Ekvadoras. Galapagų salos 14d.

Pasitikimas oro uoste, pervežimas ir nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Šiandien judėsite lėtai ir pratinsitės prie aukštikalnių. Išvyka prie Pululagva (Pululahva) – Andų ugnikalnio Pičinčos provincijoje, 35 km į šiaurę nuo Kito. Geobotaniniame draustinyje esantis ugnikalnis yra palyginti žemas (3356 m virš jūros lygio), miškingais šlaitais. Tai vienas iš dviejų pasaulio ugnikalnio kraterių, kuriame nuo seniausių laikų tebegyvenama (inkų palikuonys kečua gentis). Apžvalga, fotosesija.

Vėliau vyksite prie ekvatoriaus - 'Mitad del Mundo'. „Mitad del Mundo“ (iš ispanų k. –„pasaulio vidurys“) – taip pat yra Pičinčos provincijoje, Šv. Antano parapijoje, 30km  į šiaurę nuo Kito; skirta pažymėti šalį kertantį pusiaują (būtent nuo jo ir kilo pavadinimas Ekvadoras). Čia įkurtas etnografinis muziejus po atviru dangumi. 1979–1982 m. pastatytas 30 m aukščio monumentas, žymintis pusiaujo liniją, nuo jo driekiasi takas per pusiaują. Tiesa, dabartiniais skaičiavimais tikroji pusiaujo linija yra už 240 m į šiaurę nuo tako. Ant monumento yra 4,5 m skersmens gaublys, o paminklo viduje – mažas muziejus. Greta yra  planetariumas, restoranai, vyksta muzikiniai, kultūriniai renginiai. Galimas laisvas laikas muziejui ir pietums, kuriuos siūlo jaukūs Ekvadoro virtuvės restoranėliai (drąsiausiems galimybė paragauti tradiciškai paruoštą Cuy (jūros kiaulytę)). 

Grįžimas į kalnų apsuptą Ekvadoro sostinę, įsikūrusią 2850 m aukštyje virš jūros lygio. Popiet ekskursija Kite, kurio senamiestis yra didžiausias ir nepaisant 1917 m. žemės drebėjimo geriausiai išlikęs Pietų Amerikoje. Miestas įkurtas 16 a. ant inkų griuvėsių  ir jo statytojai sukūrė savitą puošnų architektūros stilių ('Baroque school of Quito'), sulaukusį UNESCO įvertinimo ir globos. Pagrindinė miesto Nepriklausomybės aikštė, Katedra, Prezidentūra, San Francisco ir  Santo Domingo vienuolynai, Jėzuitų bažnyčia ir kolegija La Compañía etc. Vakare išvykimas link Otavalo. Nakvynė viešbutyje, asjendoje prie Otavalo (apie 2600 m virš jūros lygio).

Pusryčiai. Garsiausio Ekvadoro indėniško miestelio Otavalo lankymas. Galėsite nevaržomai pašmirinėti šurmuliuojančioje indėnų minioje, stebėdami jų savitą gyvenimą, grožėtis autentiškais dirbiniais. Galbūt pasiseks pamatyti, kaip vietiniai derasi ne tik dėl lamų, bet ir dėl jūros kiaulyčių.  Bet kuris Ekvadoro turgus – geriausia vieta pažinčiai su šalies kasdienybe. Ypač ryškus didelis ir garsus Pietų Amerikos indėnų Otavalo turgus – tai prekystaliai nukrauti spalvinga tekstile: pončo, apklotai, šaliai, sienų kilimai, diržai (fajas), kepurės, krepšiai. Laikas deryboms ir pirkiniams.

Aplankę turgų, keliausite prie įspūdingos Kuikočia lagūnos (Laguna Cuicocha) – šią lagūną suformavo išsprogęs vulkanas, kurio gilų kraterį užliejęs ežeras puikuojasi dviem išlikusiom lavos suformuotom salom, kurios savo forma panašios į jūros kiaulytes. Ežero pavadinimas indėnų tarme ir reiškia „jūros kiaulyčių ežeras“. Čia Jūsų laukia lengvas pasivaikščiojimas įspūdingoje gamtoje. Vėliau trumpas sustojimas Kotakačio (Cotacachi) miestelyje, garsėjančiame savo odos dirbiniais. Kelionė link Kito, nakvynė viešbutyje arba asjendoje. 

