Žemutinio Omo upės slėnio genčių, dainuodami šoka ritualinius šokius. Vyrai ir moterys vilki ilgus drabužius, o savo kūnus tepa balta kreida. Vyrai dažnai dėvi spalvoto molio kepurėles, papuoštas paukščių plunksnomis, gi moterys pina į plaukus karoliukus ir tepa juos sviestu.

Tsemajų gentis turguje parduoda sorgų ir sorų kruopas, užsiaugina medvilnės, taip pat gano dideles galvijų bandas. Skirtingai negu kitos Etiopijos gentys tsemajai praktikuoja sutartines vedybas. Merginos tėvai, nepaisydami jos norų, išrenka jaunikį, kuris turi susimokėti už būsimą žmoną galvijais, javais, medumi, kavos pupelėmis ir kitomis gėrybėmis. Netekėjusios genties merginos dėvi trumpus odinius sijonėlius su v formos prijuostėmis. Ištekėjusios moterys ant ilgų odinių drabužių prijuostes ryši iš priekio ir užpakalio.

Kalnuotas kraštovaizdis nuolat kinta, žaižaruoja įvairiomis spalvomis, apdovanodamas keliautojus ypatingais vaizdais. Pakilus į kalną, toli apačioje atsiveria akimis neaprėpiamas, tarsi begalinis žalias slėnis. Toli palei horizontą viena už kitos rikiuojasi skirtingais melsvais atspalviais nuspalvintos kalnų grandinės. Per tą bekraštį slėnį, nusagstytą akacijomis ir eukaliptais, ataustą dirbamos žemės ploteliais, į tolius bėga kelias. Ir taip vienas slėnis po kito – stulbina didžiulės protu nesuvokiamos erdvės...

Pajudėsite į pietus link Turmio. Rytiniame Omo slėnyje įsikūręs Turmis – piečiausias mūsų kelionės po Etiopiją taškas, hamerių genties centras. Kelias neasfaltuotas ir dulkėtas. Aplink plyti nesibaigianti karščio nualinta savana, išdžiūvusios upės. Atvykę lankysite didžiausios Etiopijos genties hamerių gyvenvietę arba turgų. Geriausiai žinomoje gentyje gyvena 15 tūkstančių žmonių. Ši gentis taiki, bet nešiojasi ginklus, kad apsigintų nuo dažnų laukinių žvėrių ir kaimyninių genčių antpuolių. Jie augina kukurūzus ir sorgus – daugiau, be akacijų ir alijošių, tose sausose žemėse niekas neauga. Vyrai prižiūri gyvulius (tai jų pagrindinis darbas) – karves, ožkas ir avis, kurios sausuoju sezonu iškeliauja ganytis į Omo upės slėnį. Moterys beveik visą laiką gyvena vienos. Vyrai iš ganyklų į kaimą sugrįžta tik vienu tikslu – pratęsti giminę, o po to vėl išeina. Hamerių genties žmonės atletiški, jų kūno sudėjimas ne tik tvirtas, bet ir grakštus. Jie yra dailių ir išraiškingų veido bruožų ir garsėja kaip dideli puošeivos – jų genties su niekuo nesupainiosi. Moterų plaukai supinti į daugybę mažų pečius siekiančių kasyčių, suteptų molio, pelenų, ir sviesto mišiniu. Kaklas padabintas gausybės kriauklių ir karoliukų vėriniu, rankos ir kojos papuoštos aliuminio apyrankėmis.  Jos vaikšto nuogomis krūtimis, segėdamos tik „kvapnius“ odinius sijonus, ant kurių prikabinta daugybė metalinių skambaliukų. Kai kurios nešiojasi iš džiovinto moliūgo kiauto ir odos sumeistrautus „rankinukus“, dėvi moliūgo kiauto „kepuraites“, kurias, reikalui esant, naudoja kaip puodukus. Vyrai galvą puošia įvairiaspalviais karoliukų vėriniais, ant rankų ir kojų nešioja žalvario puošmenis. Hameriai taip pat mėgsta fotografuotis, bet yra daug mažiau įkyrūs negu mursiai. Jeigu pasiseks, pamatysite didelę genties šventę – jaunuolių įšventinimo į vyrus ceremoniją, vadinamą „šokinėjimu per jaučius“ (mokamas papildomas mokestis kaimo bendruomenei). Kai berniukas subręsta ir jo šeima sukaupia pakankamai daug galvijų, kad galėtų susimokėti už  nuotaką, ateina laikas įšventinimo į vyrus ceremonijai. Tai didelė šventė, į kurią susirenka giminės ir draugai ne tik iš savo, bet ir aplinkinių kaimų.

