Didžioji ekspedicija po Pietų Ameriką ir Okeaniją: Argentina - Čilė - Patagonija - Ugnies žemė - Velykų sala 20d. (24d.)

Skrydis iš Vilniaus į Buenos Aires su persėdimu per vieną iš Europos miestų.

Nusileidžiate Argentinos rytuose – Buenos Airėse. Vyksite įsikurti į viešbutį. Po pietų prasidės apžvalginė ekskursija po charizmatiškąją Argentinos sostinę, plačiai išsidriekusią prie Atlanto vandenyno, La Platos estuarijos krante. Galų gale esate toje daugybę kartų nuotraukose matytoje tolimojoje Pietų Amerikos žemėje, kurios pavydėtino įvaizdžio dalimi tapęs tango. Paradoksas: XIX amžiaus pabaigoje gimęs tarp prasčiokų tamsiose patiltėse ir prie viešnamių šis ugningas šokis ilgainiui virto gyvenimo džiaugsmo ir meilės simboliu. Jo gyvi fragmentai gatvėse dabar neleidžia Buenos Airių supainioti su jokiu kitu pasaulio miestu. Išskirtinę atmosferą čia kuria ir milijonai skirtingų tautų žmonių, kurie mėgsta didžiuodamiesi pabrėžti savo europietišką, daugiausia – ispanišką, kilmę, šypsenų. Jos tik patvirtina, kad didelės įtakos gyventojų nuotaikai turi klimatas. Buenos Airių pavadinimas ir reiškia „gerus orus“. Kol prie jų pratinsitinės, pažinsite Argentinos sostinę kaip Lotynų Amerikos Paryžių – puošnią, architektūriškai stilingą, guvią visą parą ir besididžiuojančią savimi.

Važiuosite prie svarbiausios ir gražiausios mieste – Gegužės aikštės (Plaza de Mayo) – pagrindinės visų revoliucinių įvykių ir masinių demonstracijų vietos. Į ją atsisukusi valdžios būstinė, vadinama Casa Rosada. Būtent iš šių rūmų balkono tūkstantinei miniai legendines kalbas sakė Prezidentas Juanas Domingo Peronas ir jo žmona, „vargšų šventoji“, Maria Eva Duarte, vadinta Evita. Paprastiems žmonėms nekliuvo nei jos prasčiokiška kilmė, nei prasta reputacija. Iš vargingos merginos, kuri, anot piktai ir su pavydu plakusių liežuvių, vienu metu net dirbo prostitute, iki pirmos šalies ponios pakilusios ir neįtikėtinuose turtuose bei milžiniškoje įtakoje besimaudžiusios Evos Peron gyvenimas – dar sudėtingesnis ir prieštaringesnis nei Pelenės, net pranoksta jaudinančio filmo scenarijų. Bet jei domitės jos biografija ir moderniųjų laikų Argentinos istorija, prieš kelionę rekomenduojame pažiūrėti 1996 metų Alano Parkerio muzikinę dramą „Evita“, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko popmuzikos karalienė Madonna.

Tęsiate Buenos Airių žvalgytuves. Pamatysite miesto rotušę Cabildo ir neoklasicistinę Buenos Airių Metropolijos Katedrą. Lankysitės ir viename populiariausių Argentinos sostinės rajonų – bohemiškajame San Telmo, kur tarp kolonijinį laikmetį menančių pastatų įsispraudusias, akmenimis grįstas gatves dabina žibintai, spalvina jaukios kavinės, antikvaro krautuvės, meno galerijos ir kūnišką pavidalą įgyja tango jausmai... Čia jau liesite jautrią, menišką Buenos Airių sielą, svetingą ir dosnią visiems.
Prakalbinsite ją ir nusikėlę į „mažąją Italiją“. Taip galima vadinti La Bokos kvartalą, kuriame dar XIX amžiuje įsikūrė italų jūrininkai ir prieplaukos darbininkai, daugiausia – atvykėliai iš Genujos. Ryškiaspalviai mažaaukščiai namai ir moderniais piešiniais papuoštos jų sienos, buvusiuose kukliuose migrantų būstuose įsikūrusios amatininkų dirbtuvės ir menininkų studijos sudaro atskirą ryškiaspalvį mikropasaulį, kuriame garbingą vietą užima ir kita, su tango besivaržanti argentiniečių aistra – futbolas. Juk La Bokoje yra La Bomboneros stadionas. Su didžiausia jėga jis atgyja, kai ten žaidžia garsusis „Boca Juniors“ klubas. Net ir nepamatę stadiono, kelionės metu Jūs pajusite tiesiog ore sklandančią futbolo azarto dvasią.

Šiandien nuvyksite ir prie Rekoletos kapinių – įžymiausių Argentinos žmonių panteono. Čia palaidota ir garsioji Eva Peron, kurios vardą jau tikrai įsiminėte. Pravažiuosite bene plačiausią pasaulio alėją – Avenida 9 de Julio. Sustosite žaliojoje Plaza Lavalle aikštėje, kurią supa Federalinio teisingumo rūmai ir vienas didžiausių bei dailiausių planetoje operos teatrų.
Pirmąjį pažintinį šios temperamentingos kelionės turą baigsite terapiškais urbanistinio kraštovaizdžio reginiais – lankysitės žavinguose itališkos praeities kvartalo, virtusio prestižine poilsio ir aktyvaus laisvalaikio zona, – Palermo soduose ir parkuose. Vakarą siūlome praleisti tango klube „Cafe de los Angelitos“ (už papildomą mokestį), kur rodomi įspūdingi šou, paprastai žiūrovus paskatinantys iš naujo atrasti dramatišką tango kultūrą. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Po aklimatizacijos visiškai kitokioje, nuo gimtųjų namų Atlanto vandenyno skiriamoje Pietų Amerikos aplinkoje, Jūs leisitės į tokį stiprų, skirtingas jusles žadinsiantį dienos turą, kad tiksliau būtų jį vadinti nuotykiu. Nesibaigiantį pampos pievų ir dangaus horizontą, jungia, regis, tik viena lygi siūlė. Netrukus prieš Jūsų akis platės ir charakteringa Argentinos kultūros panorama.
Toldami nuo Buenos Airių betonų ir žmonių minių, apie pusantros ar dvi valandas važuosite į garsiąją Santa Susanos estanciją, kad iš arti išvystumėte vietos žemvaldžių ir gyvulių augintojų – gaučų kasdienybę ir linksmybes. Jie – nepamainomi raiteliai ir puikūs piemenys.

Apsukriausi ir darbščiausi per kartas sugeba išlaikyti didžiules rančas. Dar XVI amžiuje vyrai, suvaldę bei pasibalnoję arklius ir atsidavę laukinei pampai, save vadino „žmonėmis be poreikių“: nakvojo lygumų pievose be pastogės, o mito tik gamtos gėrybėmis ir medžioklės grobiu. Nuo seno jie treniruodavo savo eikliuosius augintinius bėgti surištomis galinėmis galūnėmis, kad mokėtų ištrūkti iš kitų raitelių ir plėšikų. Ilgainiui užsigrūdinę vyrai įvaldė įvairius amatus. Dabar skrybėlėti pampos kaubojai vis dažniau vietoj plačių bombačų dėvi džinsus, tačiau laukinė stiprybė jų įkaitusiu krauju vis dar teka...

Netoli Los Kordales miestelio 1200 pampos hektarus apimančią rančą airių kilmės Francisko Kelly dar praeitame amžiuje atvėrė turizmui, o pavadino ją Šventos Susanos vardu žmonos Susanos Caffrey garbei. Gali būti, kad vietos gyvenimas Jums atrodys kaip spektaklis, tačiau jis tikras. Šioje estancijoje svečiai turi galimybę pažvelgti į kasdienę gaučų veiklą ir papročius iš vidaus. O kad pavyktų juos aprėpti visapusiškai, parengta koncentruota ir intensyvi programa. Pasivaišinę kaimiškais barbekiu (asado), prisikirtę argentinietiškų steikų, paragavę vyno, būsite pakviesti stebėti folkloro pasirodymą su muzika ir šokiais. Bene azartiškiausia fiestos dalis – gaučai ant arklių. Nustebsite, kokie šie raiteliai vikrūs ir stiprūs. Prisisotinę argentinietiško skonio ir judrių įspūdžių iš tipiško pampos kaimo, grįšite į Buenos Aires. Nakvynė viešbutyje.

Šiandien Jums – vandens stebuklo diena. Po pusryčių važiuosite į oro uostą ir skrisite šiauriau, į Misioneso provincijos miestelį Puerto Igvasu, įsikūrusį tarp trijų valstybių – Argentinos, Brazilijos ir Paragvajaus. Vien dėl šios stichiško grožio „apipiltos“ vietovės verta aplankyti Pietų Ameriką bent kartą gyvenime! Pasaulio geografai ir gamtos tyrinėtojai Igvasu krioklius (gvaranių kalba Y guasu reiškia  „didįjį vandenį“) vienbalsiu laiko vienu įspūdingiausių gamtos kūrinių visoje Žemėje. 1984 metais jie įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą.