Pusryčiai. Anksti ryte išvykimas į pietus vaizdingiausiu  Ekvadoro  keliu pro ugnikalnius, taip vadinama „vulkanų aveniu“, kuriai vardą davė A. Humboltas. Peizaže dominuoja gražuolis Kotopaksis – antras pagal aukštį Ekvadoro kalnas ir aukščiausias šalies veikiantis ugnikalnis Andų kalnuose (Kotopaksio provincijoje, 75 km į pietus nuo Kito). Ugnikalnio aukštis 5897m virš jūros lygio, paskutinis išsiveržimas - 2015 m. rugpjūčio mėn., pirmą kartą įkopta - 1872 m. lapkričio 28 d. Vulkaninės uolienos Kotopaksio šlaitus nuspalvina juodai ir raudonai, gaivia žaluma vilioja ugnikalnio papėdė, iš tolo šviečia sniegu spindinti viršūnė.

Grožėdamiesi įspūdingais kalnų vaizdais, važiuosite pro spalvingus šlaituose  ir slėniuose dirbamos žemės sklypus.  Po kelių valandų kelio (170 km) pasieksite Kilotojos lagūną (Laguna Quilotoa) -  vandens sklidiną ugnikalnio kalderą, labiausiai nutolusią į vakarus Ekvadoro Anduose. Kilotojos lagūna – vienas vaizdingiausių Ekvadoro gamtovaizdžių, išsiskiriantis ne tik 250m gylio krateriu bei ežero vandens spalva, priklausomai nuo oro sąlygų spindinčia smaragdu ar tamsiu mėliu, bet ir turistams sudaryta galimybe nusileisti stačiu kraterio šlaitu ir pasiekti patį ežerą. Nusileidimas užtrunka iki 40 min., pakilimas – iki 2 val. (greičiau galima pakilti arkliukais, susimokėjus apie 15 dolerių). Nenorintiems leistis žemyn – galimybė apeiti ežerą kalderos krantais, kurie yra gana skardingi (aukštis 3810 – 3915 m virš jūros lygio, trasos ilgis 3 km, trukmė net iki 5 val., bet galima eiti tik atskiras atkarpas. Keliai ir trasos saugios, eiti draudžiama esant lietaus ar rūko tikimybei). Jūsų pasivaikščiojimo trukmė priklausys nuo oro sąlygų ir laiko rezervo.

Vėliau kelias ves Pastasa upės tarpekliais. Pastasa, seniau dar vadinta Sumatara – upė Ekvadore ir Peru, Maranjono kairysis intakas, prasidedantis Ekvadoro Tunguragvos provincijoje, Tunguragvos ugnikalnio papėdėje, ties Banjos miesteliu susiliejus Patatės ir Čambos upėms, ištekančioms iš Andų kalnų. Vakarop pasieksite debesų miškų supamą terminį Banjos miestelį, vadinamą „vartais į Amazonės džiungles“ įsikūrusį ugnikalnio papėdėje 1820 m aukštyje virš jūros lygio. Nakvynė viešbutyje, asjendoje Banjos apylinkėse.

P.S. Esant galimybei, maudynės karštųjų versmių baseinuose (už papildomą mokestį).

Pusryčiai. Banjos de Agva Santa arba tiesiog Banjos –  svarbus šalies turistinis centras. Mieste yra Agva Santos Mergelės katedra su paminklu Mergelei Marijai, kuri, kaip tikima, pasirodžiusi šalia krioklio. Trykšta Tunguragvos ugnikalnio dovanotos šiltosios versmės, dėl kurių miestelis ir gavo savo pavadinimą Banjos (ispanų kalba „vonios“). Čia galėsite paragauti iš cukranendrių gaminamų saldumynų, nusipirkti medžio raižinių ir kitų suvenyrų.

