Paprasta tiesa: Graikija yra tokia graži!

Autorius: Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ kelionių vadovas G. Globys

Publikuota 2019 gruodžio 20d.  15min.lt -> PASAULIS KIŠENĖJE -> KELIONIŲ EKSPERTAS

Kai prieš pirmąją savo kelionę į Graikiją vienos labiau patyrusios kolegės paklausiau, ką svarbaus, be istorinės, mitologinės, ekonominės ir geografinės informacijos, dar turėčiau žinoti, ji pagalvojusi man atsakė: „Žinai, Graikija yra tokia graži.“ Bet man buvo pikta. Net labai. Ot, padėjo kolegė! Tačiau, praėjus keleriems metams, supratau, kad ši paprasta tiesa yra pati svarbiausia.

Vykdami su kelionių organizatoriumi „GRŪDA“ į 12 dienų kelionę po Graikiją suprasite, kad yra kelios paraleliai gyvuojančios „graikijos“. Dabartinė – greitai skaičiuosianti 200 metų valstybingumo ir maždaug 100 metų savo dabartinių sienų, bizantiškai–osmaniškoji – besidriekianti nuo Juodosios jūros, nuo Ponto per Stambulą, per Tesaliją, Atiką ir Peloponesą iki Pietų Italijos ir ženklinta tūkstantmetėmis cerkvėmis bei graikiškais užrašais netikėčiausiose vietose ir trečioji – antikinė, ikikrikščioniška, chrestomatinė, mitų kupinoji Graikija – Helada. Toks pavadinimas pasitiks jus kertant valstybės sieną. Visam pasauliui žinomi kaip „graikai“, patys save vadina „helenais“ – saulės dievo Helijo sūnumis. Kas ten žino, gal taip ir buvo?

Šie trys Graikijos pavidalai dažnai kelia sumaištį keliautojų įspūdžiuose:

„Labai gražu, bet karšta“, – sako vieni. „Tikrai įdomu, bet vietomis netvarkinga“, – sako kiti. „Tikėjausi, kad bus įdomiau, o dar ir viskas brangoka“, – raukosi treti. Mielieji, jei nesate atsparūs karščiui – nesirinkite šiai kelionei vidurvasario, skirkite jai kuo daugiau laiko ir sužinokite apie šalį, prieš į ją atvykdami. Ką, tiesą sakant, šiuo metu ir darote.

Dabartinę ir antikinę Graikiją sieja nebent geografinė vieta ir pavadinimas. Nustebote? Na, mes irgi nebesame Mindaugo ar Vytauto laikų lietuviai, net su dalgiais ir šiaudinėmis skrybėlėmis nebevaikštome, tad nereikia ir iš graikų tikėtis, kad vaikščios pusnuogiai ir kalbės hegzametru.

Graikijai, kaip valstybei, nėra nė dviejų šimtų metų, jos valstybės sienos iki šiol dar nenusistovėjo, yra vadinamųjų „pilkųjų zonų“ ties siena su Turkija. Kaip valstybė ji labai jauna, kaip civilizacija – viena seniausių Europoje, todėl itin sunki užduotis yra apibūdinti graikus. Labai jau jie įvairūs. Kai nori – tikrai verslūs. Pamenate „auksinį graiką“ – Aristotelį Onasį? Arogantiškas, turtingas ir nelaimingas. „Žydas verkė, kai graikas gimė“, – sako lenkų patarlė.

Dar graikai meniški ir emocingi. Nikosas Kazantzakis ir jo herojus, visame pasaulyje žinomas šokantis graikas Zorba. Daugeliui damų savo dainomis širdis virpinęs visam pasauliui žinomas Demis Roussos ir aktorė bei politikė Melina Mercouri, kuri buvo ištekėjusi už Jules'io Dassino ir padovanojo pasauliui žinomą dainininką – Joe Dassiną. Graikai taip pat sportiški! Sugalvojo olimpines žaidynes, o moderniosiose penkiolikoje sporto šakų laimėjo 116 medalių. Tiesa, vos ne pusę iš jų – 46 – pirmosiose, 1896 m. Atėnuose vykusiose, žaidynėse.

