Kinija: kodėl šią šalį privalu įtraukti į savo kelionių sąrašą?

Autorius: „GRŪDOS“ kelionių vadovas, istorikas I. Gintutis

Publikuota 2020 sausio 10d.  15min.lt -> PASAULIS KIŠENĖJE -> KELIONIŲ EKSPERTAS

Apie Kiniją pastaruoju metu girdime itin daug. Ši šalis aptarinėjama įvairiais rakursais – kaip viena sparčiausiai besivystančių ekonomikų ar net kaip grėsmė nusistovėjusiai pasaulio tvarkai. Nuomonių yra įvairių, bet faktas tas, kad Kinija tapo viena iš labiausiai pastebimų šalių ne tik geopolitikos sferoje, bet ir turizmo pasaulyje.

Kinija – šalis, apipinta mitais, legendomis ir stereotipais. Tačiau, keliaujant po šalį, stereotipai dažnai griūna ir tik retas pasitvirtina. Nesuvokiami mums skaičiai ir dydžiai pritrenkia bei nustebina. Kinijoje gali pasijausti labai mažu milžiniškų pastatų ir žmonių jūroje, bet kartu ir labai pastebimu, kai vietiniai skuba nusifotografuoti su rečiau šalyje matomais vakariečiais.

Kinija kiekvienais metais sulaukia vis didesnio Lietuvos keliautojų dėmesio. Atsirandantys vis patogesni skrydžiai lėktuvu artina Tolimuosius rytus. Patogūs persėdimai ir trumpėjantys skrydžių laikai Kiniją lietuviams daro patogia ir patrauklia turistine kryptimi.

Su kelionių organizatoriumi „GRŪDA“ lankome ne tik didžiausius šios šalies miestus, bet ir jaukius mažus kaimelius, tyrinėjame stebuklingą gamtą bei vykstame į kruizus, kurių metu plaukiame vienomis vaizdingiausių upių pasaulyje.

Neoninėmis šviesomis mirgantys megapoliai

Kinijoje yra maždaug 180 miestų, kuriuose gyvena daugiau kaip milijonas gyventojų. Miestai – naujasis Kinijos veidas. Todėl, viešint šioje šalyje, būtina aplankyti sostinę Pekiną. Nuo jo ir pradedame savo 14 dienų kelionę po didžiąją Kiniją.

Pekinas nuo pat įkūrimo vaidino svarbų vaidmenį šalies gyvenime. Nors XIII a. pradžioje Čingischano vadovaujamos mongolų ordos, persiritusios per Didžiąją kinų sieną, miestą nušlavė nuo žemės paviršiaus, jis buvo atstatytas ir vėl suklestėjo. Nuo to laiko „Uždraustajame mieste“ pasikeitė daug valdovų ir nuolat keitėsi pats miesto vaizdas. Dabar čia – apie 20 mln. gyventojų, judėjimas vyksta 10 eismo juostų, siauras senamiesčio gatveles labai greitai keičia biurų pastatai, prašmatnūs viešbučiai ir gyvenamieji kvartalai.

Dydžiu, neoninėmis šviesomis bei žmonių gausybe pritrenkia ir kitas Kinijos miestas – Šanchajus, dažnai vadinamas „Rytų Paryžiumi“. Kažkada buvęs panašus į kosmopolitinius Kasablanką ar Aleksandriją, Šanchajus tapo daugelio literatūros bei kino kūrinių įkvėpimo šaltiniu ir herojumi. Miestą galima pavadinti ir europietiškos architektūros muziejumi po atviru dangumi. Be to, Šanchajus yra Kinijos ekonominio gyvenimo smegenų centras. Šiuo metu miestas statosi ir modernėja kaip niekada sparčiais tempais.

Viešint miestuose-milžinuose yra būtina išbandyti kelionę greitaisiais traukiniais – skriejant aukštais viadukais virš miesto stogų atsiveria patys nuostabiausi vaizdai.

Kruizas Lidziango upe

Kaip jau minėjau, vienas iš Kinijos pažinimo būdų, kurį siūlo „GRŪDA“ (kelionių „Didžioji Kinija su Lotoso kalnais ir kruizu Lidziango upe 14 d.“ ir „Didžioji Kinija su Lotoso kalnais ir kruizu Lidziango upe, aplankant Honkongą 12 d.“ metu) – plaukti vaizdingiausiomis šalies upėmis.