Medžiais apaugusios salelės ir plikos uolos milžinišką vandens srautą dalija į 275 protakas, kurios į pasagos formos tarpeklį virsta iš 60–80 metrų aukščio. Galite išvysti vaivorykščių juostą, tarsi nimbas švytinčią virš putojančio vandens liežuvių, juos skiriančių akmenų, uolėtų iškilimų ir atogražų žalumos. O galbūt prieš Jūsų akis be paliovos šniokščiančias neramias sroves aštriai skros saulės spinduliai.

Toks įspūdis, kad Igvasu kriokliai žiūrovams specialiai pozuoja tokioje šviesoje ir tokioje padėtyje, kad iš bet kurio kampo ir vietos atrodytų vis kitaip ir efektingiausiai be konkurencijos. Tai – bene fotogeniškiausi ir artistiškiausi pasaulio kriokliai, apdovanojantys reginių įvairove ir gausa. Pačios gamtos pastatytame amfiteatre improvizacinį tropikų vandens spektaklį stebėsite iš skirtingo aukščio. Laikysitės dviejų pagrindinių maršrutų – žemojo, leisiančio triukšmingomis, smarkiomis kaskadomis gėrėtis iš apačios, ir aukštojo, atversiančio Jums stulbinantį Igvasu šėlsmą iš viršaus. Šios dienos įspūdžiai apogėjų pasieks prie „Velnio gerklės“. Garganata del Diablo – taip ispanų kalba vadinamas bene aršiausias, kartu – ekspresyviausias Igvasu performansas: 150 metrų pločio ir 700 metrų ilgio U formos klifo kraštais krenta didžiulis krioklys.

Igvasu nacionalinį parką išraižę pėsčiųjų takai ir tiltai, vedantys į vaizdingas bambukų, palmių ir laukinių orchidėjų augavietes, kurias dabina didžiuliai tropiniai drugeliai ir ryškiaspalviai paukščiai, tarp jų – impozantiškasis tukanas su fosforiniu snapu, o džiunglių gilumoje knibžda tokie retų ir nykstančių rūšių žinduoliai kaip jaguarai, į kiaules panašūs keistuoliai tapyrai, ilganosiai meškėnai... Ryškiai žalias ir sultingas Igvasu peizažas Jus gaivins ir kerės. Bet vienos dienos jam nepakanka. Kadangi įveikėte ilgą kelią iki Užatlantės, pasirūpinome, kad vieną galingiausių jos įžymybių – Igvasu krioklius – ne paviršutiniškai apibėgtumėte žvilgsniu, bet neskubėdami patyrinėtumėte jų apylinkes, tad žvalgytuves tęsite ir rytoj, tik jau iš kitos pusės. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Šios dienos programoje – jaudinančios pažinties su Igvasu krioklių didybe pratęsimas. Fantastiškų kintančių formų ir stiprų gaivos jausmą dovanojantį vandens paveikslą jau apžiūrėjote iš Argentinos pusės.

Dabar trumpam atsidursite Brazilijoje, kuri – visai čia pat. Jei vakar Jums atrodė, kad gėrėjimasis atogrąžų vandens kaskadomis šioje kelionėje jau pasiekė piką, netrukus galite pasijusti apsigavę. Mat ir Brazilija dosni smarkių, plačių Igvasu krioklių epizodų. Kita vertus, kad ir iš kurio taško juos stebėtumėte ir fiksuotumėte, įsitikinsite, kad šio gyvastingos Pietų Amerikos lopinėlio dalis lyginti neverta, kadangi šniokščiantis ir purslais virstantis Igvasu grožis nepasiduoda sveriamas ar graduojamas.

Šiandien jį semti galėsite ir alternatyviais būdais (už papildomą mokestį). Jei Jus valdys nenumaldoma greičio, aukščio ar adrenalino trauka, drąsiausiems pasiūlysime didįjį nuotykių turą – „Macuco safarį“. Jis apima skirtingas, gamtos ir orų sąlygų diktuojamas atrakcijas – nuo paukščių stebėjimo iki raftingo. Važiuosite ir žygiuosite džiunglių takais, kur kiekviena detalė – ir menkiausias žiedas, ir net jo šnaresys – išsigrynina ir prikausto dėmesį.

Sekdami vešlios floros staigmenas ir gyvūnų pėdsakus ar ausiai neįprastus garsus, jausite, kaip patys su jais atgyjate, kaip atsigauna visos Jūsų juslės, kaip įsitempia klausa, kokia jautri tampa uoslė ir koks skvarbus žvilgsnis. Šiais laikais, kai žmonės vis labiau priklausomi nuo skaitmeninių technologijų ir įtampos, didelis laimėjimas gebėti atsiduoti vien tik natūraliems pojūčiams.

Jiems atkuntant, leisitės prie Igvasu upės ir, sėdę į didelę guminę valtį, siūbuodami plauksite prie galingųjų krioklių. Linguosite ir šokčiosite ant smarkaus būdo vandens, kol maksimaliai pagal galimybes ir pajėgumus priartėsite gyvas kaskadas ir galbūt pateksite po tikru tropikų dušu. Šis raftingas ir jaudina, ir gali išgąsdinti, ir prajuokinti – emocijos trykšta purslais ir taškosi kaip Igvasu vanduo ir jo vertikalės. Tik vietoje visu kūnu ir sąmone pajusite, kas čia stipriau veikia – išorinis krioklių grožis ar jų vidinė energija.
Kitas pasirinkimas, irgi už papildomą mokestį ir, esant galimybei, – Igvasu krioklių ir tarpeklio apžvalga iš paukščio skrydžio. Žodžiais nenusakomą, veikiau išjaučiamą ir visam gyvenimui atminty kaip sapno ir svajonės vizija pasiliksiantį vaizdą stebėtumėte iš sraigtasparnio.

Net jei pasirinksite paprastą pasivaikščiojimą ir poilsį prie Igvasu krioklių, užplūs pojūčiai ir reginiai, kurie paskatins Jus  visa širdimi džiaugtis pasaulio įvairove. Vakare grįšite į Puerto Igvasu miestelį, į Argentiną. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Ši diena skirta kelionei į pasaulio kraštą. Nors taip vadinama daugybė įkvepiančių vietų šioje planetoje, Ugnies žemė išties geografiškai yra ant jos atbrailos, tiksliau, arčiausiai Antarktidos esančiame laukiniame taške, kuriame pasaulis ir civilizacija „baigiasi“. Iš ten rengiamos ekspedicijos jau tik į ledinį žemyną ir Pietų ašigalį. Taigi, su persėdimu Buenos Airėse skrisite į labiausiai į pietus nutolusiu visoje planetoje laikomą miestą –  Ušuają (senąja indėnų jamanų kalba Ush Wuaia reiškia „gilią įlanką“) prie Byglio kanalo.

Tiesa, dar šiek tiek piečiau įsikūręs Puerto Viljamsas, tačiau tai yra visai maža gyvenvietė ir ji priklauso Čilės Antarktidos regionui. Ugnies žemę sudaro viena didelė tokio paties pavadinimo –  Tierra del Fuego – ir daugybė mažesnių salų, tačiau tik vos kelios apgyvendintos žmonių. Be galo išraiškingas archipelago, skiriamo nuo Amerikos žemyno Magelano sąsiauriu, linijas, sodrių spalvų juostas bei dantytas, vietomis – grėsmingas, vertikales braižo fjordai, ledynai, šaltosios stepės, tundra...
Per ežerų ir slenkstėtų upių pilnas salas, svetingas faunai ir pačiai įvairiausiai augmenijai, driekiasi Andų kalnai, o jų krantus vėsina Atlanto vandenynas. Neabejojame, kad visa, su kuo rytoj iš arti prasilenksite, taps išskirtiniu Jūsų pasaulio pažinimo topu, kurį geriau vieną sykį gyvenime patirti negu daugybę kartų apkalbėti ar stebėti per atstumą. Bet pirma turite pailsėti po skrydžių ir prisitaikyti prie kandžių Antarkties vėjų ir vėsumos. Teks išsitraukti šilčiausius į kelionę paimtus drabužius. Čia ir aštriai pajusite metų laikų skirtumus tarp žemynų.

Sausio mėnesį Ugnies žemėje – vidurvasaris su poliarinėmis dienomis, tačiau vidutinė temperatūra Ušuajoje tesiekia 10 laipsnių šilumos, o liepą – pats viduržiemis, kai salynas skendi poliarinių naktų tamsoje, dangų skrodžia kosminių spalvų poliarinė pašvaistė, o drėgnas oras paprastai įšyla vos iki kelių laipsnių virš nulio. Kad ir kuriuo metu čia lankysitės, išgyvensite didelius klimato bei įspūdžių kontrastus. Kol kas apie juos Jums užsimena ramaus Ugnies žemės salos miestelio Ušuajos horizontas, kur už kuklius namus žymiai aukštesnės – uolėtos arba nusibalinusios Andų smailės. Likus laisvo laiko ir pagal galimybes, po to, kai įsikursite viešbutyje, galėsite (už papildomą mokestį) aplankyti „Pasaulio pakraščio“ muziejų. Tai bus įžanga į tiesioginę pažintį su Ugnies žeme. Nakvynė viešbutyje.