Beje, lenkai turi dar vieną su graikiškumais susijusį posakį: „udawac Greka“, lenkiškai – „vaizduoti graiką“. Taip sakoma, kada kas nors apsimeta, kad visai nesupranta, kai į jį kreipiamasi, nors iš tiesų puikiai susigaudo. Iš tarptautinių žodynų atkeliavo ir įvardinimas žmogaus, nesidominčio savo miesto, polio reikalais, kitaip tariant – politika. Jis antikiniams graikams buvo „idiotes“. Dabar, ko gero, verstume ne „individualistas“, bet „privatistas“. Jam rūpi tik jo nuosavas verslas ir gerovė, na, o paviršutiniškai susidomėję pakliūva į visiems viską žadančių politikų, graikų vadintų demagogais, įtaką. Kažkur labai matyta situacija, ar ne?

Ką gi, pradedame kelionę ir žiūrime, ką turime pakeliui. Ogi Serbiją ir Šiaurės Makedoniją! Makedonai, kaip ir ukrainiečiai, dabar konst­ruo­ja sa­vo tautinį identitetą žvelgdami per is­to­ri­nę pri­zmę, nes jų kalba panašiausia į bulgarų ir šiek tiek į serbų. Skopjėje gausiai statomi pa­mink­lai XIX amžiaus tautinio sąjūdžio veikėjams, o paminklas Aleksandrui Didžiajam bei jo tėvui Pilypui II – di­des­nis už ša­lia sto­vin­čius tri­jų aukš­tų pa­sta­tus.

Ką Skopjėje veikia dviaukš­čiai raudoni au­to­bu­sai ir Trium­fo ar­ka, kaip Pa­ry­žiu­je, negali paaiškinti net vietiniai gidai, tačiau keliautojams šie dalykai įspūdį tikrai padaro. Kaip ir makedoniškas vynas. Beveik tas pats, kurio atsigėręs Aleksandras visą žinomą pasaulį nukariavo. Už tai, kad makedonai, gerdami vyną jo neskiedė, senovės graikai juos laikė barbarais ir į panhelenines žaidynes nekviesdavo. Gal todėl jiems ir dabar nelabai sekasi – 2000 m. Sidnėjaus olimpiadoje bronzos medalis imtynių rungtyje ir dar dvylika kiek anksčiau, dalyvaujant su Jugoslavijos vėliava.

Bet geriau apie vyną. „Taga za jug“ (kartais – T`ga za jug), „Kratosija“ ir „Aleksandrija“ – štai šventoji kokybiškų ir nebrangių makedoniškų vynų trejybė. Sakoma, kad daugiau negu pusė buvusios Jugoslavijos vynų buvo daroma čia. Nepraleiskite progos patikrinti ir įsitikinti patys. O jei pavyktų šiame krašte užtrukti, būtinai aplankykite Och­ri­do miestą bei eže­rą ir susipažinkite su ten esančiais gamtos ir kultūros lobiais. Tačiau šį kartą mūsų laukia Graikija, tad keliaukime toliau.

Pasiekę kelionės tikslą – Graikiją – važiuojame garsiausio ir švenčiausio Europos kalno Olimpo papėde. Šiuose kalnuose, aukščiausioje Graikijos vietoje, antikinių graikų vaizduotė apgyvendino olimpiečius – dvylika aukščiausių dievų. Jų valdovo Dzeuso garbei rengtos žaidynės, vadinamos olimpiados. Tik vyko jos ne čia, beveik trijų kilometrų aukštyje, o Olimpijoje, Peloponeso pusiasalyje, kur ir dabar, pagal tradiciją, uždegama olimpinė ugnis.

