Vidurio Azijos keliais su GRŪDA ir Rytu Šalna
Tai vienas ilgiausių kelionių organizatoriaus GRŪDA turų. Ne tik dienų skaičius šią kelionę daro unikalia, bet ir lankomų šalių gausa. Vis dėlto keturios šalys – tai garantuotas potyrių, vaizdų ir informacijos kaleidoskopas. Šios kelionės laukiau atsargiai, o tą atsargumą pailgino ir pats laukimo laikas, nes kovidas be gailesčio smogė ir visus planus nustūmė į 2022 metų vasarą. Tačiau geriau kažkada, negu niekada.
Vidurio Azija nuo jaunystės laikų man buvo neblogai pažįstamas kraštas, nes tais laikais būtent to krašto šalys ir buvo maksimumas egzotikos, kurią galėjo sau leisti tūlas tos imperinės šalies pilietis. Ir nors tie kraštai aptrypčioti daug kartų, šis sykis buvo visiškai kitoks. Turbūt daugelis, skaitydami šį kelionių vadovo tekstą, laukia, kada jau čia bus tos pagyrų liaupsės lankytiems kraštams, tačiau šia įžanga noriu atkreipti keliautojų dėmesį, kad kiekvieno, kuris grįžta į praeitį, vertinimas to, ką mato ir ką išgyvena, yra savitas.
Neįtikėtina, bet gal dėl po kovidinio sindromo ar nostalgijos šį unikalų maršrutą pirmoje – ekspedicinėje kelionėje – pasirinko tikrai labai daug keliautojų, o keliauti 34 žmonėms ir visiems mėgautis bendryste bei atradimais – didžiulis iššūkis kelionių vadovui. Iš didelės pagarbos ir meilės šiam kraštui mano tikslas ir buvo – visomis pastangomis burti žmones ir daryti bendrą šventę.
Keliaujant grupe, kur tarp vyriausio ir jauniausio žmogaus yra didesnis nei 50 metų skirtumas, kyla natūralus klausimas, kaip bendrauti su vietiniais ir kuri kalba tampa grupės bendravimo kalba su išore, iš kurios mus identifikuos aplinka. Rusų kalba, kuri persmelkusi šių šalių gyventojus ir kurią valdau idealiai, deja, jau tampa užsienio kalba vis didesnei daliai Lietuvos jaunimo, o anglų kalba per daugiau kaip 30 metų dar didesnei daliai netapo antrąja vartojama kalba. Labai džiaugiuosi, kad didelių pastangų dėka pavyko išlaikyti lietuviškumą, o keli paslydimai įnešė kitoniškumo į keliautojų ir kelionių vadovo protus.
Lietuviai Vidurio Azijoje – savi tarp buvusių savų. Keistas jausmas lydėjo visą kelionę, kai niekam nei karto nereikėjo aiškinti, kas yra Lietuva ir kur ji yra. Susidarė įspūdis, kad visų keturių šalių gyventojai iki šiol mokosi iš senųjų geografijos ir istorijos vadovėlių, o daugybiniai pasakymai, kad „mes vis dar esame savi“ tik stiprino šį įspūdį. Galbūt tai vyresnės kartos sentimentai žlugusiai valstybei, galbūt pagarbus žinojimas, kokį kelia įveikė Baltijos šalys ir kur jos atsidūrė ekonominiu ir socialinių rodiklių suvestinėse, o gal tiesiog banalus žinojimas, kad absoliuti didžioji dalis Vidurio Azijos šalių automobilių parko reeksporto būdu pateko per Lietuvą, vadinasi, per tuos kelis dešimtmečius dešimtys tūkstančių šių šalių gyventojų lankėsi Lietuvoje ir iš jos atsivežė puikius prisiminimus bei pasakojimus, kaip keičiasi mūsų šalis ir mes gyvename. Būti lietuvių Vidurio Azijoje – tai tas puikus jausmas, kai esi besąlygiškai gerbiamas. Tai tokie potyriai, kurių nepatirsi tolimose egzotikose.
Nusėdus pokelioninei energijai ir grįžus į racionalią vertinimo padėtį, jau galima šį karštą įvertinti ir iš turizmo pusės. Nors Vidurio Azijos šalys mūsų krašte dažniausiai priimamos kaip viena erdvė, o absoliuti dauguma žmonių neatsirenka, kieno kuri sostinė, panašiai kaip užsieniečiai blaškosi tarp Baltijos šalių sostinių, vis dėlto Kazachstanas, Kirgystanas, Uzbekistanas ir Tadžikistanas yra skirtingos šalys. O tų skirtumų tarp šalių yra gal net daugiau nei panašumų tarp trijų Baltijos šalių. Štai šie gamtos, kultūriniai, socialiniai, ekonominiai ypatumai bei jų pažinimas, atradimas ir daro turą po Vidurio Azijos šalis unikaliu ir labai patraukliu. Tiesa, nereikia pamirši, kad nuo pirmųjų iki paskutinių akimirkų Vidurio Azijos šalyse nedingsta jausmas, kad esame postsovietinėje erdvėje. Ten vis dar stovi stabai Leninai ir Marksai, kai kur jie perkelti į atokesnes parkų vietas, tačiau baimės akys tokios didelės, kad nuvilkti juos į savuosius „Grūto parkus“ būtų totali šventvagystė ir karo paskelbimas iš baimės artimesnei ar tolimesnei agresyviai kaimynei... Ši takoskyra tarp mūsų galimai pakitusio ar kintančio mentaliteto ir tenykščių viešų grimasų nėra tokia jau didelė, kaip galėtume manyti. Kaip ir sakiau – grįžimas laiku ar net fiziškai į praeitį yra unikalus jausmas, kurį verta patirti.
