Patyriminė kelionė į juodąją Užsacharės Afriką: laukinių žvėrių safaris Botsvanoje
Autorius: Geografas, kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ kelionių vadovas Rytas Šalna
Publikuota 2019 rugpjūčio 16d. 15min.lt -> PASAULIS KIŠENĖJE -> KELIONIŲ EKSPERTAS
Mūsų planetoje lieka vis mažiau tokių vietų, kuriose žmonių veiklos padariniai nesijaustų arba būtų minimalūs. Tokios vietos dažniausiai sunkiai pasiekiamos, o ir lankymasis jose susijęs su įvairiais apribojimais. Dar būdamas geografijos specialybės studentu, atkreipiau dėmesį į žemėlapiuose vaizduojamą galingą Okavango upę, kuri Botsvanos teritorijoje dingsta smėlynuose. Nelabai tikėdamas, bet kadaise ėmiau ir pasvajojau ją pamatyti. lr štai po 20 metų tokia galimybė atsirado.
Kartu su kelionių organizatoriumi „GRŪDA" susigundėme vykti į lietuvių dar mažai lankomą šalį Botsvaną. Tai dykumų šalis, kurią pasaulyje garsina deimantai, laukinė gamta ir, žinoma, pasaulio gamtos perlu vadinama Okavango delta. Okavango upė išteka Angolos aukštumose ir teka į pietus Botsvanos kryptimi. Vagai atskubėjus į Kalahario dykumą, upė patenka tarsi į spąstus, iš kurių ištrūkti neįmanoma. Didžiulė upė, prarasdama tėkmės greitį, pradeda šakotis ir sukuria milžinišką sausumos deltą – vešlią oazę, kurioje daugybė neįžengiamų pelkėtų upių vagų, siaurų protakų.
Visa oazė – sudėtingas ekosistemų, vandens ir sausumos labirintas, kuriame tarpsta afrikietiškoji augmenija ir gyvūnija. Jos tiek daug, jog Okavango delta yra viena iš nuostabiausių ekologinio turizmo vietų Žemėje. Atsidurti žvėrių apsuptyje nėra taip paprasta, bet būtent tai suteikia galimybę įsiskverbti į laukinės gamtos buveinę. Dėl sudėtingų gamtos sąlygų visais laikais žmonių čia gyveno labai mažai, todėl tai, ką dabar galima pamatyti Okavango deltoje, yra tikrų tikriausia pirmapradė Afrikos gamta.
Mes atvykome į nediduką Mauno miestelį, įsikūrusį prie pat Okavango deltos vartų. Čia zuja turistai, daug baltųjų. Mūsų pasiimti atvyko keli galingi visureigiai, kurie per pusę dienos turėjo mus nuvežti į kempingą pačioje parko gilumoje. Greitai supratome, kad vien dėl šio ilgo tranzito, važiuojant smėlėtais ir painiais takais per savaną, kertant upes, stebint gyvūnus, verta čia atvykti. Antilopių gausa mūsų nestebino, nes buvome jų matę į valias.
Bet didieji gyvūnai ir plėšrūnai iš arti visada palieka didžiulį įspūdį. Mūsų gelsvos „Toyota Land Cruyser“, riedančios per medžiais ir krūmokšniais apaugusią savaną, staiga viena po kitos sustojo. Iš pradžių pamanėme, kad kažkas priekyje įstrigo, bet tuojau pat pamatėme tikrąją priežastį – ant mūsų kelio bedrybsančią liūtų šeimyną. Jie atrodė tingūs, vangūs, mieguisti ar net giliai miegantys. Kai kam atrodė, kad mes stovime pavojingai arti, bet vairuotojai nuramino, kad liūtai už save aukštesnio nepuola. Man šis atsakymas nepatiko, nes liūtai puola viską, kas juda ir ką gali nudobti.
Greitai iš kelių pusių suvažiavo daugiau visureigių. Apsupti gyvūnai į mus, spragsinčius fotoaparatais, nekreipė dėmesio, tik kartais tingiai apsiversdavo ant kito šono. Mums paaiškino, kad plėšrūnai greičiausiai kaip reikiant papietavo, tiek priėdė, jog nebegali paeiti. Liūtai, kuriems, nepaisant jėgos, greičio ir reakcijos, tenka kartais ir pabadauti, vienu ypu gali suėsti iki dvidešimties kilogramų mėsos. Tiek priėdusiems žvėrims reikia poilsio, o toks pogulis gali tęstis keturias, penkias valandas.
O kaip mums pravažiuoti? Negi tiek lauksime? Pasiūlėme vairuotojams spustelėti garso signalą, kad liūtai pasitrauktų, bet mums atsakė, kad tai griežtai draudžiama, nes baidyti žvėris draudžia parko taisyklės. Už tokį pažeidimą gali būti skirta bauda, atimta turizmo licencija. Pritilome su savo lietuviškais patarimais. Visureigių vairuotojai pasitarė tarpusavyje ir nutarė skverbtis per savaną. Vienas po kito visureigiai, nusukę nuo tako, lenkdami krūmų šakas iki žemės, po truputį apvažiavo šeimyną. O jiems nė motais nei variklių gausmas, nei lūžtančios šakos. Tai bent įmygis, tai bent atsipalaidavimas! Taip gali turbūt tik liūtai, nes jie yra žvėrių karaliai. Visi kiti gyvūnai turi paisyti atsargumo ir išlikti budrūs visą laiką.