Olim­po pa­pė­dė­je – daugiausia ser­bų, bul­ga­rų ir ru­sų poilsiau­to­jai. Juos trau­kia Olim­pi­nė Rivjera, po­pu­lia­rūs, nesunkiai pasiekiami Ka­te­ri­nės ir Lep­to­ka­rijos mies­te­liai. Savotiška Graikijos Pa­lan­ga – graži jūra, daug žmo­nių ir pra­mo­gų.

Pravažiavus Olimpo kalnus, prieš akis at­si­ve­ria Te­sa­li­jos slė­nis. Kadaise bu­vu­sia­me jū­ros dug­ne daugiausia ly­gumų, todėl čia buvo viena iš nedaugelio vietų, kur antikiniai graikai galėjo auginti žirgus. Galbūt todėl sakoma, kad visai greta esančiame Peliono pusiasalyje gyveno kentaurai?

O dabar – išsvajotasis poilsis prie Egėjo jūros. Tačiau 6 dienas drybsoti paplūdimyje gali ir pabosti, tad toliau tyrinėjame šalį išvykose po Meteorų vienuolynų kompleksą, Atėnus, Delfus ir Termopilus, Skiato ir Eubojos salas.

Su tais, kurie nori šalį pažinti iš arčiau, keliaujame palei jūrą ir pasiekiame Termopilus. Tai ir upė, ir mūšio vieta. Pa­va­di­ni­mas „Ter­mo­pi­lai“ su­da­ry­tas iš žo­džių „termo“ – „šil­ta“ ir „piles“ – „var­tai“ jun­gi­nio. Iš tie­sų nuo kal­nų čia te­ka 38 laips­nių ši­lu­mos šal­ti­nis su specifiniu sie­ros jun­gi­nių kvapeliu, kurį kartais galima užuosi net neišlipus iš autobuso. Termopilai yra 480 m. pr. Kr. vykusio mūšio su persais vieta, kuomet 300 Spartos vyrų buvo apsupti ir žuvo. Tačiau iš tiesų graikų ten buvo gerokai daugiau, apie 1200, ir ne vien iš Spartos. Pastarieji buvo auginami ir auklėjami kaip kariai, kitaip tariant, toks jų darbas – kariauti ir, jei reikia, žūti.

Ten pat yra ir Kolono kalva, ant kurios stūkso paminklinis akmuo su poeto Simonido epitafija žuvusiems spartiatams (būtent taip, nes anksčiau vartotas terminas „spartiečiai“ apibūdina visus Spartos gyventojus, o pastarasis – tik laisvuosius pilnateisius): „Praeivi, pasakyk lakedamoniečiams (spartiečiams), kad čia gulime mes, ištesėję žodį iki galo.“

Gamta, istorija, mitologija – visa tai vienoje vietoje ir gražiausiu pavidalu yra UNESCO ženklu žymėtuose Delfuose. Dažnai keliautojams rūpi, kodėl būtent čia, kalnų vidury, kilometro aukštyje pastatyta šventykla, amfiteatras ir dar stadionas, kuriuose Apolono garbei vykstančiose pitinėse žaidynėse kas ketverius metus rungėsi atletai ir menininkai. Nes čia Apolonas nugalėjo Pitoną, nukovęs jį įmetė į prarają, iš kurios kylantys garai įvesdavo pranašaujančias pitijas į transą. Į panašų transą papuola ir keliautojai, išmainę dieną prie jūros į šią kelionę.

O prie jūros grįžtame ir visą dieną praleidžiame keliaudami į vaizdingą Skiato salą. Dar Homero „Iliadoje“ minėta, kaip Trojos apsiaustyje negausiai dalyvaujanti sala, šiuo metu ji išgyvena turistinį renesansą. Prie to prisidėjo ir prieš vienuolika metų šioje bei gretimoje Skopelo saloje pagal „ABBA“ dainas filmuotas miuziklas „Mamma mia“.

Kaip ir daug kas Graikijoje, ši kelionės diena prie jūros sunkiai apibūdinama žodžiais ir, deja, tik truputį ją atspindi vaizdai. Fotografuok, kiek nori, bet mėlynos langinės, auksinis smėlis ir aštuonkojo koja lėkštėje tik primins graikiškus malonumus ir kvies sugrįžti.