Lidziango upė yra tarsi žaižaruojanti vingri nefrito juosta su seklumomis kiekviename vingyje. Kažkas suskaičiavo upės seklumas nuo Guilino iki Jangšuo – jų 83 km ilgio vandens kelyje yra 3605. Čia gausu viršukalnių, atspindinčių mėlyname vandenyje. Migloti besisūpuojantys atspindžiai pasižymi ypatingu žavesiu – kalnai vandenyje, palyginti su tikraisiais, atrodo dar ryškesni ir, regis, plaukia kartu su upės tėkme.

Vingiuojančios upės vaizdai nuolat kinta ir prieš akis atsiveria vis nauji reginiai: kūgio formos kalnų viršūnės, išsirikiavusios abipus upės vagos, „Geriančio dramblio“ kalva, vietinių gyventojų kaimeliai, buivolų kaimenės, bambukų giraitės, šniokščiantys kriokliai, krintantys upeliai – tai tik dalis tų įspūdžių, kuriuos keliautojai patiria plaukimo metu.

Dar ir šiandien ant mūsų akiai neįprastų bambukinių plaustų zuja suvenyrų pardavėjai, upėje gausu žvejų laivelių, kurių žvejybos būdas kelia nuostabą – žuvį čia naktimis gaudo prijaukintų kormoranų pagalba. Jų gerklė užrišama, kad pagautos žuvies paukščiai negalėtų praryti.

Gamtos prieglobstyje

Dar vienas būdas atrasti Kiniją – susipažinti su jos gamta. O viena populiariausių ir gražiausių Kinijos vietų – Lotoso kalnai – šiai pažinčiai puikiai tinka. Čia pabuvoję keliautojai teigia pajutę atgaivą kūnui ir sielai bei palaimą akims.

Lotoso kalnai, kiniškai „Hua Shan“, reiškia „gėlės kalnas“. Ir ne veltui. Pažvelgę iš viršaus pamatytumėte, kad penkios kalnų viršūnės išsidėstę tarsi milžiniškos šventos gėlės – lotoso – žiedlapiai. Kalnus sudaro net 48 raudonos spalvos kalvos, iš kurių didžiausia siekia net 108 m. Nuo neatmenamų laikų šių kalnų sunkiai pasiekiamose atokiose olose medituodavo atsiskyrėliai.

Su „GRŪDOS“ keliautojais keltuvu keliamės į šiaurinę kalnų viršūnę, toliau keliaujame pėsčiomis siaurais bei vingiuotais kalnų takeliais, vis stabteldami panoraminėse aikštelėse pasigrožėti kvapą gniaužiančiais vaizdais, atsiveriančiais į kalnų didybę. Čia veiklos randa visi – ir aktyvų sportą mėgstantys, ir ramybės ieškantys keliautojai.

Vėliau keliaujame apžiūrėti Xiyue šventyklos, įsikūrusios Lotoso kalnų papėdėje. Ši didinga šventykla, savo architektūra ir išplanavimu primenanti Imperatorių rūmus Pekine, buvo skirta aukoms Lotoso kalnų dievui, kad šis užtikrintų šalies gerovę.

Tęsiant pažintį su Kinijos gamta, privalu aplankyti Longšengą – tautinių mažumų regioną, kurio apylinkės garsėja įspūdingomis ryžių laukų terasomis. Terasos žavios visais metų laikais. Pavasarį ryžių laukai yra pilni vandens ir panašūs į sidabrinius vėrinius, kabančius tarp kalnų. Vasarą iš kalnų plūsta žalios bangos. Rudenį kalnai tampa auksiniais bokštais, žadančiais gausų derlių. O žiema apjuosia kalnus baltais kaspinais, kurie vingiuoja ir dengia vienas kitą.

Išsidėsčiusios stačiuose kalnų šlaituose terasos palieka neišdildomą įspūdį. Gyvenimo būdas čia ramus ir paprastas, o nuo apžvalgos aikštelės atsiveriantis žavus įmantriai vingiuojančių terasų laukų vaizdas – kerintis.

Į kelionės maršrutą, žinoma, įtraukta ir Didžioji Kinų siena, kuri 1987 m. buvo įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Sunku patikėti, kad ji buvo statoma net 2000 metų! Statybos darbai prasidėjo dar VII a. pr. Kr., siekiant apsiginti nuo plėšikiškų barbarų genčių. Šiuo metu vos 30 proc. sienos yra išlaikiusi savo pirmapradį vaizdą. Likusioji dalis, veikiant atšiaurioms oro sąlygoms, yra gerokai apirusi.

