Naujoji Zelandija – „aštuntasis pasaulio stebuklas“ (II dalis)

Autorius: Geografas, kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ kelionių vadovas Rytas Šalna

Publikuota 2019 rugpjūčio 30d.  15min.lt -> PASAULIS KIŠENĖJE -> KELIONIŲ EKSPERTAS

„Gražiausias pasaulio kampelis“, „Pirmapradės gamtos kraštas“, „Svajonių šalis“, „Aštuntasis pasaulio stebuklas“, „Žaliasis rojus“, „Pasaulis miniatiūroje“, „Keliautojų eldoradas“. Tokiais ir daugeliu kitų skambių epitetų žmonės apibūdina pasaulio pakraštyje esančią Naująją Zelandiją. Ne be reikalo keliautojai iš viso pasaulio yra ją išrinkę gražiausia pasaulio valstybe.

Šiaurės – vulkanų – sala

Pasak maorių legendos, labai seniai, kai pasaulis dar tik kūrė savo formas, maorių didvyris Maui su broliais išplaukė į žvejybą. Iš Havaikio salos, legendinės maorių tėvynės, jis patraukė į pietus. Ten Maui ir užmetė masalą, o kai ėmė traukti laimikį, vandenyno paviršių iškėlė žemę – Šiaurės salą. Nors maoriai neturėjo galimybės į salą pažiūrėti iš paukščio skrydžio, tačiau Šiaurės salos kontūrai iš tikrųjų primena žuvies formą. Šiaurinė salos dalis yra uodega, rytinė dalis – viršutinis pelekas, o patys pietūs, kur gražioje įlankoje įsikūrusi šalies sostinė Velingtonas, – žuvies burna. Neįtikėtinas sutapimas aiškinamas tuo, kad senieji maoriai labai gerai įsimindavo krantų liniją ir mintyse susikurdavo menamą žemėlapį.

Šiaurės sala yra vulkaninės kilmės. Per patį jos vidurį driekiasi vadinamojo „Ugnies žiedo“, kuris juosia visą Ramųjį vandenyną, atkarpėlė. Geologiškai tai itin aktyvi zona, kuriai būdingi žemės drebėjimai ir ugnikalnių išsiveržimai. Tokio aktyvumo priežastis yra plokščių judėjimas bei jų kolizija. Ramiojo vandenyno plokštė Šiaurės salos zonoje nyra po Indijos–Australijos plokšte. Didžiuliame gylyje ji lydosi, virsta magma, o ši lėtai kyla į viršų.

Didžiulis slėgis bei milžiniški temperatūros skirtumai Žemės plutoje yra vulkanų, geizerių, karštųjų versmių ir žemės drebėjimų susidarymo priežastis. Apie gelmėse nuolat vykstančius procesus liudija nauji atradimai. XX a. pabaigoje 200 km nuo Oklando mokslininkai po vandeniu, 2300 m. gylyje, aptiko 2 didelius ugnikalnius. Nepaisant gylio ir slėgio, vienas iš jų aktyviai veržėsi.

Nemažą Šiaurės salos dalį apima vulkaninė plynaukštė. Pačiame jos viduryje stūkso šventieji kalnai. Į čia esantį populiariausią šalyje Tongariro nacionalini parką kasmet atvyksta šimtai tūkstančių turistų. Parko įžymybės – trys ugnikalniai: Ruapehus (2797 m.), Ngauruhoe (2291 m.) ir Tongariras (1998 m.). Daugelio turistų tikslas – atlikti vienos dienos žygį, vadinamą „Tongariro crossing“. Jis driekiasi nužymėtu turistiniu taku nežemiško kraštovaizdžio aplinkoje. Civilizacijos čia nė kvapo, driekiasi kitados iš ugnikalnių tekėję lavos laukai, matomi netikėčiausių formų krateriai, smaragdinės spalvos ežerai. Ėjimą apsunkina vulkaninių pelenų sąnašynai. Kelionių organizatorius „GRŪDA“ 2007 metais pirmasis Lietuvoje į N. Zelandijos maršrutą įtraukė garsųjį Tongariro traversą ir siūlo šią fantastišką pramogą iki šiol.

Visi šio parko ugnikalniai ganėtinai aktyvūs. Apie jų praeitį byloja maorių legenda. Kitados salos viduryje drauge stovėjo 4 ugnikalniai – Tongariras, Taranakis, Tauhara, Putauakis bei kalva gražuolė Pihanga. Štai dėl jos ugnikalniai ir susikivirčijo. Daug dienų ir naktų jie kovėsi, kol meilės kovą laimėjo Tongariras. Pralaimėjusieji turėjo nusileisti laimingajam ir išdidžiai pasitraukti. Putauakis patraukė į rytus. Ėjo visą dieną, kol patekėjo saulė. Naktis jį užklupo netoli Planty įlankos, kur jis stūkso ir dabar. Tauhara pasitraukė į šiaurę. Taranakis patraukė į vakarus, iš pykčio triukšmingai žygiuodamas per žemę. Gilius jo pėdsakus užliejo vanduo: taip atsirado garsi Vanganujo upė. Taranakis pasiekė vakarinį salos krantą, kur įtūžęs stovi iki šiol.