„Tu asi­las, jei­gu Atė­nuo­se ne­bu­vai, stuob­rys, jei­gu jie tau ne­pa­ti­ko, ir kup­ra­nu­ga­ris, jei be gailesčio juos pa­li­kai“, – vieno antikinio autoriaus gal ne visai tiksli, bet vaizdinga citata. O ar tik­rai Atė­nai to­kie įspū­din­gi? Žmonės dažnai mano, kad Ak­ro­po­lis juos pa­da­rys lai­min­gus. Ir kai kurie nusivilia. „Ką, čia vis­kas? Mū­sų Akropolis gra­žes­nis!“ Galbūt. Tačiau Akropolis – tai kalva, ant kurios jau du su pu­se tūks­tan­čio me­tų stovi Partenono šventykla. Laikui bėgant iš miesto globėjos Atė­nės šven­tyk­los ji bu­vo per­da­ry­ta į krikš­čio­nių baž­ny­čią, iš jos į me­če­tę, o iš me­če­tės į amu­ni­ci­jos san­dė­lį, ku­ris ga­lų ga­le spro­go. Nepaisant to, šį pa­sta­tą UNES­CO pa­si­rin­ko kaip savo lo­go­ti­pą.

Atėnuose, kaip niekur kitur, persidengia pradžioje minėtos trys „graikijos“. Akropolio kalvos papėdėje mokė Sokratas, greta – bizantiškos cerkvės ir buvusi mečetė, kurioje dabar graikų folkloro muziejus, o aplink visa tai šurmuliuoja triukšmingas, graikiškas turgus. Jei atsispirsite jo traukai, būtų ver­ta ap­lan­ky­ti nau­ją­jį Ak­ro­po­lio mu­zie­jų – tūriu ir orientacija atkuriantį Partenoną.

Pailsėjus prie Egėjo jūros, metas traukti namo... „O kad dar nors vieną dienelę Graikijoje...“, – svajoja daugelis keliautojų. Ir jų svajos bus išklausytos. Prieš palikdami Graikiją dar užsuksime į dabartinę šiau­ri­nę Grai­ki­jos dalį, kuri is­to­riš­kai yra buvusi Ma­ke­do­ni­ja, iš Osmanų imperijos Graikijai atitekusi labai vėlai, tik po 1912 metų. Jos centras yra Salonikų miestas, net jei lietuviška „Vikipedija“ mano kitaip. Regione gyvena apie 2 mi­li­jo­nai žmo­nių, ku­rie save laiko ma­ke­do­nais. Čia yra Pela, kurioje gimė Aleksandras ir Ver­gi­na, kur palaidotas jo tėvas Pi­ly­pas II. Čia yra ir Dionas – šventasis ma­ke­do­nų mies­tas, o greta stūkso jau minėti ža­vingieji Olimpo kal­nai.

Pabaigai prisiminkime linksmą išmintį. Filme „Mano storos graikiškos vestuvės“ tėvas moko vaikus graikus: „Žmonės yra dviejų rūšių: graikai ir visi kiti, kurie nori būti graikais“. Neteisus jis, aš nenoriu būti graikas, bet sugrįžti į Graikiją – labai. Kaip sako patys graikai – vieni žmonės atvažiuoja ir išvažiuoja, o kiti įsimyli Graikiją ir į ją sugrįžta. Ir ne veltui, juk Graikija yra tokia graži!

Artimiausios kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ kelionės į Graikiją autobusu: 2020 m. kovo, balandžio, gegužės mėnesiais (yra ir daugiau datų).

Artimiausia kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ kelionė į Graikiją lėktuvu, aplankant Meteorų vienuolynus: 2020 m. gegužės ir rugsėjo mėn.

Artimiausios kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ savaitgalio kelionės į Atėnus lėktuvu: 2020 m. balandžio, gegužės, birželio mėnesiais (yra ir daugiau datų).