Jūsų laukia adrenalino kupina atrakcija - „Pasaulio pakraščio sūpynės“, įkurdintos ant didžiulės uolos prie Medžio namo  (La Casa del Árbol (The Treehouse))  ir pasitinkančios drąsuolius jas išmėginti  2660 m aukštyje virš jūros lygio. Būtent šie drąsuoliai išvys tikrąja to žodžio prasme kvapą užgniaužiančią panoramą, apimančią Tunguragvos ugnikalnį ir žalius slėnius. Nuostabi vieta nuotraukoms.

Netoli nuo Banjos prasideda Ljanganateso nacionalinis parkas, pasižymintis krioklių gausa, vaizdingomis kalnų panoramomis. Pasak legendos, parko teritorijoje yra inkų paslėptas gausus Ljanganateso lobis. Po adrenalino pliūpsnio išvyka Kaskadų keliu (Route of the Cascades, Ruta de las Cascadas),  kuriame keliausite pro įspūdingus krioklius, subtropinę augmeniją (laukinės orchidėjos) etc., kol pasieksite didžiausią „Velnio katilo“ krioklį (El Pailón del Diablo, “Cauldron of the Devil”). Pasivaikščiojimas link ypač fotogeniško krioklio, sustojimai nuotraukoms apžvalgos aikštelėse prie šniokščiančio vandens srauto. Išbandysite ir tarabitą, tradicinį keltuvą, kuriuo pakilsite iki „Nuotakos nuometo“ krioklio.

Šiandien sužinosite ir pajusite kas yra rūko, arba debesų miškai – tropikų ir subtropikų visžaliai drėgnieji kalnų miškai, kuriuose miško skliauto ar žemesniame aukštyje nuolat tvyro debesų migla. Tokie miškai susidaro pavėjinėse kalnų pašlaitėse, esančiose netoli vandenyno,  ir dėl nuolatinės miglos tokiuose miškuose oras prisotintas drėgmės, todėl medžių kamienai padengti tankia samanų danga. Gausu induotinių epifitų, medinių paparčių. Miškuose nuolat „lyja“ -  rūkas kondensuojasi ant medžių lapų ir nulaša. Vakarop pasieksite Riobambą (arba Alausi), nakvynė Riobamboje (arba Alausi). Nakvynė viešbutyje, asjendoje.

Pusryčiai. Ryte vyksite į netoli Alausi miestelio esančią apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsiveria Andų aukštikalnių panorama ir kvapą gniaužiantys vaizdai į „Velnio nosies“ (El Nariz del Diablo, Devil's Nose), stačiais kalno šlaitais besileidžiantį, geležinkelį.

Tai viena garsiausių ir vaizdingiausių pasaulyje geležinkelio atkarpų. Kažkada šis geležinkelis, laikomas kone technikos stebuklu, kirto visą šalį – traukinio bėgiai jungė sostinę Kitą su pietuose įsikūrusiu Gvajakiliu. Šiuo metu nevyksta išvykos „Velnio nosies“ traukiniu. GRŪDA seka situaciją ir, atnaujinus traukinio maršrutą,  iš karto pasiūlys savo keliautojams.

Vėliau vyksite į Kuenką. Pakeliui sustosite svarbiausioje ir geriausiai išlikusioje inkų archeologinėje radimvietėje Ingapirka (kečua k. „inkų siena“).

Tai senovinio inkų miesto ir sakralinio komplekso liekanos, išsidėsčiusios ant žole apaugusios kalvos maždaug 3100 m aukštyje virš jūros lygio. Dar prieš pastatant Saulės šventyklą inkai šią vietą laikė šventa. Vaikščiodami po radimvietę, ją apžiūrėsite, sužinosite daug įdomaus apie inkų gyvenimą, jų apeigas ir ritualus. Vakarop atvyksite į Kuenką (2560 m virš jūros lygio). Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Pažintis su Kuenkos miestu, žymiu gausiu kolonijinės architektūros paveldu. Šis miestas konkuruoja su Ekvadoro sostine dėl gražiausio šalies miesto titulo. 1999 m. Kuenka dėl savo architektūros įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Svarbiausi miesto objektai yra Gėlių aikštė, Senoji katedra (pastatyta 1567 m.), Naujoji katedra (1967 m.), kitos XVI–XVII a. bažnyčios ir vienuolynai (El Carmen de Asuncion, La Concepcion), galerijos, apžvalgos aikštelė. Sakoma, kad Kuenka yra europietiškiausias miestas visoje Lotynų Amerikoje. Miestas garsėja sidabro dirbiniais ir galvos apdangalų gamyba. Kepurės ir skrybėlės parduodamos specialiose parduotuvėse, o turguje galima pamatyti, kaip jas pina indėnės. Panamomis vadinamų kepurių tikroji tėvynė yra Kuenka. Iš šio Ekvadoro miesto jos buvo eksportuojamos į Panamą nuo saulės kaitros besivaduojantiems kanalo statytojams.