Visą dieną leisite amą atimančių gamtos formų pertekusiame pasaulio pariby, lankysitės tose pačiose vietose, į kurias prieš du šimtmečius ekspediciją buvo surengęs garsusis, prieštaringai vertinamas anglų gamtininkas ir keliautojas Čarlzas Darvinas. Šiandien jo vardą tikrai dar ne kartą girdėsite.
Po pusryčių vyksite į Ugnies žemės nacionalinį parką. Jis užima iš viso 630 laukinių kvadratinių kilometrų plotą pietinėje salos dayje. Tai vienintelis Argentinos parkas, kuriame subarktinis, turtingas įvairios floros ir faunos miškas dera su vandenyno pakraščių ekosistemomis.

Nacionalinį parką raizgo daugybė upių, sutekančių į Byglio kanalą, kuris tokį pavadinimą gavo po Čarlzo Darvino ekspedicijos. Mažai kas pasikeitė nuo tada, kai Darvinas rašė: „Vargu ar įmanoma įsivaizduoti ką nors puikesnio už šią berilio spalvos ledynų mėlynę“. Statūs kalnai, ledynai, kriokliai ir dabar užburia savo rūsčiu grožiu. Čia rūstų reljefą smailina ledas, užliejęs ir numelsvinęs tyras sraunių upių, ežerų ir krioklių vanduo, paaukštinę kalnai, nužalsvinę patys įvairiausi medžiai, daugiausia – notofagai, paminkštinusios samanos, o pelkes puošia kiminai. Pora dešimčių žinduolių rūšių gyvena parke, tarp jų – guanakai, pietų Andų elniai, laukiniai triušiai, ondatros, aptinkama bene 90 paukščių rūšių, tarp jų – pingvinų.

Kokius gyvius Jums nuskils sėkmė išvysti, prognozuoti gali tik pati gamta, kuri turi beribes galimybes, jei tik į ją neįsibrauna homo sapiens... Dvikojams lankytojams atvira nedidelė, pietinė, parko dalis – apie 200 kvadratinių kilometrų, o likusi paskelbta rezervatu, siekiant apsaugoti turtingą, bet jautrią Ugnies žemės ekosistemą. Joje keliausite skirtingais būdais – važiuosite autobusu, eisite pėsčiomis, taip pat sėsite į „Pasaulio pakraščio“ traukinį to paties pavadinimo stotelėje, esančioje apie 8 kilometrai į vakarus nuo Ušuajos, ir, judėdami piečiausiu pasaulyje veikiančiu geležinkeliu, kurio paskirtis XIX amžiuje buvo visai kita nei dabar, pasieksite „El Parque“ stotelę. Šią neilgą, patogią, bet pasakos scenarijų primenančią išvyką lydės miškų tankmė, Piko slėnis, Toro tarpeklis, išnykusios vietos indėnų – jaganų – kultūros aidas.

Už papildomą mokestį ir esant tinkamam orui, turėsite galimybę plaukti katamaranu Byglio kanalu, aplink kurį telkiasi daugybė jūros paukščių: kirai, kormoranai, albatrosai, kondorai, jūrinės šarkos. Jūs jau turbūt iš patirties žinote, kad tokios bangų ir krantų apžvalgos nuo vandens yra kaip loterija. Jei fortūna šios ekskursijos metu Jums bus maloninga, pamatysite ir simpatiškuosius jūrų liūtus.  Galiausiai patirsite tiek atšiaurios egzotikos ir jos iššaukiamų poliarinių emocijų, kad gali būti, jog dienos pabaigoje pritrūksite žodžių. Poilsiui vakare grįšite į Ušuają. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Važiuosite į oro uostą ir skrisite apie pusę tūkstančio kilometrų šiaurės vakarų kryptimi į El Kalafatės miestelį. Taigi, po neilgo skrydžio atsidursite šalies pietvakariuose, ledynų karūnuojamame, bene ekstremaliausiame Argentinos ir Čilės regione – Patagonijoje. Andų kalnai ją dalija į dvi dalis – Vakarų ir Rytų Patagoniją. Su skurdžiomis sausomis stepėmis ir pusdykumėmis, matinių žemės atspalvių tundra įspūdingai kontrastuoja milžiniški ledynai, kurių rūstybei ir didybei apsakyti asociacijų gali pristigti.

Jau rytoj atsidursite tiesioginėje akistatoje su galingu Patagonijos gamtos šedevru. Kaupdami jėgas prieš grandioziniu ledo grožiu stingdantį turą, šiandien ramiai vakarosite El Kalafatėje. Nedidelis miestelis Perito Moreno ledyno, pavadinto tyrinėtojo Francisco Moreno garbei, pašonėje ėmė kurtis tik XX amžiaus pradžioje ir tapo vienu iš vilnos pramonės centrų. Jo pavadinimas tiesiogiai siejamas su šiose apylinkėse augančiu Berberis buxifolia krūmu, kurį ispanakalbiai vadina kalafate. Beje, iš jo vaisių gaminamas gardus džemas. Jei turėsite laisvo laiko, galėsite užeiti į El Kalafatės krautuves ir paieškoti kokybiškų lauktuvių. Gerai pailsėkite, kad rytoj būtumėte pasiruošę priimti Patagonijos ledo jėgą ir akinantį grožį. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Visa diena bus skirta aktyviam poilsiui Argentinos Patagonijos ledynų nacionaliniame parke Los Glaciares. Jums pasiūlysime dešimties valandų trukmės Perito Moreno ledyno turą su *minitrekingu (minitrekingas už papildomą mokestį), kuris, pažadame, taps vienu iš didžiausių Jūsų gyvenimo kelionių nuotykių, per kurį patiriamų įspūdžių lygis lubų ir ribų neturi.

Perito Moreno, įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą, – pats iškalbingiausias ir vizualiausias iš visų 48 ledynų, sudarančių Pietų Patagonijos kepurę. Ši viena iš trijų Patagonijos ledo masių leidžiasi į Archentino ežerą ir suformuoja natūralią užtvanką, kuri tą ežerą perskiria, dėl to jo vanduo pakyla net iki 30 metrų ir dėl didžiulio slėgio prasiveržia per ledo užtvarą.

Drama, lenkianti bet kokius kine grafikos pagalba išgaunamus efektus. Perito Moreno ledynas pats yra šou kurianti natūrali Žemės planetos dekoracija, kuri dar ir, be abejonės, labai vertinga, nes tai vienas didžiausių pasaulyje gėlo vandens šaltinių. Būdami greta jo, kaip gyvo permainų planetoje liudijimo, galėsite ir pasvarstyti, su bendrakeleiviais padiskutuoti apie klimato atšilimą ir jo grėsmę – ar ji tikra, kiek pagrįsta, kokios perspektyvos.

Intensyvi pažintis su ledine Patagonija prasidės apie 70 kilometrų nuo El Kalafatės, Bacho de las Sombras įlankoje. Iki paties Perito Moreno ledyno bus likę 8 kilometrai. Sėdę į laivą, Archentino ežeru plauksite apie pusvalandį.

Artėdami prie pagrindinio tikslo, stebėsite, kaip nuo ledyno atskyla, žemyn slenka ir dundėdami krenta milžiniški ledo gabalai, išsibarstantys į tūkstančius miniatiūrinių ledo gabalų. Neregėta sušalusio vandens stulpų žydrynė, skylančio ledo griausmas, net iš tolo kaustantis krištolinio vandens šaltis – tokia gamtos magija, kurios dar greičiausiai nebuvote patyrę. Bet visa tai – tik Jūsų ledinių potyrių pusiaukelė. Laivui pasiekus krantą, išsilaipinsite ir apie pusvalandį eisite link didžiojo reginio.

Jei pageidausite, dar apie pusantros valandos praleisite vaikštinėdami ledynu. Prie batų Jums bus pritvirtintos specialios kabės, kad žingsniuoti būtų lengviau ir saugiau. Sustingusio vandens skulptūrų formuojamas peizažas ypač nuostabiai atrodo, kai ledas stačia siena leidžiasi į mėlyną vandenį. Aršus ir aštrus Perito Moreno horizonto grožis bei ledo griūtys, kurias gyvai išvysite, nevalingai aikčioti skatina net ir visko mačiusius pasaulio atradėjus. (Svarbu! Lipti ant ledyno leidžiama fiziškai sveikiems, 10 - 65 metų amžiaus asmenims). Vėlai vakare grįšite į El Kalafatę. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Po aršių ir net gluminančių reginių bei potyrių lavinos prieš kelionę į Čilę metas pailsėti, daugiau laiko skirti asmeniniams pomėgiams. Poilsis El Kalafatėje arba ekskursijos, aktyvios arba ramesnės pramogos (pasirinktinai, už papildomą mokestį).
Šiandien pasiūlysime išvyką į Archentino ežerą, kur šiurpai Jums oda bėgs ne nuo šalčio (jei būsite tinkamai apsirengę), o vien nuo tarytum su paraleline ledo realybe besiribojančių vaizdų ir nepakartojamų Los Glaciers nacionalinio parko gamtos procesų. Taigi, pirma važiuosite į Punta Banderos uostą. Nuo jo krantų pradėsite įspūdingą kelionę laivu didžiausiu Argentinos gėlavandeniu ežeru, telkšančiu rytiniuose Patagonijos Andų šlaituose. Jausmas – kaip jūroje. Juk visas Archentino plotas – beveik pusantro tūkstančio kvadratinių kilometrų. Didžiausias atstumas tarp ornamentiškai raitytų krantų, į kuriuos leidžiasi Perito Moreno ir Upsalos ledynai, yra 32 kilometrai. Vidutinis ežero gylis – pusantro šimto metrų, tačiau giliausia vieta – net 500 metrų.