Vienos kelionės metu aplankyti keturias šalis – išties nemažas logistinis iššūkis abiejų pusių kelionių organizatoriams ir šių iššūkių įveikimas yra dalis atradėjiško nuotykio, kuris lydėjo šioje kelionėje ir ne kartą rodė savo grimasas. Tikriems keliautojams tai buvo sultingos razinos, praturtinusios patirčių pintinę.
Kazachstanas tarp visų šalių išsiskiria savo gyventojais, o ypač jų stipria vidutine klase, kuri niekuo nesiskiria nuo mūsų: drabužiai, automobiliai, telefonai ir kt. civilizaciniai blizgučiai. Milijoninis miestas Almata gyvena panašiu ritmu, kaip ir kiti Europos didmiesčiai. Taip, šis obuolių miestas sovietinis, taip, jame, kaip ir mūsų miestų senuosiuose miegamuosiuose rajonuose beveik tokia pat architektūra. Pažįstamoje urbanistinėje struktūroje slepiasi salos, skirtos pažengusiems arba sėkmės palydėtiems žmonėms. Džiugina, kad paslaugų sektorius jau suprato, kas yra turistas, tad nei šypsenų, nei pagalbos nestinga. Už šio molocho ribų patenkama tai į gamtos, tai į postsovietinę realybę, kurioje labai gerai jaustis svečiu. Vis dėlto gamtos vaidmuo čia didesnis ir Tianšanis „smogia“ vaizdais be gailesčio. Pridėkim kaip ingredientą kazachų svetingumą, virtuvę bei didžiavimąsi savo klajokliška praeitimi ir jau turim tikslą, dėl kurio verta vykti į šią Azijos šalį. Pažintis su ja prašuoliuoja greitai, o kertant sieną gali apimti jausmas, kad dar, Kazachstano norisi dar.
Kirgystanas yra tikras kalnų perlas. Tai viena iš šalių, kuri slepia nepaprastai didžiulį turizmo potencialą. Juntamos pastangos dirbti šia kryptimi: tiesiami keliai, viešbučiai, dygsta restoranai. Susidaro įspūdis, kad kuklūs kalniečiai, vis dar negalintys atitrūkti nuo savo jurtų, arklių ir galvijų, šalies ateitį mato atvirume pasauliui, pagarboje kitoms šalims ir jų kultūroms. Puikiai žinodamas, ką galima pamatyti dideliuose Tianšanio kalnų aukščiuose, didžiavausi vokiečiais, amerikiečiais, čekais, lenkais, grįžtančiais iš kalnų su didelėmis kuprinėmis ir įdegusiais veidais. Kartu viename restorane be saiko kimšdami avienos šašlykus ir gardžiuodamiesi kirgizų maistu bei mėgaudamiesi tikru nuoširdumu, jautėme tą visa apimančią pagarbą kirgizams. Šiltas santykis su šia tauta, tiksliau, tautinėmis kirgizų grupėmis, lydi visą kelionę. Šalies kalnai yra daugiau nei lankytinas gamtos objektas. Kalnų dvasia gyvai persmelkusi kirgizus. Jie juose gyvena, dirba, ūkininkauja, ilsisi, semiasi energijos. Kartu su jais ir mes.
Tik ši šalis turi „jūrą“, o tiksliau – milžinišką ežerą, tarsi lėkštę supamą kalnų. Isykulis nepalieka abejingų. Spalvų gausa, erdvės mastas ir šiltas pakrančių vanduo yra ir atgaiva, ir penas akims. Dienos, pusdienio ar net kelių dienų įsiskverbimai į kalnus veikia didėjančio poreikio režimu. Kalnuose gerai jaučiamasi, kai įvyksta aklimatizacija, o šiame ture ji vyksta po truputį. Kai ateina laikas – net 3 kilometrų aukštyje dauguma jaučiasi puikiai. Vidutinis Tianšanio kalnams aukštis ir geografinė platuma dovanoja mums žalumą. Pripratusiems prie miškų, kalnų žalios ir sultingos pievos plačiais ir toli siekiančiais horizontais mus užliūliuoja ir įtraukia. Arkliai, jakai, karvės ir kalniečiai: kas gano gyvulius ir melžia, kas aptarnauja turistus ir jų laukia. Visi kirgizai, visi panašūs, bet visi kitokie. Vieni sunkiai šneka net rusiškai, kiti gi laisvai kalba angliškai, tačiau visi keliems mėnesiams susitinka kalnuose, ir visi nuo jauno iki seno moka joti taip, kaip jų protėviai iš Mongolijos ir Kinijos stepių ir pusdykumių.