Šventei kruopščiai ruošiamasi – verdama naminukė, vyrai dažo veidus, merginos puošiasi ožkų kailio sijonėliais ir ant kojų po keliais pakabinamais skambalais. Iš tikrųjų moterys, o ne įšventinamasis atliks pagrindinį vaidmenį. Žvangant papuošalams ir dūdelių garsams, motina išves šventės kaltininką – sūnų. Ceremonijos metu bus siurbčiojama naminukė, rūkoma narkotizuojanti žolė „čada“. Neatsiejama apeigų dalis – plakimas rykštėmis. Šventinamojo jaunuolio giminaitės ir draugės šoka ritualinį šokį ir prašosi būti plakamos. Plakimo esmė – merginos tam, kuris bus įšventintas į vyrus, taip nori įrodyti draugystę ir artumą, be to nori parodyti savo drąsą ir sugebėjimą ištverti skausmą. Šokdamos ratu sviestu tepasi nugaras, geria naminukę, garsiai dūduoja ir žvangina papuošalus trepsėdamos kojomis. Vėliau eina prie vyrų ir transo būsenoje prašosi lupamos. Plakimas – tai savotiškas merginų išventinimas į moteris, jei pakelia skausmą, vadinasi pasirengusios gimdyti. Šventės kulminacija ir pats atsakingiausias momentas – jaunuolio bėgimas per sustatytų į eilę 10-30 jaučių nugaras. Kad jaučiai labai nejudėtų, gentainiai tempia juos už ragų ir uodegų. Jei visai nuogas kandidatas į vyrus bėgdamas nenugriūva, jis gali susirasti žmoną ir kurti šeimą. Jei jaunuolis suklumpa ir neperbėga jaučių nugaromis, į vyrus neįšventinamas ir dar metus laukia kitos progos. Jis laikomas nevykėliu ir negali kurti šeimos. Nakvynė kotedžo tipo viešbutyje arba lodžijoje.

Maitinimas: pusryčiai, vakarienė.

Atstumas: 330 km.

Kelio sąlygos: 235 km asfaltas, 95 km žvyrkelis.

Laikas kelyje: apie 6-7 val. su ekskursijomis ir sustojimais fotografavimui.

Po pusryčių dulkėtu savanos keliu išvyksite į karo genties kaimelį Kortčo. Kaimelis įsikūręs ypač vaizdingoje vietovėje ant aukšto Omo upės šlaito. Pažintis su atletiškų ir karingų vietinių gyventojų buitimi ir papročiais. Tai viena spalvingiausių ir mažiausių vietinių genčių, kurioje priskaičiuojama nuo 1000 iki 3000 žmonių. Fotosesija su apmokamais kaimo „modeliais“ (vyrai mielai pozuos su kalašnikovo automatais). Daugelis moterų pasipuošusios vinimi, įverta į lūpą – tuo jos išsiskiria iš kitų aplinkinių genčių. Toliau kelionę tęsite link Džinkos, kuri dar vadinama vartais į Mago nacionalinį parką. Lankysite vietos etnografinį muziejų. Nakvynė kotedžo tipo viešbutyje arba lodžijoje.