Anksčiau siena buvo matuojama ne metrais, o „li“ mato vienetais (1 li – 500 m.), todėl dar ir dabar žmonės šį objektą kartais vadina „tūkstančio li ilgumo siena“. Kai kur siena labai siaura, kyla stačiais laiptais, bet yra vietų, kur vienas greta kito sutilptų ir du automobiliai.

Laukiniai Vakarai Kinijoje

Kelionių organizatorius „GRŪDA“ sukūrė dar vieną, į standartinio turistinio maršruto rėmus neišsitenkančią tyrinėtojišką, intensyvią ir permainingą kelionę, po vis dar pasauliui mažiau pažintą ir tik po truputį atrandamą Vakarų Kiniją. Tai tarsi iš skirtingų hieroglifų sudaryta daugiaspalvė regionų dėlionė, kurių kiekviena dalelė – kaip atskira šalis su savo tautomis, jaudinančia istorija ir vienas kitą gamtos fantazijomis pranokstančiais svajonių peizažais.

Pažinimo adrenalinas keliautojus veda palei Azijos ir Europos žmonių gyvenimus keitusią garsiausią ir vaizdingiausią visų laikų prekybos trasą – Šilko kelią ir palei bene ilgiausią planetoje gynybinį šedevrą – tūkstantmetę Didžiąją kinų sieną. Su temperamentinga Geltonąja upe, santūria Gobio dykuma, mįslinga Taklamakano dykuma, smėlingais karštosios Turfano įdaubos tyrais, legendinėmis orių ir rūsčių kalnų grandinėmis bei filosofiškais slėniais ir mistiškomis uolomis suaugusi Padangių imperija driekiasi per tūkstančius geografinių ir jausminių kilometrų.

Įstabios, ilgaamžės rytietiškos galios paieškas keliautojai pradeda Huanghės gelsvinamoje Gansu provincijoje, kur įspūdingiausios puošmenos – užburiantys budistiniai grotai ir proziško grožio Didžiosios kinų sienos perėjos, o ekspresyviausios žemės reljefo staigmenos – Ledo slėnis be ledo, Vaivorykštės kalnai, muzikuojančios smėlio kalvos ir Pusmėnulio oazė, tarsi iš aukštybių nuleista segė tarp Dunhuango apylinkių kopų.

Atradimų magija tęsiama musulmoniškame Rytų Turkestane, vadinamajame Sindziange. Tarp prieš šimtmečius sustingusių rūmų bei šventyklų griuvėsių keliautojai bando apčiuopti buvusios Džuši karalystės sostinės – Dziaohės dvasią.

Kelionės įspūdžiai ima kaisti Liepsnojančiuose kalnuose ir grožintis Bezekliko tūkstančių budų šventyklomis. Netoli Sindziango sostinės Urumči pasiekiami šamaniški Tianšanio kalnai ir it išsiliejęs nefritas tarp jų spindintis Dangaus ežeras. Toliau kelias veda į pietus, aštriosios Sičuanio provincijos sostinę Čengdu – ten grįžtama į budistinę aplinką ir svečiuojamasi pandų namuose.

Guidžou provincija per rūko, o gal saulės spindulių širmą atidengia reto statumo ir neįtikėtinai vaizdingą Fandžingšano kalną. Hunane lankomas lyg iš pasakos plaukęs senovinis Fenghuango miestelis. Didžiausi emocijų ir jaudulio ekstremumai laukia Avataro kalnuose – šakotos, dantytos ir varvekliškos uolų kolonos filmo fantastiką paverčia svaiginama tikrove, kurios šokiruojančia didybe sunku patikėti net einant virš prarajos pakibusiu Stiklo tiltu...

Gera ir įsimintina kelionė ta, kuri nėra vienpusiška, kuri pažeria spalvų ir kontrastų įvairovę. Kinija tą tikrai gali pasiūlyti. Čia keliautojas pamato ir moderniąją Kiniją, su į dangų šaunančiais statiniais, ir UNESCO saugomus pasaulio paveldo objektus, įstabią gamtą bei stebi vietos žmonių gyvenimą.

Sunku išvardinti viską, kas laukia kelionių po Kiniją metu, o ir nesinori, nes daugelį dalykų reikia atrasti patiems. Susiruošusiems keliauti, galima pasakyti tik tiek, jog nuotykis bus be galo įdomus ir stebinantis.