Tūkstančio ir vienos nakties pasakų šalis Uzbekistanas vasarą primena karščio užtvindytą oazę. Po kalnų gaivos toks karštis gali tapti nemažu iššūkiu, kuriam ir ne tik, reikia pasiruošti ir moraliai, ir fiziškai. Apie Uzbekistaną žinoma daugiausia ir ši šalis su savo miestais, padrikais istorijos štrichais, maistu, medvilnės laukais ir pasakomis jau seniai radusi pakankamai tvirtą vietą mūsų keliautojų atminties užkaboriuose. Uzbekistanas sudaro įspūdį šalies, kurios gyventojų dauguma yra miestiečiai. Gerai vystoma infrastruktūra, mašinų gausa, žmonių gausybė yra milžiniškas kontrastas Kirgystanui. Šis šuolis kelionėje nėra lengvas, bet būti Vidurio Azijoje ir neaplankyti vieno ar kito garsiojo Šilko kelio miestų – būtų prarasta galimybė prisiliesti prie kažko visiems gerai žinomo ir istoriškai didingo. Nors Šilko kelio kryptys buvo skersai išilgai išraižiusios Vidurio Aziją, Uzbekistanas ir jo teritorijoje tekėjusios upės davė pradžią oazių miestams, virtusiems nenugalimoms citadelėmis, valdovų galios būstinėmis, prekių, idėjų ir ideologijų sklaidos vietomis. Bemaž tūkstantį metų mulų, kupranugarių traukiami karavanai paliko savo pėdsaką Samarkande ir kituose šios šalies miestuose. Gal todėl neatsitiktinai jų gyventojai labai kosmopolitiški ir svetingi, verslūs ir greiti. Kitoks vietos žmonių mentalitetas reikalauja ir mūsų adaptacijos. Samarkandas kiekvienam atvykėliui dovanoja pluoštą visko. Istorijos mylėtojai gali nardyti šalies istorinių faktų jūroje, foto kolekcionieriams nepristigs motyvų, o aprėdų ir maisto mylėtojams čia garantuotai nieko netrūks. Visi bus paralyžiuoti Registano aikštės pakrypusių minaretų, medresių didybės ir estetinio grožio, o jeigu kažko ir pritrūks, tai tik laiko ir daugiau to, ko gali pasiūlyti Uzbekistanas. Iš jo patekti į kaimyninį Tadžikistaną trumpiausiu keliu daug metų buvo neįmanoma misija, tačiau politinės slinktys atveria kelius.
Tadžikistanas, kaip ir dera dar vienam „azijietiškam Tibetui“, pripildo taurę potyriais iki viršaus. Natūralus kelionės nuovargis kelioms dienoms dingsta. Tianšanio šlaitų miškingą grožį čia keičia didingi, bemiškiai, spalvų gausa išsiskiriantys Fanų kalnai, gilaus akių mėlynumo ežerai. Milijonus metų tekančios upės sukūrė užburiančius kraštovaizdžius, kuriuos matant juntamas amžinybės jausmas. Čia ateina suvokimas, kodėl žmonės kūrėsi, gyveno ir gyvena šiuose didingai vingiuojančių upių slėniuose. Gerą vaizduotę turintiems nesunku įsivaizduoti čia traukiančius tūkstančių nešulinių gyvūnų karavanus, Aleksandro Makedoniečio gerai ginkluotas kariaunas. Tadžikistanas yra viena iš nuošaliausių pasaulio valstybių. Kaip bežiūrėtum į žemėlapį – iki visko toli. Šioje tolybėje mūsų akimis gyvena tadžikai, kurių vargana buitis ir gamtinė aplinka suformavo ir vėlgi savitą mentalitetą. Čia kitoks žmonių požiūris į Afganistaną, Iraną, Rusiją ir Kiniją. Čia negalioja mūsų nuostatos ir požiūriai, tačiau išgirsti, pajausti ir suprasti tikrai įdomu ir prasminga. Ši šalis nedidelė plotu, tačiau kalnų didybė šį suvokimą griauna. Važiuojant daug kur ganėtinai gerais kalnų keliais atsiveria neišpasakyto grožio vaizdai. Jiems perteikti nėra tokių žodžių – tai darbas akims ir sielai, kurias įdarbinti galima tik atvyks čionai.
Rytas Šalna,
2022-12-04