Esant galimybei (grupės pageidavimu už papildomą mokestį) Daseneš genties lankymas. Šios genties kaimeliai, kitaip dar vadinami Galeb ar Rešiat, plyti didelėje teritorijoje nuo vakarinių Omo upės krantų į pietus iki Turkanos ežero. Netoli Kenijos sienos persikėlę per upę išskaptuota kanoja pasieksite dasenešo gentį. Kaip ir šiaurės Kenijos gabra gentys, dasenešo žmonės iš pradžių buvo klajokliai. Tačiau vandens gausa ir derlingas dabartinės teritorijos dirvožemis paskatino juos apsigyventi sėsliai ir užsiimti kitomis veiklomis: žvejyba, žemdirbyste bei galvijų auginimu. Šiandien klajokliškos dasenešų šaknys atsispindi jų tradiciniuose kaimeliuose, kuriuos sudaro maži, lengvi kupoliniai nameliai, primenantys laikinus būstus, statomus kitų Afrikos dykumų klajoklių.

Pastaba: nuvykimas iki Daseneš genties yra gana varginantis, bet jeigu grupė apsisprendžia ją lankyti, tuomet į Kortčo vykstama po jos lankymo.

Maitinimas: pusryčiai, vakarienė.

Atstumas: 160 km.

Kelio sąlygos: 120 km vingiuotas žvyrkelis su stačiais pakilimais ir nusileidimais.

Laikas kelyje: apie 6 val. (įskaičiuojant sustojimus).

Po pusryčių Jūsų lauks ekskursija po Mago nacionalinį parką ir pažintis su garsiausia Omo slėnio gentimi – karingaisiais mursiais, įsikūrusiais vienoje labiausiai atsilikusių ir archaiškų gyvenviečių. Šią gentį sudaro apie 6 – 10 tūkstančių žmonių, kurie gyvena netoli Sudano sienos, dalis ypač nutolusiose, sunkiai pasiekiamose teritorijose. Aršieji mursiai degina miškus, šaudo dramblius ir raganosius, vėliau jų ragus bei iltis maino į ginklus. Jie augina gyvulius ir, priklausomai nuo klimatinių sąlygų, yra klajokliai, todėl migruoja du kartus per metus tarp žiemos ir vasaros mėnesių. Kartais ginkluoti puldinėja aplinkines gentis ir atiminėja jų gyvulius. Karingųjų mursių kūnus puošia tatuiruotės, žyminčios nukautus priešus ir žvėris, veidus ir kūnus jie dažo baltai, dažnai vaikščioja visiškai nuogi nuo pat ryto prisiragavę naminukės ... Bet labiausiai ši gentis išgarsėjo tuo, kad mursių moterys puošiasi į lūpas įvertais moliniais diskais (lėkštelėmis) – „kad velnias pro burną neįlįstų“. 15-16 metų mergaitei prapjaunama apatinė lūpa ir į skylę įstatomas molinis diskas.

Laikui bėgant, lūpa vis labiau tempiama, o diskas didinamas. Kuo didesnis diskas, tuo moteris yra labiau vertinama būsimo jaunikio. Nešiodama diską moteris parodo, kad yra subrendusi, pasiruošusi motinystei, atsakinga ir graži. Manoma, kad ši tradicija gimė tuo metu, kai reikėjo stengtis nepatekti į nagus vergų pirkliams. Moterys nėra verčiamos, jos nusprendžia pačios, ar vertis į lūpas molinius diskus, o jaunos moterys dažnai jau nebemano, kad dirbtinai suformuotos nukarusios lūpos yra gražu. Juo labiau, kad nešioti molinius diskus yra sunku ir nepatogu.

Karingi ir gana agresyvūs mursiai yra labai laimingi fotografuodamiesi ir mielai sutinka pozuoti, neužmiršdami suskaičiuoti fotoaparatų spragtelėjimų ir už kiekvieną išsireikalauti mokesčio. Aplankę egzotiškąją mursių gentį, pajudėsite link Konso. Nakvynė kotedžo tipo viešbutyje arba lodžijoje.

Maitinimas:  pusryčiai,  vakarienė.

Atstumas: 394 km.