Vėliau važiuosite link Kachaso nacionalinio parko, garsėjančio 275 Andų aukštikalnių ežerais ir kriokliais, ypatingu tundros ir pievų kraštovaizdžiu (3100 - 4450 m virš jūros lygio). Čia gyvena daug endeminių, nykstančių gyvūnų. Kartais pasiseka pamatyti šventąjį indėnų paukštį kondorą.

Toliau kelionė į Gvajakilį, pagrindinį Ekvadoro uostą ir didžiausią šalies miestą, išsidėsčiusį prie Gvajaso upės, netoli Gvajakilio įlankos Ramiojo vandenyno pakrantėje. Gvajakilis lenkia sostinę ekonomine galia – čia įsikūrę daugiau nei pusė Ekvadoro kompanijų –  ir varžosi dėl politinės įtakos šalyje. Gvajakilyje keliautojus žavi į kalną kopiantis spalvingas senasis kvartalas. Siūlome pasivaikščioti krantine, stabtelėti miesto parke fotosesijai su šėliojančiomis iguanomis. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Skrydis Gvajakilis – Baltros salos oro uostas.

Atvykus transferas į Santa Kruso arba Isabelos salą, apsigyvenimas viešbutyje. (5 dienos, 4 nakvynės viešbutyje, 4 pusryčiai, 4 pietūs, 4 vakarienės). Patogiausias būdas keliauti po Galapagus – plaukti laiveliais nuo vienos vulkaninės salos iki kitos, grįžtant nakvoti į Santa Kruso arba Isabelos salą.  

Antroje pagal dydį archipelago saloje - Santa Kruso - nufotografuosite kraterius dvynius, pasivaikščiosite po lavos tunelius. Jums bus pasiūlyta išvyka į Č. Darvino tyrimų stotį, kuri taip pavadinta primenant, jog būtent Galapagų salų gamta įkvėpė garsųjį tyrinėtoją parašyti veikalą „Rūšių atsiradimas“. Apsilankymas Tortuga (Vėžlių) paplūdimyje, kuris vadinamas pačiu gražiausiu dėl puikios maudynėms tinkamos balto, švelnaus smėlio pakrantės ir natūralios jūrinių iguanų bei paukščių (ypač flamingų) kaimynystės.

Be gausybės jūrinių iguanų čia galima sutikti jūrinių vėžlių ir net mažų rykliukų. Iš Puerto Ajoros į Tortuga paplūdimį nueisite pėsčiomis per 45 min arba nuplauksite vandens taksi (apie 10 USD asmeniui į vieną pusę). Laisvas laikas  didžiausiame  archipelago mieste Puerto Ajoros, kur galėsite paskanauti vietinės virtuvės patiekalų. Žiūrėkite, ką valgo linksmi, triukšmingi ir apkūnūs vietiniai ir sėskite greta jų, nepaisydami ypatingos švaros, tačiau būdami garantuoti dėl maisto kokybės ir adekvačių kainų. Ką gi valgo vietos žmonės: krabų sriubą, aštuonkojų, kitų jūrų gyvių ar mėsos troškinį, užsigerdami saldžiomis šviežiai spaustomis sultimis. Už kelių kvartalų kavinėje turistams vieno patiekalo kaina bus penkeriopai didesnė, bet šypsenų ir apkūnumo mažiau.