Į Archentiną atiteka La Leonos upė iš Viedmos ežero. Kas keleri metai ledynai patvenkia Archentiną, ir dėl spaudimo jo vanduo pralaužia ledus, dėl ko įvyksta grėsmingų griūčių. Tačiau ledinis ežero pasaulis, kurį sudaro vanduo, ledas ir sniegas, teikia magiškų šalčio viešpatijos reginių visą laiką. Iš pradžių plauksite per vadinamąją ežero Šiaurinę ranką, kol pasieksite Upsalos kanalą, karūnuojamą neeilinių aisbergų. Pagal galimybes prie jų priplauksite kuo įmanoma arčiau. Po to laivas slinks Spegacinio kanalu, kur stebėsite Seko ledyno grumtis ar slinktis. Galiausiai, jei oro ir kelionės sąlygos bus palankios, turėtumėte priartėti Spegacinio ledyną – aukščiausią visame Los Glaciers nacionaliniame parke.

Jis suformuoja „pilį“ iki 135 metrų aukščio, tokiu būdu aštrioms, tamsioms, vietomis snieguotoms Andų uoloms sudaro žydras ir baltas, stačiai raižytas priekalnes, kurios iš tolo atrodo kaip apšerkšnijusios ežero blakstienos. Jas, regis, šukuojantis dangus ir už jų dunksintys kalnai Archentino paletei prideda ne paprastų, o ypač artistiškų spalvų bei linijų. Patyrę itin emocingas akimirkas dėl pritrenkiančių reginių Archentino ežere Jūs jau žinosite, ką praktiškai gyvenime reiškia pralaužti ledus ar pasiekti ledkalnio viršūnę! Pavakary grįšite į Punta Banderos uostą, iš ten autobusas Jus nuveš atgal į viešbutį. Nakvynė viešbutyje.
P.S. Nepageidaujantiems plaukimo Archentino ežeru bus pasiūlytos kitos ekskursijos ir pramogos.

Pusryčiai. Atsisveikinsite su Argentina ir Pietų Amerikos stebuklų tyrinėjimus tęsite Čilėje. Iš El Kalafatės  važiuosite  į Čilės pietvakarius apie porą šimtų kilometrų ir toliau laikysitės pietinės žemyno pusės. Priklausomai nuo orų ir kelio, maždaug po poros valandų turėtumėte pasiekti pasienio punktą – Konča Karerą. Jį kirtę, šios dienos ekskursijai atsispirsite iš Kero Kastijo. Ispanų kalba castillo reiškia „pilį“. 2675 metrų aukštyje virš jūros lygio įsikūrusį miestelį „prižiūri“ išties gigantišką gynybinį statinį primenančios bazalto sienos ir kampuotos, aštriabriaunės pabalusios viršūnės. Netoli jų prasideda krištolinė Čilės Patagonija – ekologiškai pati švariausia planetos vieta, kurios turtas – neįkainojamas, o gabaritai – tiesiog pritrenkiantys. Tai paslaptingi miškų masyvai, pilni gyvybės, jaudinantys laukai, juos „perkertantys“ granito kalnai, dangiškai žvilgantys ežerai ir pasiutusios upės, milžiniški ledo ornamentai. Beveik tris dienas naršysite Tores del Paine nacionalinį parką, kuris vienareikšmiškai yra viena iš fantastiškiausių aukštumingo žemės audeklo dalių visoje planetoje. „Melsvų bokštų“ parkas – taip galima versti šios UNESCO biosferos rezervatu paskelbtos teritorijos pavadinimą iš ispanų kalbos.

Ji apžioja beveik 182 hektarų plotą ir 2000–2800 metrų aukštį, tačiau melsva spalva neapsiriboja – įmantrų reljefą šaldo granito pilkis, ledo skaidris, sniego baltuma, vėsus vandens telkinių mėlis, o šildo –  žali ir auksiniai slėniai, saulė virš jų. Kad ir kur žvilgsnį nukreipsite, pliki gūbriai ir pailgi sidabruoti, vietomis – snieguoti trikampiai atvers bežadį grožį. Jei horizontai bus pakankamai skaidrūs, išvysite iškiliausius ir ekspresyviausius Čilės Patagonijos „bokštus“: Pietinį (Torre Sur), šaunantį į 2850 metrų aukštį, Centrinį (Torre Central), kuris siekia 2800 metrų, Šiaurinį (Torre Norte), pasistiebusį iki 2248 metrų, ir Nido de Kondorą, debesis liečiantį 2243 metrų aukštyje virš jūros lygio. Kitos iškilios Andų įžymybės – „raguotos“ Kuernos del Paine viršukalnės (cuernos ispanų kalba – „ragai“), kurios tarytum gerai išgaląsti žemės peiliai, iltys ir adatos bando prakiurdyti debesis.
Įkvepiančių Pietų Amerikos aukštumų vitrina galbūt bus šalia ir Jūsų nakvynės vietos. Pagal galimybes apsistosite arba Tores del Paine nacionalinio parko teritorijoje, vietos posadoje arba šalia parko, arba viešbutyje Puerto Natales miestelyje, įsikūrusiame prie Sena Ultima Esperansos kanalo, priešais pat Patagonijos Andų pynę. Nakvynė posadoje arba viešbutyje.

Pusryčiai. Visa diena Čilės Patagonijoje – Tores del Paine nacionaliniame parke Jūsų ne stebins, o Jus tiesiog priblokš įstabių gamtos pavidalų ir „raštų“ virtine bei temperamento tonais. Kaskadomis krentantys didieji kriokliai, akmenuoti iškyšuliai, tylintis, tačiau žaižaruojantis ledas, kelias, apsuptas žydrų ežerų, dieviško grožio lagūnos ir žieduose paskendę slėniai, nepakartojami Andų granito bokštai – visa tai Jūs ne tik išvysite, bet, svarbiausia, – išjausite.

Parkas daug kur apaugęs tankiu mišku. Šiame, kaip jį vadina, Patagonijos Edene gyvena patys įvairiausi Pietų Amerikos gyvūnai: pumos, pilkosios lapės, guanakai, flamingai, kondorai, juodieji grifai... Ką Jūsų žvilgsnis pagaus ir kamera užfiksuos, težino tik viena Patagonija, o mes, remdamiesi ankstesne keliautojų patirtimi, galime tik pažadėti jaudinantį pažinimo azartą, į kurį įtraukia gyvastinga ir nepaprastai vaizdinga Tores del Paine nacionalinio parko aplinka. Ją tyrinėsite iš skirtingų aukščių ir pusių, pavyzdžiui, iš Los Kuernos („Ragų“) kalno ir „veidrodinio“ Pehoe ežero apžvalgos aikštelių.

Taip pat aplankysite Pehoe ir Nordenskjoldo ežerus jungiantį Salto Grande krioklį – plačią ir švytinčią vandens uždangą, kuri krinta 18 metrų žemyn, o jos purslų migloje švyti vaivorykštė. Netoliese būriuojasi flamingai, į pakrantes užsuka guanakų kaimenės, peri pulkai didžiausių neskraidančių Amerikos paukščių – stručių nandų. Vėlgi, kokius vietos būtybių kasdienybės epizodus pavyks Jums pamatyti, priklausys nuo sezono, paros meto ir kitų aplinkybių.

Na, o į Andų aukštumas Jūsų šviesūs išgyvenimai šaus prie Pilkojo (Grey) ežero. Tiesa, pavadinimas nėra tikslus, kadangi šis ledynų maitinamas vandens telkinys yra ryškesnis ir dažniausiai įgyja melsvų atspalvių nuo į jį krentančių ir  jį padengusių ledo luitų. Iš Pilkojo ežero apžvalgos aikštelės kontempliuosite į žydras ledyno skiauteres ir kalvotą ledo lauką. Vakare grįšite į nakvynės vietą. Nakvynė posadoje arba viešbutyje.

Šiandien laukiniai potyriai trumpam pereis į urbanistinius. Po pusryčių autobusu važiuosite į piečiausio Čilės regiono – Magelano – sostinę Punta Arenasą, išsidriekusią Brunsviko iškyšuly, kuri paprastai dar laikoma Čilės Patagonijos dalimi. Jau pastebėjote, kad šiam planetos pakraščiui rekordai – nesvetimi, o jame patiriami įspūdžiai – irgi ir ekstremalūs, ir labai savotiški. Punta Arenasas – daugiausia gyventojų, t. y. per 127 000, turintis iš piečiausių Čilės ir viso Amerikos žemyno piečiausių miestų. Be to, tai šalčiausias pakrantės miestas Lotynų Amerikoje. Tai ir vienas didžiausių avininkystės centrų pasaulyje. Ne tik duomenys, bet ir uosto išvaizda – išskirtinė. Jį padengę neaukšti namai raudonais ir mėlynais stogais, kurie atrodo tokie smulkūs ir maži, tačiau ryškūs, palyginti su už miesto nugaros dunksinčiais nusibalsvinusiais kalnais ir priešais atsiveriančiais plynais Atlanto ir Ramųjį vandenyną jungiančio Magelano sąsiaurio vandenimis.