Maoriai šiuos vulkanus laiko šventais. Pasak jų, „Naujosios Zelandijos širdis plaka vulkanų ritmu, o šalies gyvenimas prasideda būtent šių kalnų viršūnėse. Čia užgimsta į jūras tekančios upės, kurios maitina augalus, gyvūnus ir paukščius. Žmonių maldos, dainos ir šokiai šlovina šiuos kalnus“. Atvykstantys turistai nė neįsivaizduoja, ką šie kalnai ir ugnikalniai reiškia salų čiabuviams maoriams. Juk čia susitelkęs visas jų pasaulis.

Ne atsitiktinai Tongariras tapo pirmuoju gamtos parku, įtrauktu į UNESCO saugomo pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūros paminklas. O už pirmo nacionalinio parko atsiradimą ir Tongariro gamtos išsaugojimą naujazelandiečiai turėtų būti dėkingi vyriausiajam maorių vadui Te Heuheu Tukino IV, kuris 1887 m. testamentu paliko savosios genties šventąsias viršukalnes visiems šalies gyventojams. Su viena svarbia sąlyga: šiuose kalnuose niekas neturi teisės užsiimti ūkine veikla – ganyti gyvulius, kasti naudingąsias iškasenas, kurti plantacijas.

Įžvalgusis genties vadas vadovavosi šiuo principu: „Gamtos grožis yra amžinas, o žmonių darbai laikini“. Tačiau net išmintingasis vadas negalėjo numatyti, kad ateis diena, kai į šventąsias maorių viršūnes kops šimtai smalsuolių, o jų skaičius nuolat augs, kad Ruapehaus šlaituose bus pastatyti keltuvai ir kalnų slidininkai plūs į šventuosius kalnus. Maorių nuomone, slidinėti šventuosiuose kalnuose yra tas pat, kas žaisti futbolą bažnyčioje. Jie supranta, kad formaliai vulkanai jiems nepriklauso, bet jaučiasi jų saugotojais.

Rotoruja – blogai kvepianti vieta

Šiaurės salos viduryje viena prie kitos susitelkusios kelios geoterminės sritys. Tai dar vienas Naujosios Zelandijos gamtos stebuklas, kurį taip pat lanko „GRŪDOS“ keliautojai. Pasak maorių legendos, gelbėdami į sniego audrą patekusius gentainius, karščio ir ugnies sroves žemės paviršiumi čia paleido ugnies demonai iš Havaikio salos.

Viena garsiausių geoterminių sričių yra greta Rotorujos miesto. Maorių kalba šis žodis reiškia „blogai kvepianti vieta“. Stipriai juntamas ir nosį kertantis sieros kvapas neatbaidė maorių, kurie jau nuo seno čia gyvena. 1923 m. vyriausybė nutarė perimti šios vietovės kontrolę į savo rankas. Karštosios versmės ir gydomosios vonios turėjo padaryti miestelį turistų meka. Dabar ši vietovė – turistų magnetas. Vos ne kiekvienas viešbutis turi savo natūralaus karšto vandens baseiną.

Rotorujos pakraštyje yra garsi geoterminė sritis Vhakarevareva. Būtent čia galima pamatyti besiveržiančius geizerius. Galingasis Pohutu tiksliu periodiškumu negarsėja, tad pamatyti šaunantį jo vandens ir garų fontaną pasiseka ne visiems. Mes po ilgo ir kantraus laukimo buvome apdovanoti 10 min. trunkančiu įspūdingu geizerio spektakliu.

Ši bei kitos geoterminės sritys labai viena nuo kitos skiriasi. Antai Vairakei srityje galima pamatyti verdančius ežerus, garuojančią žemę. Val-o-Tapu vietovė garsėja kaip terminių stebuklų šalis, nes geologinių darinių įvairovė čia itin plati, o vandens ir uolienų spalvos neįtikėtinos. Iš žemės kylantys garų stulpai nuolat primena apie gelmėse vykstančius procesus.

Šių reiškinių priežastis įkaitusios gelmės. Nors vulkaninis aktyvumas seniai nurimęs, tačiau gelmėse išlieka aukšta temperatūra. Gruntinis ir lietaus vanduo suteka per plyšius į gelmes, ten prisisotina mineralų ir sieringų arba vandens garų pavidalu iškyla į paviršių.