Kelio sąlygos: 294 km asfaltas, 100 km žvyrkelis.

Laikas kelyje: 6-7 val. su ekskursijomis  ir sustojimais fotografavimui.

Po pusryčų lankysite Konso gentį, gyvenančią izoliuotame bazaltinių kalvų regione, apsuptame uolėtų šlaitų. Atkeliavę iš pietų, gyvenvietes kūrė kalvos viršūnėse, kur ne taip puola maliariniai uodai, gaivus oras ir pribloškiantys vaizdai. 2011 metais Konso gyvenvietė buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą dėl išskirtinio kraštovaizdžio, kuris puoselėjamas daugiau nei 400 metų. Į įspūdinguosius Konso kaimus įėjus pro vartus, patenkama į gatvelių, takų, kiemų, ir akligatvių labirintą. Tai dalis apsaugos sistemos, darančios kaimus sunkiai pasiekiamus ir įveikiamus. Kaimai suskilę į bendruomenes, ir kiekviena iš jų turi po pagrindinę trobelę. Esant galimybei, apžiūrėsite genties vado „rezidenciją“. Pats žodis „konso“ reiškia „aktyviai dirba“, netinginiauja. Ir iš tikrųjų genties žmonės sunkiai dirbdami ūkininkauja kalnuose – vieta garsėja terasine žemdirbyste, nors žemė sausa ir nederlinga. Patręšę ją gyvulių mėšlu, užaugina visai neblogą sorgų derlių. Iš jų mala miltus, taip pat gamina vietinį alų. Kalnų šlaituose taip pat dera javai, pupos, kukurūzai, medvilnė, kavos pupelės. Konso gentis garsėja ir savo tradicijomis. Viena iš jų – statyti stulpus. Kartos stulpas yra statomas kas 18 metų ir žymi kartos pradžią. Kaimo amžius gali būti apskaičiuotas pagal jame stovinčių stulpų skaičių. Skulptūros, išdrožtos iš medžio, ir vadinamos „waga“, buvo statomos ant buvusių valdovų kapų. Aplink išdėliotos mažesnės skulptūrėlės, skirtos žmonoms ir nugalėtiems priešams simbolizuoti. Nors gentis laikosi daugybės per šimtmečius susiformavusių papročių, civilizcija pamažu skverbiasi ir į šiuos uolėtus kraštus. Auga nauja karta, kuri nesibodi ir vakarietiškų drabužių, ir pamažu modernėja. Tai dar vienas argumentas, jog pietinę Etiopijos dalį keliautojams reikia lankyti kuo skubiau. Konso apylinkėse apžiūrėję „Niujorką“ – unikalų raudonos spalvos smiltainio kanjoną, judėsite tolyn.

Važiuosite per derlingą žemdirbystės rajoną, gėrėdamiesi bananų plantacijomis, kukurūzų bei sorgų laukais, mango medžiais. Sustosite kavos plantacijoje Jirga Čefe (Yirga Chefe), kur auginamos vienos geriausių Etiopijoje kavos pupelių. Niekas nenuginčys, kad Etiopija yra kavos tėvynė, nes arabinis kavamedis ča auga kaip laukinė rūšis natūraliomis sąlygomis. Etiopijoje galima rasti visus kavos auginimo būdus – nuo laukinių giraičių miškuose (net Tano ežero salose), namų sodeliuose, tradiciniuose šeimos ūkiuose ir didžiulėse plantacijose. Daugiau kaip pusė jos auga 1500m virš jūros lygio.

Pats žodis „kava“ kilo iš Etiopijos Kafos provincijos, kurioje ji nuo seniausių laikų auginama, pavadinimo, nors pati kava etiopiškai vadinama bunna. Manoma, kad pirmieji kavos auginimo plotai atsirado 19a., bet istorikai tikslių žinių neturi. Legenda pasakoja, kad pirmieji kavos užpilus pradėjo gerti vienuoliai, norėdami likti budrūs melsdamiesi naktį. Kavos suvartojimas Etiopijoje muša visus pasaulio rekordus – vietos gyventojai ją geria patys, mielai šviežia kava vaišina ir svečius.