Pažintis su Punta Arenasu. Viena jos viršūnių – tiesiogine prasme – Kero La Kruzo panoraminė aikštelė, iš kurios ir išvysite miesto spalvotų stogų lipdinį, o jei horizontas bus pakankamai skaidrus, – ir platų  Magelano sąsiaurio ruožą bei Tiera del Fuego salą. Esant galimybei, viešėsite Salesiano muziejuje, kurio eksponatai Jums parodys skirtingus Magelano regiono laiko bei kultūros sluoksnius, o senieji radiniai leis pažvelgti į Patagonijos gyvenimą ankstesniais amžiais. Vyksite ir į vietos kapines, kurios atskleidžia uostą kūrusių žmonių kartas ir į jas įsipynusias širdį veriančias migrantų iš viso pasaulio, negrįžusių namo jūrininkų, karių, žuvusių Folklando salų mūšyje, istorijas. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Didžiąją dienos dalį praleisite kelyje, dekoruotame įspūdingų Pietų Amerikos kraštovaizdžio ornamentų. Pirma važiuosite į oro uostą ir per Čilės sostinę Santjagą (čia grįšite pasibūti ilgiau kelionės pabaigoje) skrisite į šiaurinį šalies galą, Kalamos miestą. Iš ten autobusu vyksite į Atakamos dykumos centrą, Čilės archeologijos ir indėnų kultūros sostinę – San Pedro de Atakama. Pakeliui į ją, nors fiziškai daug nejudėsite, bet savo kelionių kolekciją turtinsite tokiais gamtos vaizdais, kuriems apsakyti labiau tinka jaustukai nei standartiniai palyginimai su kitų planetų reljefais.

Keliausite Atakama – vienu sausiausių ruožų visoje Žemėje. Nelietingi laikotarpiai Atakamoje gali tęstis net iki 40 metų. Tad reti šios dykumos gyventojai žmonės, daugiausia – inkus išstūmusių aukso ir sidabro ieškotojų palikuonys, gali per visą gyvenimą neišvykę iš gimtosios žemės ribų, tik vieną kartą regėti lietų. Bet vietiniai sako, kad kai kurios Atakamos vietovės išvis niekada nėra gavusios kritulių ir nežino, ką reiškia nusiprausti vandeniu ar sniegu, todėl smėlingą paviršių tik šen ten šykščiai dengia krūmokšniai ir kaktusai. Atrodo jis vientisas ir nejudrus, bet tik iš pirmo įspūdžio. Iš tikro vėjo švelniai stumiamos ir šiaušiamos kopos po truputį slenka. Neįprastas ir šios dykumos klimatas. Temperatūrų svyravimai joje – didžiuliai. Net vasarą Atakamoje vėsu, oras įšyla paprastai tik iki 18 laipsnių, tačiau vidurdienį žemę gali kepinti net 50 laipsnių karštis, o jau naktį vos per valandą temperatūra nukrenta 40 laipsnių, t. y. iki 10 laipsnių šilumos.

Greta įdomiausių faktų apie permainingą ir ganėtinai šiurkštų Atakamos charakterį turėtume Jums paminėti ir vieną lietuvišką vardą. Pietiniame dykumos pakraštyje dunksi nuo Andų išsišakojęs kalnagūbris, XIX amžiaus gale pavadintas Domeika Čilės geologo, minerologo ir etnologo Igno Domeikos garbei. Šio kalnagūbrio Jūsų kelionės maršrutas nekabins, tačiau išvysite kitus Atakamos gamtos ir stichijų kūrinius, kuriuos I. Domeika lankė ar tyrinėjo. Pavyzdžiui, nutolę nuo Kalamos apie 70 kilometrų, pravažiuosite Druskos kalnus Cordillera de la Sal. Nuogos, šakotos kalvos ir vienetinės klifinės skulptūros išraukšlėjusios balsvas dykras vietoj prieš milijonus metų telkšojusio ežero. Gyvas įrodymas, kad žemės menas neturi jokių tabu.
Andų kalnynas Jums bus dosnus nepaprastai vaizdingų, kartu – grėsmingų, viršūnių, kurių viena – Likankaburas – ypatinga. Tai simetriškos, taisyklingos formos vulkanas, iškilęs į beveik 6000 metrų aukštį. Juo dalijasi dvi šalys – Čilė ir Bolivija. Skambų pavadinimą ugnikalnis paveldėjo iš indėnų.

Dar maždaug 30 vizualių kilometrų, ir pasieksite San Pedro de Atakama miestelį, įsikūrusį 2435 metrų aukštyje virš jūros lygio, derlingos žalios oazės apsuptyje ir visai netoli druskingojo Salar de Atakama lygumos pakraščio. Rytoj visai dienai panirsite į Atakamos slėnių glėbį. Nakvynė viešbutyje.

Po pusryčių leisitės į visam gyvenimui įsiminsiančias žvalgytuves po Atakamos dykumą. Vakar Jūs tik girdėjote Salar de Atakama pavadinimą. Šiandien šį išskirtinio peizažo druskos milžiną, slūgsantį už maždaug 50 kilometrų nuo San Pedro miestelio, pamatysite iš arti. Tai bene didžiausia druskos platforma Čilėje ir antra pagal dydį pasaulyje. Jei ji ir pasiduoda su kažkuo lyginama, tai nebent su didžiausiu planetoje Ujūnio druskožemiu Bolivijoje. Atakamoje po kietu natrio chlorido sluoksniu esti dulkių slepiamo vandens.

Didžiausiame Čilės druskos telkinyje yra ir pilkojo gipso klodų, o ličio randama tokiais dideliais kiekiais, kad jie sudaro bene 27 procentus visų šio metalo planetos atsargų. Į balsvą storo druskos apkloto tviskesį vietomis įsiterpia lagūniniai ežerėliai, telkšo pelkynai. Šviesią ir šaltą Atakamos druskos plynę, kurią pratęsia dangaus žydrynė, atsveria tolumoje dunksintys sunkūs, tamsūs kalnai. Nepaisant didelio šio regiono druskingumo ir kaitros, jo apylinkėse žaliuoja augalai, tarp kurių aptinkama ir vertingų vaistažolių, o pakrantėse malasi įvairūs gyviai – sau maisto ieško flamingai, atskrenda Andų žąsys, būriuojasi lamos, guanakai.

Pertrauką tarp grožėjimosi stebukliniais Atakamos kraštovaizdžiais Jūs padarysite Tokonao kaimelyje. 2485 metrų aukštyje įsikūrusioje gyvenvietėje namai pastatyti iš vulkaninės uolienos, vadinamos liparita. Vietiniai iš jos gamina ir mažytes skulptūrėles, kurios Jums gali tapti originaliu kelionės atminimu. Esant galimybei ir grupės pageidavimui, už papildomą mokestį vyksite maudytis į Atakamos kanjono Puritamos karštąsias versmes. 

Dieną grįšite į San Pedro, bet Jūsų ekskursijos nenutrūks, o įspūdžiai tik dauginsis. Apsilankysite pačiame miestelio centre belgų misionieriaus Gustavo Le Paige įkurtame archeologijos muziejuje. Jame saugomi radiniai iš giliausių Atakamos kultūros sluoksnių, net žmonių mumijos. Išėję atgal į dienos šviesą, apžiūrėsite ispanų kolonijiniais laikais statytą bažnyčią – vieną seniausių visoje Čilėje. 
Tačiau dar neskubėkite ilsėtis ir pasiruoškite naujiems pritrenkiantiems reginiams. Į pavakarę vėl paliksite miestelį ir apie 15 kilometrų vyksite į Mėnulio slėnį, plytintį neaprėpiamos Atakamos dykumos viduryje. Prieš jo tylą ir paslaptį, kuriamą druskos, akmens, smėlio, gipso, oranžinių geležies gyslų ir spalvotojųjų mineralų, nuščiūva visi romantikai.

Jus stebins įdomiausios šio mėnulio paviršių primenančio slėnio grožybės – natūralios smėlio skulptūros, vadinamos Trejomis Marijomis (Las Tres Marias), o saulėlydį pasitiksite ant didžiulės kopos. Juk jau galbūt anksčiau pastebėjote, kad dykuma yra geriausia saulės buveinė, kur ji turi galių magiškai keisti ir įvairinti landšafto spalvas.

Vakare grįšite į San Pedro de Atakama. Patarsime nueiti anksčiau miegoti, kadangi kelsitės neįprastai anksti. Nakvynė viešbutyje.