Isabelos sala – didžiausia archipelage – garsėja veikiančiu 1707 metrų aukščio Volfo ugnikalniu. Jūsų laukia maudynės ir paviršinis nardymas Concha de Perla – natūralioje lagūnoje. Jeigu lydės sėkmė, plaukiosite kartu su jūrų liūtais, vėžliais ir pingvinais krištolinio skaidrumo vandenyje.

Galimybė apsilankyti  "La Galapaguera" – vėžlių veisimo centre. Galapaguose negausu augalų ir gyvūnų rūšių, bet dauguma jų yra savitos. Tik čia dar galima pamatyti dramblinių vėžlių ir neskraidančių kormoranų. Tik čia veisiasi jūrinės ir kaktusais mintančios sausumos iguanos. Juodos jūrinės iguanos – vieninteliai ropliai pasaulyje, sugebantys maitintis po vandeniu. Buku snukučiu jos ėda dumblius kąsdamos šoniniais dantimis kaip šunys. Šiuos nuostabius gyvūnus galima pamatyti tik Galapaguose. Sušalusios vėsiame vandenyje, iguanos turi sušilti, todėl išlipusios į krantą prisiploja ant smėlio ar užropoja ant akmenų. Isabelos pakrantėje jų šimtai – didelių ir mažų. Jos ropinėja ne tik prie vandens, bet ir vaikštinėja po miestelį. Isabelos saloje keliautojai grožisi mangrovėse žirgaliojančiais rožiniais flamingais, kopia į Siera Negra vulkaną, kurio apie 10 km diametro krateris yra didžiausias Galapaguose ir antras pagal dydį pasaulyje po Ngorongoro kraterio.

Būsite nuvežti prie pradinio maršruto taško. Maždaug po 1.5 val. ėjimo pasieksite Sierra Negra vulkano kraterio sieną. Apžvelgę kraterį ir pasidarę efektingų nuotraukų, grįšite atgal. Vėliau apžiūrėsite 100 m ilgio ir 7 m aukščio iš lavos blokų kalinių pastatytą sieną. Nuo 1946 m. iki 1959 m. Isabelos saloje buvo kalėjimas, garsėjęs sunkiomis gyvenimo ir darbo sąlygomis, todėl statinys buvo pavadintas  „Ašarų siena“. Esant galimybei, lankysite Tintoreras paplūdimį, kur stebėsite jūrų liūtus, rykliukus, Galapagų pingvinus ir jūrines iguanas.

Esant galimybei (jei bus pageidaujančių) už papildomą mokestį užsakysime išvykas į rečiau lankomas ir sunkiau pasiekiamas saleles. Kiekviena Galapagų salyno sala yra savita – turi kuo pasigirti Bartolomėjaus, Santa Fe, Floriano, Seymouro, Espanjolos, Genovesos ir kitos salos.

DIENOS IŠVYKA Į BARTOLOMĖJAUS SALĄ.
Į šią salą galima nuvykti autobusu ir laiveliu. Pirmiausia važiuojama 42 km iš Puerto Ajoros iki Itabakos kanalo, po to sėdama į laivelį ir plaukiama apie 30 km iki Bartolomėjaus salos.
Nedidukė vulkaninės kilmės sala prisišliejusi prie pat rytinės Santjago salos pakrantės garsėja pribloškiančiu kraštovaizdžiu. Juodi lavos laukai kontrastuoja su jauna ryškiai žalia augmenija ir smėlėtais paplūdimiais. Mediniais laiptukais pakilę į aukščiausią vulkano kraterio tašką, gėrėsitės įspūdingu vaizdu į artimiausias salas ir pribloškiančią Pinnacle Rock panorama.
- Paviršiniam nardymui ir maudynėms skirta apie 1 val.
- Turas su pietumis.

Svarbu! Galapagų nac. parko administracija turi teisę keisti lankomas salas ir jų objektus (priklausomai nuo oro salygų, gyvūnų susitelkimo vietų ir kt.).

Pervežimas į Baltros oro uostą. Skrydis į Gvajakilį arba Kitą. Laisvas vakaras. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Nuvežimas į oro uostą. Skrydis į Europą. Grįžimas į Lietuvą.