Provanso kerai
Prancūzija – kultūros istorijos šedevras – daugybę amžių žmones traukiantis atvykti, pamatyti, pajausti. Daugeliui tai svajonių šalis ir jų išsipildymo vieta. Architektūros ir meno stebuklų miestai, romantiški pajūrio kurortai, idiliški maži miesteliai ir kaimai, gamtos grožis ir didybė, jaukios kavinukės ir burnoje tirpstantys patiekalai, aukštas mėlynas dangus ir malonūs žmonės vilioja vis naujus turistus bei tuos, kurie jau pažino nors lašelį kerinčios Prancūzijos.
Liepos pradžioje žydinčių levandų laukai pavilioja mane į kelionių organizatoriaus GRŪDA organizuojamą kelionę „Provanso kerai“. Važiuojant autobusu su gidu Vytautu Bikulčiumi laikas neprailgsta, pakeliui daug sužinome apie pravažiuojamas šalis: Lenkiją, Čekiją, Vokietiją, lankomės Rotenburge, kur mūsų kelionę tolyn tarsi palaimina miesto šventė ir nuspalvina gražūs senamiesčio vaizdai.
Prancūzijos spalvos
Įvažiavus į Prancūziją, pasitinka puošnusis Elzasas su savo gandrais, kurie yra tapę krašto simboliu, ir mes jau netrukus vaikštome po Elzaso vynų sostinę – Kolmarą. Išpuošti pastatai, balkonėliai ir gatvelių labirintai, nuostabi Šv. Martyno bažnyčia su ant stogo įsikūrusia gandrų šeima, išsiilgta vasaros šiluma, kurios taip trūko Lietuvoje, žavi, džiugina ir vilioja kuo daugiau pamatyti, pajausti, paskanauti. XVI amžiuje suklestėjęs kaip prekybos centras ir upės uostas šiandien miestas nustebina jo niekad nemačiusius savo vaizdinguoju gėlėse skęstančiu vandens kanalu – Mažąja Venecija (Petite Venise). Pasigrožėjus šiuo miestu keliavome link mūsų tikslo – Provanso, o gražųjį Elzasą, tik jau Rikviro mieste aplankėme dar kartą išvykdami iš Prancūzijos prieš tai pasigrožėję įspūdingais Herisono kriokliais su smaragdo spalvos vandeniu. Pasivaikščiojimas gatvelėmis su fachverkiniais ir akmeniniais įvairių spalvų pastatais, skendinčiais gėlėse, ištapytais vyndarystės temomis taip sužavėjo, kad viena iš gatvelių apsigyveno mano tapytame paveiksle.
Provanso didybė
Gerai sako prancūzai: „Paryžius – dar ne visa Prancūzija“. Žinoma, jis nepakartojamas, jau spėjau užsikrėsti šio šviesų miesto trauka, bet kokia nuostabi kelionė į Provansą. Besikeičiantys pakeliui regionai lydi nuostabiais peizažais, žydi raudonos aguonos, kobalto mėlynumo dangų atkartoja rugiagėlių jūra, laukuose savo šonus kaitina melionai, noksta vaisių sodai ir autobuse prancūziškom melodijom skambant mus pasitinka ochros raudonio žemė su žydinčiais levandų ir saulėgrąžų laukais.
Šioje kelionėje leista kraštą pažinti ir iš paukščio skrydžio aukštumų, ir nustebti žemės didybe požeminiuose labirintuose. Aven d'Orgnac nustebino priešistorine grota. Visus keri tarsi fantastinis požeminis miestas vingiuojantys nepaprastos didybės ir aukščio stalaktitų ir stalagmitų labirintai. Aukščiausias Prancūzijoje 24 metrų stalagmitas. Žemę norisi dar labiau branginti, kai čia sužinai, jog stalagmitas 1 centimetrą užauga per 100 metų, o mes tarp jų stovėdami esame tokie nykštukai.
Provansas buvo senovės Romos Galijos provincija, o prancūzai save laiko galų palikuonimis, tad keliaudami kiekvieną dieną aptikdavome senovės Romos kultūros palikimą. Oranžas – galų legiono įkurtas miestas, laikomas vartais į Provansą, nustebina išlikusio antikinio teatro didybe, įspūdingas išsaugotos teatro galinės sienos aukštis 103 metrai, ilgis 37 metrai ir talpina jis 9 tūkstančius žiūrovų. Oranžas (išvertus – apelsinas) pasitinka atvykusius Julijaus Cezario garbei pastatyta triumfo arka, vilioja pasivaikščioti gražiu, kvepiančiu kepiniais senamiesčiu.