Laukia ilga diena, verta dar didesnio nuovargio nei lig šiol. Pakirdę dar paryčiais, išvyksite per naktimi alsuojančią dykumą. Pravažiavę apie 80 kilometrų, t. y. po maždaug pusantros valandos, pasieksite vieną iš aukščiausiai pasaulyje esančių ir didžiausią geizerių lauką visame pietų pusrutulyje – El Tatijo. Apie 100 vandens čiurkšlių, iš po žemių vertikaliai trykštančių 4300 metrų aukštyje Andų kalnuose, punktualiai kiekvieną dieną pradeda savo šokį ryto aušroje. Miestuose žmonių valdomus fontanų pasirodymus lydi muzika, o čia, Atakamoje, nuo nieko nepriklausomų karštųjų versmių simfoniją kuria tyla, į kurią reikėtų pamėginti meditatyviai įsiklausyti, ir galbūt išgirsite dar daugiau... 

Po tokios netradicinės patirties, kuri jungia žemės estetiką ir jaudulį stebint jos subtilų šou, papusryčiausite ir kelionę tęsite į Kaspanos kaimelį. Jame susipažinsite su čiabuvių indėnų buitimi. Pats metas nesikuklinant klausti jų visko, ką Jums rūpi sužinoti apie indėnų senųjų tradicijų palikimą, papročius, kasdienybę. Jei reikės, grupę lydintis gidas ir kelionės vadovas Jums pavertėjaus. Čia ir vėl turėsite progą iš arti pamatyti ir įsigyti rankų darbo grožybių iš liparito.

Toliau judėdami Kalamos link, išsilaipinsite ir ispanų prie Loa ir Salado upių santakos įkurtame žavingame Atakamos aukštikalnių kaimelyje Čiu Čiu. Pabendravę su vietos gyventojais, apžiūrėsite nuostabią, dar XVI ar XVII amžiuje statytą balto mūro bažnyčią, kurios pavadinimą tikrai lengvai įsiminsite – San Francisko.

Iki Kalamos – 30 kilometrų. Jei bus likę pakankamai laiko iki skrydžio, stabtelėsite prie nuo XII amžiaus išlikusių Pukara de Lasana tvirtovės griuvėsių, kurie atrodo ne kaip žmogaus darbo likučiai, o veikiau kaip natūralios sauso, grublėto žemės reljefo dalelės, organiškai derančios prie Atakamos platybių ir laukinės atmosferos. Bet netrukus su šia dykuma atsisveikinsite.
Iš Kalamos važiuosite į oro uostą ir skrisite atgal į Čilės sostinę Santjagą, kuri, galima laikyti, geografiškai yra beveik pačiame Jūsų grandiozinio Čilės maršruto viduryje. Pažvelgę į žemėlapį, patys nustebsite, kokius milžiniškus, tūkstančiais kilometrų skaičiuojamus atstumus nuo pietų iki šiaurės įveikėte. Lėktuvui nusileidus Santjago oro uoste, po ypač permainingos ir dosnios skirtingų patirčių dienos važiuosite įsikurti ir pailsėti į viešbutį. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Esate urbanistinėje Čilės širdyje – Santjage. Netolimame horizonte stūkso debesis remiantys snieguoti Andai, o megapolio teritorijoje auga stiklinės ir betoninės viršūnės, irgi besiveržiančios dangop. Santjagas tokiu dvejopu aukštumų peizažu spinduliuoja savitą miesto filosofiją ir palieka atvirus klausimus, kas čia vis dėlto galingesnis – žmogus ar kalnas ir kas turi daugiau įtakos – praeitis ar ateitis?

Pamėginti atsakyti galėsite per apžvalginę ekskursiją, kurios metu pajusite, kad šiame milijoniniame mieste, kur harmoningai dera kalnai, kolonijinė architektūra ir šiuolaikiniai dangoraižiai, ryškų pėdsaką įspaudė Čilės garsenybės: prezidentas Salvadoras Allende, rašytoja Isabel Allende, diktatorius Pinočetas, poetas, Nobelio taikos premijos laureatas Pablas Neruda ir Jums jau žinomas lietuvių kilmės mokslininkas, didysis Andų tyrinėtojas I. Domeika.
Apžiūrėsite didingus Prezidento rūmus, Čilės universitetą, centrinę miesto aikštę, Katedrą, Šv. Pranciškaus bažnyčią. Pamatysite daugiau nei 600 metrų aukščio Šv. Liucijos kalvą – galima sakyti, Santjago ištakas, nuo kur miestas pradėjo plėtotis dar XVI amžiuje. Esant galimybei, aplankysite Nacionalinį istorijos muziejų (už papildomą mokestį). Intensyvių kvapų ir spalvų žada senasis Centrinis turgus, garsus jūros gėrybių gausa.

Viena įdomybė: metalinės konstrukcijos specialiai jam pastatyti buvo pagamintos XIX amžiaus pabaigoje Londone ir laivu atgabentos į Čilę. Užsuksite į žymųjį bohemišką Belavistos rajoną, mirguliuojantį tarp Mapočo upės ir San Kristobalio kalvos. Pravingiavę gatvelėmis, nusėtomis restoranų, naktinių klubų, butikinių krautuvėlių, menininkų dirbtuvių, avangardinio meno galerijų bei žemaaukščių grafičiais ir sodriaspalviais raštais, tarytum Pietų Amerikos indėnų moderniai stilizuotais audiniais, išpuoštų namų, kuriuose gyvena Čilės intelektualai ir kūrėjai, jau galėsite šio išmoningo kvartalo žanrą palyginti su Užupiu, o gal Kopenhagos Kristianija ar visai neseniai lankytais Argentinos sostinės Buenos Airių bohemos rajonais. Tačiau gali būti, kad Belavista atrodys nepalyginamas, kai panirsite į jo netikėtas ir žaismingas detales.
Jei bus likę laiko ir dangus bus pakankamai skaidrus, kad galima būtų iš viršaus patyrinėti Santjagą, po viešnagės Belavistoje užkilsite į Kristobalio kalvą pasigrožėti Andų supamu miestu iš skirtingų pusių. Prie šiuolaikiškos Čilės sostinės biznio dvasios priartėsite naujuose blizgiuose rajonuose, kurių kiekvienas – vis kitoks: madingoje, labiau Europą nei Lotynų Ameriką primenančioje Vitakuroje, prašmatnių viešbučių ir pramogų zonoje Las Kondes, komercinėje srityje Providencijoje.

Įžanginę pažintį su Santjago istoriniais horizontais ir gyvenimo būdu grupės pageidavimu už papildomą mokestį galėsite paskaninti vakariene jūros gėrybių restorane. Jau būsite akimis perėję visas svarbiausias tokio daugialypio ir veržlaus Pietų Amerikos miesto linijas, pajautę nuotaikų, stiliaus, net skonio skirtumus skirtingose vietose. Todėl ir tiksliai žinosite, ką dar čia norėtumėte nuveikti, įsigyti, paragauti ar pamatyti. Paskutinę dieną Čilėje palikome Jūsų improvizacijoms ir pasirenkamiems turams. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Paskutinė diena Čilėje. Jūsų kelionės programa buvo, atsižvelgiant į jos trukmę, maksimaliai gausi, todėl spėjote aplankyti pačias didžiausius šalies gamtos ir miestų įdomybes. Tačiau Pietų Amerika – neišsemiama. Joje visada galima net ir paskutinę akimirką atrasti dar kažką neregėto ir stebinančio. Šiandien lankysite pagrindinį Čilės uostą Valparaiso ir Vinja del Mar kurortą.

Ryte autobusu išvažiuosite šiaurės vakarų kryptimi. Garsusis Čilės uostas prie Ramiojo vandenyno įsikūręs apie 100 kilometrų nuo Santjago. Taigi, kelionė į vieną pusę truks maždaug pusantros valandos. Po estetiško ir intelektualaus apžvalginio miesto turo važiuosite žavingos pakrantės greitkeliu, jungiančiu Valparaisą su Vinja del Mar kurortu. Jame aplankysite nuostabius Salinas, Renakos, Los Lilenes ir Konkono paplūdimius, išvysite neįtikėtinai įdomų gėlių laikrodį, garsųjį kazino bei pabuvosite ant uolėtos pakrantės, kur vėjuotomis dienomis bangos sudūžta į užburiančias vandens šukes.

Jau per šią kelionę įsitikinote, kad kartais koks nors vienas ar vos akimirksnį trunkantis gamtos ritualas gali keliautojo sielai turėti neadekvačiai didelį gydomąjį ar atpalaiduojamą poveikį. Pasimėgausite vandenyno gaiva ir saule pakrantėje, nusėtoje žvejų prekystalių, čia ir galėsite papietauti vietos restorane (pietūs į ekskursijos kainą neįskaičiuoti). O prieš išvykdami atgal į Santjagą, pasivaikščiosite pagrindinėje Vinja del Mar kurortinio miestelio aikštėje Plaza Vergara ir turėsite laiko pirkiniams. Po šio turo į viešbutį grįšite atsigavę, tarytum paglostyti terapiškai veikiančio Ramiojo vandenyno oro.

Grįžę į viešbutį ruošitės arba skrydžiui į Lietuvą, arba į Velykų salą. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Skrydis iš Santjago į Vilnių su persėdimu viename iš Europos miestų.