Pietų – kalnų ir fiordų – sala

Kuko sąsiauris skiria Šiaurės ir Pietų salas. Nesvarbu, iš kurios į kurią keliaujama, kiekvienas turistas pradeda naują kelionės etapą. Pietų sala pelnytai didžiuojasi Pietų Alpėmis. Jos tarsi stuburas driekiasi per visą salą. Vakaruose kalnai vietomis labai priartėja prie Tasmano jūros, o pačiuose pietvakariuose į vandenį leidžiasi stačiomis uolų sienomis.

Šioje salos dalyje į sausumą giliai įsirėžia didingų gamtos jėgų granito kalnuose išskobti fiordai. Čia jie vadinami ne fiordais, o soundais – nugrimzdusiais ir vandens apsemtais upių slėniais. Būtent taip prieš du šimtus metų aiškinta šių įlankų kilmė. Nors vėliau buvo įrodyta, kad prie jų gerokai padirbėjo ledynai, pavadinimas išliko.

Su kelionių organizatoriumi „GRŪDA“ vykstame ir į žmonių veiklos beveik nepaliestame regione įkurtą didžiausią šalyje Fiordlendo nacionalinį parką. Jis apima visą pietvakarių pakrantę. Vešlūs lietaus miškai, šiurkščia žole dailiai nuaugusios plynaukštės, kriokliai, ramūs fiordai ir užutėkiai, gilūs tarpekliai, platūs ledyno išgremžti slėniai, snieguotos viršūnės pakeri net ir daug mačiusį žmogų.

Nuošalumas ir autentiška gamtinė aplinka tapo puikiu prieglobsčiu retoms paukščių rūšims. Šių miškų tankmėse gyvena itin reti takahe, kakapos, kiviai, pukekos, papūgos Kea. Fiorduose gyvena delfinai, ruoniai, pingvinai, įplaukia banginiai. 1990 metais reto grožio kaInų, ledynų, miškų ir fiordų parkas kartu su dar keliomis saugomomis teritorijomis pelnytai įtrauktas į UNESCO Pasaulio gamtos paveldo sąrašą.

Pasaulinę šlovę šioje gamtos idilėje pelnė Milfordo soundas. Kruizas laivu iki Tasmano jūros, grožintis jį supančiais kalnų šlaitais, nuo jų garmančiais kriokliais, pribloškia kiekvieną. Daugelis keliautojų, kartą pamatę nuostabųjį fiordą ir jo apylinkes, šį kampelį vadina gražiausiu pasaulyje. O anglų rašytojas R.Kiplingas fiordą pavadino aštuntuoju pasaulio stebuklu. Jo grožiui buvo neabejingi ir maoriai.

Vienoje legendoje pasakojama, kad visus fiordus sukūrė dievas Tu-to. Pradėjęs nuo Dusky soundo, savo meistriškumo viršūnę pasiekė kurdamas Milfordo soundą. Kai darbas buvo baigtas, čia apsilankė mirties deivė Te-hinei. Sužavėta kūrinio, apgailestavo, kad tik čia norės gyventi žmonės. Norėdama, kad jie nepamirštų mirtingumo, paleido mašalų spiečių. Šie kraujasiurbiai ir dabar yra viena iš kliūčių, trukdančių čia ilgiau užsibūti. Giedras oras fiorduose – retenybė, nes kritulių čia iškrinta 10–15 kartų daugiau nei Lietuvoje.

Fiordlendo nacionaliniame parke apstu įvairaus sudėtingumo turistinių maršrutų, o Milfordo trekas laikomas bene gražiausiu pasaulyje. 55 km ilgio maršrutas įveikiamas per 4 dienas. Keliautojų skaičius jame ribojamas. Nors įėjimo mokestis nedidelis, bet reikia brangiai mokėti už nakvynę, maistą, transportą. Tačiau šios gyvenimiškos smulkmenos atrodo juokingos, lyginant su įspūdingais kraštovaizdžiais, per pasakų mišką vingiuojančiais takais, kur uolas, akmenis, medžius dengia minkštas samanų kilimas, kur nuo medžių kamienų šakų ir krūmų nutįsta kybantys ar žemę siekiantys kaspinai, kur paukščiai čiulba mums negirdėtais balsais.

Pietų Alpių stogu tituluojama centrinė kalnų dalis. Aukščiausia jos ir visos Naujosios Zelandijos viršūnė yra Kuko kalnas (3754 m). Nors pats kapitonas Džeimsas Kukas šio kalno ir nematė, pavadinimas viršūnei suteiktas 1850 metais. Maoriai ši kalną tebevadina Aorangiu (debesis perskrodžiantis kalnas). Pasak legendos, maorių protėvis Aorangis su gentainiais plaukė didžiule kanoja per Ramųjį vandenyną. Laivas buvo toks didelis, o krovinys toks sunkus, kad laivas užkliuvo už dugno ir tapo Pietų sala. Aorangis ir jo broliai suakmenėjo ir tapo aukščiausiomis Pietų Alpių viršukalnėmis.