Kavos gėrimo ceremonija yra svarbi kultūros dalis. Čia yra ypatingas, europiečio akimis žiūrint, ir jos paruošimo ritualas. Šviežios pupelės kaskart skrudinamos skardoje ant žarijų. Paskui trinamos mediniu grūstuvu specialiame inde. Jei pauosčiusiam svečiui aromatas patinka, tuomet pupelių milteliai yra beriami į specialų indą ir verdami puode, kuris vadinamas jebena. Kavai pradėjus burbuliuoti, norint atvėsinti indą, pilamas šaltas vanduo. Įstatęs į puodą filtrą, šeimininkas į puodelius nesustodamas išpilsto visą kavą. Jei svečiui kavos pupelių aromatas nepatinka, imamos kitos rūšies pupelės ir vėl viskas kartojama iš pradžių. Vietiniai dažnai kavą geria su žolelių, vadinamu „Adomo sveikata“ priedu, užplikytą mažuose puodeliuose, užsikąsdami nedideliais lietiniais su aitriosios paprikos įdaru. Nereikia perdaug dėmesio kreipti į pupelių išvaizdą, jos gali atrodyti ne itin patraukliai, bet yra puikaus skonio.

Skirtinguose Etiopijos regionuose auginamos skirtingos kavos rūšys, kurios atlaiko konkurenciją visose pasaulio rinkose. Beveik visa kava iš kavos plantacijos Yirga Chefe yra eksportuojama į Japoniją ir Vokietiją, kuri yra užmezgusi ypač glaudžius kontaktus su šio regiono kavos augintojais, todėl iš jų gauna didžiausius kiekius. Kitoms šalims gauti kavos pupelių iš Yirga Chefe plantacijos yra labai sunku arba beveik neįmanoma.

Etiopija šiuo metu pasaulyje yra viena pagrindinių kavos eksportuotojų, o jos pramonėje dirba apie 12 mln. gyventojų. Etiopijos kavos skonis yra nepakartojamas! Tuo įsitikinsite ragaudami kavą kelionės metu – ji visada šviežia ir aromatinga, bet nėra labai stipri, todėl galima ja mėgautis ir mėgautis.

Vakarop, esant galimybei, atvažiavę prie Avasos ežero, gėrėsitės saulėlydžiu, stebėdami pakrantėje paukščių būrius – pelikanus, marabu, ibius, erelius žuvininkus ir daugybę kitų.

Nakvynė kotedžo tipo viešbutyje arba lodžijoje.

Maitinimas:  pusryčiai,  vakarienė.

Atstumas: 340 km (asfaltas).        

Laikas kelyje: apie 6-7 val.  su sustojimais fotografavimui.

Po pusryčių Avasos ežero pakrantėje lankysite žuvų turgelį, kur galima pamatyti sugautas tilapijas, šamus ir kitas žuvis, pajusti vietinį koloritą. Papietavę pakelės restoranėlyje, išvažiuosite link  Adis Abebos. Pakeliui lankysite UNESCO paveldo objektą nuo 1980 metų akmenines stelas Tiya – vieną svarbiausių archeologinių objektų Etiopijos teritorijoje. Čia stūkso 36 monolitai, išraižyti dar neiššifruotais paslaptingais senosios kultūros simboliais ir ženklais. Vėliau apžiūrėsite Adadi Mariam  - uoloje iškaltą bažnyčią, panašią į Lalibelos bažnyčias. Atvykę į Adis Abebą, esant galimybei lankysite Mercato – didžiausią Afrikos turgų, tobulai atspindintį Adis Abebos dvasią. Tai tarsi miestas mieste – su chaotiškomis gatvelėmis, užkaboriais, akligatviais, prisigėrusiais prieskonių ir kavos kvapo...

Atsisveikinimo vakarienė restorane, stebint folkloro programą. Vėlai vakare pervežimas į oro uostą. Skrydis į Europą.