Kelionės kaina asmeniui (be Velykų salos turo) dviviečiame kambaryje: nuo 4579 EUR

Priemoka už vienvietį kambarį: nuo 1700 EUR.

Įskaičiuota į kelionės kainą

• Visi pervežimai pagal programą numatytomis transporto priemonėmis.
• 17 nakvynių su pusryčiais 3* viešbučiuose (pagal šalies kategoriją), svečių namuose, posadose.
• Ekskursinė - pramoginė programa.
• Įėjimo bilietai į mokamus objektus ir nacionalinius parkus pagal programą.
• Kvalifikuotų anglakalbių gidų paslaugos turo metu.
• Profesionalaus GRŪDOS kelionės vadovo iš Lietuvos paslaugos.
• Kelionės dokumentų sutvarkymas.

Neįskaičiuota į kelionės kainą

• Tarptautinių skrydžių bilietai nuo 1400 EUR (priklauso nuo sezono, oro linijų bendrovės, bilieto išrašymo datos etc).
• Lėktuvų bilietai 5 vietiniams skrydžiams: Buenos Airės – Puerto Igvasu,  Puerto Igvasu – Buenos Airės – Ušuaja, Ušuaja – El Kalafatė, Punto Arenasas – Santjagas – Kalama, Kalama – Santjagas (nuo 1499 EUR).
• Lipimas (minitrekingas) ant Perito Moreno ledyno (kaina tikslinama, priklauso nuo keliautojų skaičiaus, užsakoma iš anksto!).  Svarbu! Lipti ant ledyno leidžiama fiziškai sveikiems, 10 - 65 metų amžiaus asmenims.
• Medicininių išlaidų draudimas užsienyje (privalomas), nelaimingų atsitikimų, bagažo ir neįvykusios kelionės draudimas (pagal pageidavimą).
• Papildomai užsakomos ekskursijos ir pramogos (kainos tikslinamos).
• Asmeninės išlaidos, arbatpinigiai (privalomi!) vietiniams gidams 2-3 USD asm. (dienai) ir vairuotojams 1-2 USD asm. (dienai) , gėrimai, kitos nepaminėtos išlaidos.
• P.S. už leidimą fotografuoti ir filmuoti tam tikruose objektuose mokama papildomai.

VELYKŲ SALOS PASLAPTIS

 Unikalus turas į mistiškąją Okeanijos salą, pasiklydusią Ramiajame vandenyne

Velykų sala (Rapanujis) – tai didžiausia Ramiojo vandenyno enigma. Tai ne tik milžiniškos stambiaveidės bazaltinės figūros, kurias regėjote svetimose turistinėse nuotraukose. „Didysis Rapa“ – tai ir iš tolimos praeities likusios megalitinės ritualinės vietos, kurioms analogiškų šventyklų šioje Žemėje nėra. Tai laiko labirintas, kuriame užstrigę kadaise klestėjusios savitos rapanujų kultūros ženklai ir ją pakeitęs liūdesys... Velykų sala – tai ir pasakiško grožio vulkanai su krateriais, tarsi salos akys, ir meditatyvi vandenyno bangų mūša uolėtose pakrantėse, kurių urvai pasitarnavo ir kaip primityvaus meno „galerijos“, ir neramiais laikais – kaip slėptuvės.

Jei Jums teko pabuvoti senųjų planetos civilizacijų lopšiuose – nuo Egipto iki Indijos ir indėnų kraštų, pajausite didelį Velykų salos išskirtinumą. Tai nėra eilinis štampas Ramiajame vandenyne, tai – buvęs aktyvus  savitos kultūros vulkanas. Prie kiekvieno akmeninio statinio, petroglifo ir laukinio peizažo dalelės, net prie tolimų šimtmečių žmonių kilmės Rapanujyje pasilikęs klaustukas – ekspresyvus ištįsęs, gigantiškas kaip ir paslaptingieji moajai. Per GRŪDOS parengtą smulkmeniškos pažinties su šia nedidele sala programa Jums klaustukus keis nuostabos ir lig tol dar nepatirtų pažinimo emocijų daugtaškiai.

Jūsų viešnagės metu Velykų saloje gali vykti kasmetis festivalis – Fiesta Costrumbrista TAPATI. Jame linksmybėms buriasi salos gyventojai ir turistai iš viso pasaulio. „GRŪDOS“ keliautojai jau turėjo malonumą išsidažę ir persirengę pagal vietos papročius dalyvauti šventinėje eisenoje, koncertuose, vakaronėse, kai gyvenimą švenčiantys žmonės smaguriauja po atviru dangumi, visą naktį saloje dega laužai, spragsi kepama mėsa, skamba dainos, aidi būgnų garsai, pritardami ritmingiems šokiams... O dar kai iš visų pusių supa vandenynas, jausmas – nepakartojamas.

Galbūt tik vieną kartą gyvenime lankotės tolimojoje Pietų Amerikoje arba čia atvykstate itin retai, todėl Jūsų ryžtas per vieną kelionę užčiuopti ir nedidelę (apie 166 kvadratinių kilometrų ploto) Velykų salą – labai pagrįstas ir racionalus. 3600 kilometrų nuo Čilės – ne toks jau ir didelis atstumas, atsižvelgiant į šio GRŪDOS maršruto mastus. Taigi, papusryčiavę važiuosite į oro uostą ir skrisite į Rapanujį – mažai kas žino šį originalų salos pavadinimą, reiškiantį „Didįjį Rapą“. Tai galėtų būti tinkamas nežinomybės, neaiškumo ir paslapties sinonimas. Juk net ne visi patyrę keliautojai galėtų šį vieną atokiausių Ramiojo vandenyno kraštų žemėlapyje tiksliai parodyti, o tie, kas domisi pasaulio mįslėmis ir saikiai išlikusiu senuoju Amerikos žemyno palikimu, tik paliudytų, kad vulkaninės kilmės Velykų sala – tai trikampė istorijos ir gamtos enigma kažkur Čilės Polinezijoje. Nustebsite, kokią gausybę paslapčių – ne tik garsiąsias statulas! – ji glaudžia.

Išsilaipinę iš lėktuvo Hang Roa oro uoste, vyksite į ekskursiją. Pirma aplankysite dabar UNESCO saugomus milžiniškus Ahu Tahai moajus, išsidėsčiusius eilėmis žaliame krante prie pat mėlynų vandenų. Atrestauravo juos amerikiečių archeologo Williamo Mulloy komanda 1974 metais. Kokia šių iš ugnikalnio bazalto išskaptuotų gigantų paskirtis ir ką jie vaizduoja – ar dievus, ar buvusius salos valdovus, tyrinėtojai ginčijasi. Ar tai – išdidintos Užgavėnių kaukių versijos, ar ateivių iš kosmoso kopijos, o gal kadaise čia gyvenusių milžinų portretai, atsakys Jums Jūsų vaizduotė, jei pritrūksite faktų arba pasiklysite tarp naujausių tyrinėtojų versijų, kurias Jums plačiau pakomentuos vietinis gidas.

Kiekvienas iš gigantiškų personažų sveria apie 20 tonų, o aukštis siekia iki 6 metrų. Velykų saloje didžiaveidžiai buvo patupdyti greičiausiai VII amžiuje. Kaip tokie sunkiasvoriai milžinai buvo transportuojami, šiuolaikiniai mokslininkai irgi tik gūžčioja pečiais ir atsargiai spėlioja – galbūt senovės žmonės naudojo specialias tempimo virvėmis ir rąstais technikas. Tačiau ne tik įspūdingi bazaltiniai keistuoliai išraiškingomis akimis, kurių „dvynių“ nerandama niekur kitur šioje Žemėje, bet ir juos kūrusių žmonių kilmė kelia klausimų. Nėra vieningo sutarimo, ar vietos gyventojai rapanujai – salos autochtonai, ar migrantų polineziečių, o gal indėnų palikuonys.

Jau XVIII amžiuje vieną Velykų sekmadienį Rapanujį pasiekė olandas Jacobas Roggeveenas, gali būti, pats pirmas svečias iš Europos, netrukus –  Jameso Cooco ekspedicijos dalyviai. Jau tada keliautojai pastebėjo nykstančią vietinę kultūrą, galbūt dėl to, kad gyventojams ėmė trūkti išteklių. Tačiau didžiausių tragedijų jie išgyveno po gero šimtmečio, kai į salą įsiveržė Peru vergų prekeiviai ir išžudė arba į vergiją paėmė pusantro tūkstančio žmonių, daugiausia – vietos šviesuolių, mokėjusių senąjį raštą rongrongą ir puoselėjusių tautos papročius. Tad XIX amžiuje po kruvinos emigracijos saloje šeimininkavo tik misionieriai ir avių augintojai, ir vienu metu žmonių čia gyveno vos truputį daugiau nei 100, tik ištuštėjusius jos plotus tebepuošė nuo šimtmečių sudūlę moajai... Galima ir pusiau rimtai pajuokauti, kad jų dabar Velykų saloje yra daugiau (skaičiuojama šimtais) nei medžių. Tyrinėtojai mano, kad miškus išnaikino būtent statulų statytojai, kadangi jų gabenimui reikėjo daug medienos... 1888 metais Velykų sala tapo Čilės valda. Mes tik dar išduosime, jog pastaruoju metu jos gyventojai bruzda ir vis aiškiau išreiškia norą atsiskirti nuo Valparaiso regiono bei įgyti autonomiją.