Čia įkurti bent keli nacionaliniai parkai, iš kurių garsiausias Kuko. Iš beveik 30 šalyje esančių 3000 m aukščio viršūnių šiame parke stūkso net 22. Į Kuko kalną pirmą kartą žmonės įkopė 1899 metais. Nepaisant sąlyginai nedidelio aukščio, Kuko viršūnė yra kietas riešutėlis ir alpinistams. Būtent čia E. Hilaris treniravosi prieš kopdamas į Everestą. Visu grožiu pamatyti kalnus galima iš lėktuvo – ši pramoga labai mėgstama „GRŪDOS“ keliautojų. Nors už valandos skrydį virš kalnų reikia pakloti apie kelis šimtus N. Zelandijos dolerių, tačiau šios išlaidos nublanksta prieš pamatytus vaizdus.

Kad ir kur važiuotum, keliautum, Pietų Alpės atsiveria vis kitokiais kraštovaizdžiais, vis kitokiais reginiais. Didingus kalnų vaizdus keičia miškais apaugusios ir smaragdinės žalumos pagražintos kalvos, upių slėniai, žavingos ežerų pakrantės, beribiai toliai. Kai kuriuose retai gyvenamuose Pietų salos regionuose tik besiganančios avys, besiraitantis kelias ir vienur kitur stropiai įdirbtas žemės lopinėlis primena, kad kažkur esama žmonių.

Kvinstaunas – pramogų sostinė

Buvusi auksakasių gyvenvietė rytinėje Vakatipu ežero pakrantėje yra daugiausiai turistų sutraukianti vieta Pietų saloje. Pats miestelis neturi didesnių įžymybių, bet jo geografinė padėtis bei siūlomas aktyvaus ir pasyvaus poilsio bei pramogų spektras tiks net ir išrankiausiam turistui. Kaip ant delno miestas atsiveria nuo Bobo viršūnės. Į ją galima pakilti Skyline gondola. Nuo įmantriai įrengtos apžvalgos aikštelės atsiveria pribloškiantis išsiraičiusio ežero, jį supančių kalnų, miestelio ir apylinkių vaizdas. Romantikos mėgėjai gali paplaukioti beveik 100 metų senumo garlaiviu. Varomas jis anglimis, kurias, kaip ir anais laikais, uoliai į krosnį šauna kūrikai.

Kad ir nedideliame, bet nuolat šurmuliuojančiame miestelyje labai daug turistines paslaugas teikiančių įmonių. Jų įvairovė tokia didžiulė, jog reikia iš anksto gana tiksliai žinoti, ko norima. Pirmiausia reikia apsispręsti, kas labiau traukia: oras, vanduo ar žemė. Adrenalino fanatikai renkasi šokinėjimą tįstine nuo tiltų, specialiai tam įrengtų platformų ar net sraigtasparnio. Įdomu, kad ši pramoga atsirado būtent čia. Greta Kvinstauno esantis Kavarau tiltas yra visų šokinėtojų meka. Drąsuolių atsiranda kiekvienoje „GRŪDOS“ grupėje!

Turistams siūloma itin daug vandens pramogų. Be plaukiojimo baidarėmis, kanojomis ir plaustais, labai populiarus plaukiojimas greitaeigiais kateriais. Plaukimas 80 km.val. greičiu stačių uolų įrėmintais tarpekliais, sekliomis upėmis, įmantrūs viražai ir net 360° suktukai nepalieka abejingų. Iš Kvinstauno rengiami įvairios trukmės pėsčiųjų žygiai po kalnus, o žiemą kurortas tampa slidinėtojų meka. Šiame regione buvo filmuojama daug scenų garsiajam filmui „Žiedų valdovas“. Nemažai turistų neatsispiria pagundai užsisakyti specialų turą po šias vietoves.

Artimiausia „GRŪDOS“ kelionė į Naująją Zelandiją su garsiu geografu R. Šalna – 2019 m. spalio 19 dieną (liko tik 2 vietos) ir 2020 m. spalio 17 dieną.

Artimiausia „GRŪDOS“ kelionė į Australiją-Naująją Zelandiją – 2020 kovo ir spalio mėnesiais.

Netaupome Australijos objekto numeris 1 sąskaita! Net 4 dienos šventoje raudonojo žemyno širdyje – išskirtiniausioje Australijos vietoje!