Ronos upė, lydinti mus kelyje, atveda į didingąjį popiežių miestą Avinjoną ir čia pasipuošusi tiltais supa miestą savo nakties ir dienos kerais. XIV amžiuje suklestėjęs miestas apjuostas didžiule akmenine siena saugo gotikos šedevrą – Popiežių rūmus, apsuptus parkų, apžvalgos aikštelių, nuo kurių atsiveria nuostabi krašto panorama. Iš viršaus keri romantiškas vaizdas jau tik į upės vidurį vedantį tiltą Pont St-Benezet, pastatytą dar XII amžiuje. Vakare kelionė prie geriausiai išlikusio antikinio romėnų akveduko – Pont du Gard. Nutviekstas šviesų žaismo ir mėnesienos spindesio Ronoje pribloškia savo didybe ir nesuvokiama antikos žmonių kūrybos jėga.
Romantiškieji miesteliai
Kiekvienas rytas, prasidedantis cikadų ciksėjimu, giedru dangumi, puikios kavos puodeliu su burnoje tirpstančiu sviestiniu kruasanu (tokie tik Prancūzijoje), atveria vartus į naujos kelionių dienos stebuklus. Nuostabūs maži miestukai tarsi konkurentai užsilipę ant gražiausių kalnų viršūnių jau iš tolo kviečia atvykti, žavi savo unikalumu ir kelione pas juos per mėlynuojančius levandomis, pasipuošusius vynuogynais, alyvmedžių giraitėmis ir sodais laukus. Miniatiūrinis Les Boux-de-Provence su pilimi, menančia viduramžius, įsikūręs net 800 metrų aukštyje. Nuo aukštybių sužavėtas neaprėpiamais negyvenamais plotais garsusis Dantė čia sėmėsi įkvėpimo rašydamas apie neįžengiamą mišką savo „Dieviškojoje komedijoje“. Miestukas žavi laiptuotomis gatvelėmis, suvenyrų parduotuvėmis ir jaukiais restoranėliais. Prie Ronos upės įsikūręs Arlis išsaugojo romėnų amfiteatrą, Konstantino maudyklas, atmintį apie čia gyvenusį Van Gogą.
Kelionė po Liuberono slėnį žavi vis išnyrančiais mažais miesteliais, gražiausia Provanse gamta, nuolat lydinčiu cikadų orkestru, žolelių kvapais, už kiekvieno posūkio vis besikeičiančių kalvų vaizdu. Gordes miestelis iš mažų akmenukų pastatytais namais veda siauromis gatvelėmis ir žavi nišose atsiveriančiomis tolimomis apylinkių panoramomis. Vykstant į Rusiljoną nustebina spalvingos ochros atodangos ir aukštai ant jų įsikūręs tokios pat spalvos pastatų miestelis su daugybe puikių galerijų. Pakeliavus tolėliau, įsikūręs meno ir kultūros židinys, buvusi Provanso sostinė – Provanso Eksas. Jis dar pelnytai vadinamas tūkstančio fontanų miestu, dailininkų ir rašytojų miestu.
Viduržemio jūros pakrantėje
Vasaros kelionė nebus pilna be jūros, bet visko aprėpti neįmanoma. Žavėjomės Marselio uostu, su nesuskaičiuojama galybe gražuolių jachtų, jo didybe seniai tapus pirklių vartais iš Viduriniųjų rytų ir Šiaurės Afrikos. Jūros pakrantė nusagstyta daugybe nuostabių kurortų, o vienas iš jų buvęs žvejų kaimelis Cassis. Kruizas po Kalankas, maudynės žalsvai mėlyname jūros vandenyje, pakrantės puošnumas, miestuko gatvelės liks gražiu vasaros atostogų akordu nepakartojamo Provanso.
Unikalus krašto grožis, užburiantis cikadų garsais, levandų kvapais ir spalva, aukštu mėlynu dangumi, rausvo vyno skoniu, miestelių, kalnų bei jūros žavesiu supo mane vienuolikos dienų kelionėje. Kiekvieną dieną vis nauji vaizdai vedė į Prancūzijos pietus, kiekviena diena buvo kupina naujų įspūdžių tarsi nugyventas dar vienas gyvenimas. Tik vienas trūkumas, kad pažinus Provansą, žinau, jog dabar jo nuolat pasiilgsiu ir norėsiu vėl grįžti. Kai kurių vietų grožį jau sudėjau į savo tapytus paveikslus, bet geriausias paveikslas matomas akimis, kai esi Ten.
Straipsnio autorė Rita Medvedevienė