Daugiau istorinių žinių pasisemsite Sebastiano Englerto muziejuje, kuriam unikalių įdomybių iš būtojo laiko paliko salą tyrinėję misionieriai. Taip pat užsuksite į nestandartiškai dekoruotą Rapanujo bažnyčią, kurią viduje puošia medžio drožiniai, visai nepanašūs į krikščionybės veikėjus, o labiau primena mitus ar archainius kultus. Vyksite apsidairyti ir į rankdarbių turgų. Kaip įrodymą, kad lankėtės Velykų saloje, galėsite namo parsivežti moajaus skulptūrėlę. Vakarop vyksite įsikurti į viešbutį. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Vakar įspūdžiai ritosi kaip bangos, ir atrodė, kad savo kelionių kolekcijoje pliusiuką prie Velykų salos jau galima padėti. Tačiau Rapanujo programa dar nė neįpusėjo. Prieš Jus ir toliau po truputį versis vietos paslaptys, apie kurias nė užuominų anksčiau negirdėjote.

Pirma vyksite į Ahu Vaihu – dar vieną natūralų moajų parką, kur aštuonios didžiulės statulos suvirtusios veidais į žemę. Nerestauruoti, smarkiai ištamsėję milžinai sukuria laukinį įspūdį, o jį tik sustiprina visiškai netoli į uolėtą krantą besidaužantys vandenys. Keliausite į Ahu Akahangą – pakrantę, kurioje dunksi pirmojo salos karaliaus Hotu Matua kapavietės griuvėsiai. Tradicinių laidojimo vietų, kokių yra net skirtinguose Žemės galuose, šioji nė kiek neprimena. Galų gale Rapanujį pažinsite ir kaip užburiančio, gal kiek bauginančio, grožio ugnikalnių kraštą. Pietinėje salos pakrantėje išvysite orų Rano Raraku vulkaną ir fantastišką Poikės kraterį. Jame guli vienas nebaigtas, žmonių ir laiko apleistas moajus... Jis ir išduoda, kad tai ta vieta, kurioje iš vulkaninės uolienos buvo išskaptuota dauguma salos figūrų.

Ir toliau Jūsų nepaleis tonizuojantys Ramiojo vandenyno vaizdai. Jų glostomi išvysite praeito šimtmečio 7-ajame dešimtmetyje tsunamį išgyvenusių, bet išlikusių ir japonų mokslininkų bei Čilės universiteto pastangomis sėkmingai atkurtų didžiausią, net 15 moajų kompleksą – Ahu Tongariki.
Antroje dienos pusėje iš salos pietų pajudėsite į šiaurę. Sustosite legendomis pagražintoje, labai mistiškoje vietovėje – Ahu Te Pito Kura, kur apžiūrėsite unikalią akmens darinių kombinaciją, matyt, turėjusią apeiginę paskirtį. Be to, pamatysite galingiausią viso Rapanujo moajų, kurio aukštis – net 10 metrų, ir jis labiau primena nuvirtusį pastatą nei statulą.

Šios dienos žavėjimosi ir stebėjimosi turą pabaigsite jaukioje La Perousės įlankoje, kurią spalvina žvejų laiveliai. O prieš grįždami į viešbutį turėsite galimybę savo „įaukštintus“ įspūdžius atpalaiduoti nedideliame, bet nuostabiame, į rojų pretenduojančiame balto smėlio Anakenos paplūdimyje. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Paskutinė aktyvių tyrinėjimų ir poilsio diena Rapanujyje. Vėl važiuosite į pietinę salos dalį. Šiandien čia pamatysite vieną iš jos gražiausių „akių“  –  Rano Kau ugnikalnį, kurio krateryje dabar tyvuliuoja nuo žalsvo apkloto apsunkęs ežeras. Užlipę į 324 metrų aukščio vulkaną, gausite nuostabių vandenyno vaizdų, ir, jei bus pakankamai giedra, tolumoje išvysite tris mažas, tarytum miniatiūrines, salas – Motu Nui, Motu Iti ir Motu Kao Kao.

Pasisvečiuosite akmeniniame Orongo kaimelyje: seksite ritualinės vietos ženklus ir sienų petroglifus, daugiau sužinosite apie mistinio žmogaus-paukščio Tangata Manu kultą, kurį dar XIX amžiuje lydėjo pavojingos žmogaus gyvybei ceremonijos. Ahu Vinapu apžiūrėsite dar vieną mįslingą megalitų buveinę, kur pasivaikščiosite žvaigždžių (tikrų žvaigždžių!) keliu, greičiausiai turėjusiu astronominę paskirtį ir susijusiu su žiemos solsticija, taip pat – tarp šešių nukritusių moajų. Pabuvosite prie sienos, analogiškos inkų konstrukcijoms Peru, tačiau daugiau niekur kitur Polinezijoje tokie patys statiniai neaptinkami, o tai provokuoja pačias įvairiausias salos gyventojų kilmės ir ryšio su aplinkiniu pasauliu versijas.

Neaplenksite (esant galimybei) ir Anakai Tangata olos, kuri gali atrodyti kaip pasakų slaptavietė, iš kurios per didelį arkinį plyšį, tarytum pačios gamtos pasiūlytą langą, galima stebėti aršią vandenyno grumtį su pakrantės uolomis. Tačiau pribloškiantys vaizdai tyko ir viduje. Kuo eisite gilyn, tuo daugiau istorijos paslapčių prabils urvo sienose išlikusių primityvių piešinių linijomis ir spalvomis. O karų metu ši nemaža anga vietiniams buvo tapusi slėptuve.

Kelionės pabaigai palikome Jums bene paslaptingiausių ne tik Velykų salos, bet ir apskritai žmonijos per visą jos  istoriją kūrinių kompelksus: Ahu Akivi, Ana Te Pahu ir Puna Pau šventavietes, ženklinamas ilgesingai į vandenyną žvelgiančių bazaltinių figūrų. Tačiau septyni Ahu Akivi monumentai stovi atsiriboję nuo kitų  moajų – ne ant kranto, o salos viduryje. Po paskutinio Velykų salos pažinimo likusį laisvą laiką galėsite pašvęsti lėtam, bet kokybiškam poilsiui. Pavyzdžiui, giliai ir gausiai įkvėpti gryno oro, prisodrinto vandenyno aromato, atsukti veidą į jį ir stebėti, o gal užsimerkus jausti meditatyvią bangų mūšą ir improvizacines vėjo melodijas. Nes brangiausia, ką parsivešite namo ir kas dar ilgam Jums bus kaip energijos kuras, – tai gilūs natūralūs pojūčiai. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Važiuosite į Hanga Roa oro uostą. Skrydis iš Velykų salos į Santjagą. Įsikursite viešbutyje. Likus laisvo laiko ir noro, pasiūlysime vakarą praleisti Jums jau pažįstamo miesto centre. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Skrydis iš Santjago į Vilnių su persėdimu viename iš Europos miestų. Jei pavargote, laikome tai geru ženklu. Vadinasi, maksimaliai išnaudojote savo jėgas tolimojo žemyno ir pasaulio pakraščių pažinimui.

Kelionės trukmė: 20 dienų + 4 dienos = 24 dienos
Velykų salos turo kelialapio kaina 1 asmeniui dviviečiame kambaryje (kaina tikslinama).
Priemoka už vienvietį kambarį (kaina tikslinama).

Įskaičiuota į kelionės kainą

• Visi pervežimai pagal programą numatytomis transporto priemonėmis.
• 3 nakvynės su pusryčiais 3* viešbutyje (pagal šalies kategoriją) Velykų saloje.
• 1 nakvynė su pusryčiais 3* viešbutyje (pagal šalies kategoriją) Santjage.
• Ekskursinė – pramoginė programa pagal kelionės aprašymą.
• Įėjimo bilietai į mokamus objektus ir nacionalinius parkus pagal programą.
• Kvalifikuotų anglakalbių gidų paslaugos turo metu.
• Profesionalaus GRŪDOS kelionės vadovo iš Lietuvos paslaugos, kai grupė minimaliai 10 asmenų.
• Kelionės dokumentų sutvarkymas.

Neįskaičiuota į kelionės kainą

• Skrydis Santjagas – Velykų sala – Santjagas (kaina tikslinama).
• Medicininių išlaidų draudimas užsienyje (privalomas), nelaimingų atsitikimų, bagažo ir neįvykusios kelionės draudimas (pagal pageidavimą).
• Papildomai užsakomos ekskursijos ir pramogos (kainos tikslinamos).
• Asmeninės išlaidos, arbatpinigiai vietiniams gidams 2-3 USD asm. (dienai) ir vairuotojams 1-2 USD asm. (dienai) , gėrimai, kitos nepaminėtos išlaidos.
• P.S. už leidimą fotografuoti ir filmuoti tam tikruose objektuose mokama papildomai.