Šis nuotykis sukėlė diskusijas ir interpretacijas. Tautiečiai paprastai nėra patiklūs, dėl to atsirado kalbų, neva liūtai čia suvaryti tyčia, kad mums sudarytų kuo didesnį įspūdį. Po kelių valandų privažiavome kempingą. Taip ji vadinti būtų ne visiškai teisinga, nes jo nesupo jokia tvora, nebuvo beveik jokių patogumų.. Iki tualetų reikia paėjėti kokį šimtą metrų. Niekas iš mūsų nenutuokė, kad tas atstumas laukinėje gamtoje naktį yra tikras išbandymų ruožas. Greta mūsų kempingo telkšojo bala, kurioje snūduriuodami plaukiojo begemotai.
Visoje Okavango deltoje labai griežtai ribojamas lankytojų skaičius, dėl to civilizuotų nakvynių vietų yra mažai, o laukinės yra laukinės. Mums buvo suteiktas instruktažas, ką galima, ko negalima bei kada galima. Savo kelionių vadove vokiečių kalba radau informacijos, kad šiame kempinge prieš kiek metų liūtas sudraskė moterį, kuri miegojo neužsisegusi palapinės. Tos istorijos niekam nepasakojau. Dieną gyvūnai pasyvūs, nes karšta, o štai vakare dauguma palieka savo slėptuves ir išsiruošia į medžioklę.
Sutemo, tačiau sėdėdami aplink laužą jautėmės saugiai, nes ugnis atbaido žvėris, bent jau taip manome, vaikystėje prisižiūrėję animacinių filmukų. Šis įsitikinimas netrukus subliuško, kai prie pat mūsų pasirodė dėmėtosios hienos. Jos užuodė kvepiantį maistą ir įžūliai mėgino jį nugvelbti. Hienų būta nemažų, dydžiu būtų lenkusios bet kokį įsivaizduojamą šunį. Iš tamsoje švytinčių žiburėlių supratome, kad neprašytų svečių aplink mus nemažai.
Atėjo laikas nueiti už kampo. Po vieną eiti negalima, todėl nutarėme eiti grupele. Paėjėję pamatėme tolumoje, už tiltelio, šmėkščiojantį šešėlį. Spėjimų buvo įvairių, galiausiai nusprendėme, kad tai begemotas, išėjęs į sausumą pasiieškoti maisto. Mes jo nedominome, nes šis galiūnas, sveriantis kelias tonas, maitinasi žolėmis. Vis dėlto žinojimas, kad begemotas pats pavojingiausias gyvūnas Afrikoje, kasmet nužudantis daugiausia žmonių, mus gąsdino. Stovėjome saugiu atstumu, dėl to būtume suspėję pasprukti, tik neaišku, kur...
Kitoje pusėje išgirdome šlamesį ir šiurenimą. Pakėlęs galvą pamačiau gražuolę žirafą, kuri maitinosi prie pat mūsų lauko tualeto. Visi supratome, kad mūsų kempingas yra tik jo pavadinimas. Vietiniai vadovai įspėjo naktį po vieną nevaikščioti, o einant tualetą juos pažadinti, kad palydėtų. Niekas tą naktį niekur ir nėjo.
Medžiaginėje palapinėje šiek tiek saugiau, bet girdėdamas iš savanų sklindančius žvėrių balsus džiaugiausi šiuo gyvenimo potyriu. Užmigau. Nežinau, kada pabudau. Girdžiu, kaip aplink palapinę kažkas vaikštinėja, kriuksi, šnopuoja, pagaliau pajutau, kaip vienas palapinės šonas įlinko, tarsi kažkas šonu brauktų per jos kraštą. Niekaip negalėjau įspėti, koks gyvūnas taip smalsiai šmirinėja aplink palapinę.
Kai išaušo, išsliuogęs iš palapinės apžiūrėjau pėdas. Kanopos. Aišku, pamaniau, žolėdis. Su vietiniais vadovais atlikome identifikavimo procedūrą — paaiškėjo, kad palapinės vos nenuvertė begemotas. Jų kaimenė paryčiais pro mūsų palapines grįžo savo dumbliną balą, o mes čia savo laikinus namus išsistatę ant paties kelio. Taip, neblogas svečias, pamaniau.
Po kelių dienų jau grįždami iš šio gamtos rojaus kampelio aptarinėjome patirtus įspūdžius. Tada aš ir papasakojau apie tą įvykį kempinge. Gerai, kad jis buvo jau praėjęs, bet ir šiandien tebegalvoju, kad vien dėl tokių aštrių pojūčių verta bent trumpam susilieti su laukine gamta.
Netaupome Botsvanos objekto numeris 1 – Okavango deltos – sąskaita! Juk tai viena autentiškiausių Afrikos gamtos ekosistemų, kurioje išlikusi tikrų tikriausia pirmapradė Afrikos gamta.
Visas keliones į Afriką galite rasti ČIA!
