Į Turkiją autobusu. Jūs juokaujate?

Autorius: Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ kelionių vadovas G. Globys

Publikuota 2019 gruodžio 13d.  15min.lt -> PASAULIS KIŠENĖJE -> KELIONIŲ EKSPERTAS

Ne, nejuokaujame. Sykį metuose būna ne tik Kalėdos. Rugsėjo antroje pusėje būna ir „GRŪDOS“ turas, kuris vadinasi „Didžioji Turkija“. Sutinku, dažnam keliautojui Turkija tai Antalija ir „viskas įskaičiuota“, o kultūrinė programa, tai Pamukalė ir Efesas. Ir ko, sakysite, mes toje Turkijoje nematę?

Nematę, mielieji, tikrai daug ko. Jei kalbėtume gastronomiškai vaizdingais palyginimais, Turkija būtų kaip šokoladu glaistytas tortas: šokoladas ir pabarstukai ant viršaus, o štai kas viduje – nežinia. Atskleisiu paslaptį – viduje persikloja, persisunkia ir viena su kita glaudžiai sluoksniuojasi tautos, kultūros ir civilizacijos. Nuo pirmųjų žmonijos istorijoje sėslių gyvenviečių Hatal Hujuke iki paskutinių ir gausiausių jos gyventojų – turkų.

Kaip sakoma reklamose, ši kelionė į Turkiją subalansuota smalsiems ir turintiems laiko, mėgstantiems senovės civilizacijų istoriją ir mitologiją. Norintiems sužinoti, turimas žinias susieti ir viską geografiškai dislokuoti. Tinka ir vyrams, ir moterims

Iš karto atsiribojame nuo dviejų dalykų: politinio dabartinės Turkijos konteksto ir diskusijos dėl keliavimo būdo. Be abejo, susirinkus grupei, lėktuvu vykstame tiesiai į Stambulą, tačiau spartėjančiame pasaulyje vis madingesniu tampa lėtas gyvenimo (taip pat ir keliavimo) būdas. Pastarasis dar ir gerokai ekonomiškesnis.

Turkijos degustaciją pradedame nuo Graikijos, Bulgarijos ir Turkijos sienų sandūroje esančios, mažai kam girdėtos, senosios Turkijos sostinės Edirnės, kuri iš tiesų turėtų būti Adrianopolis, nes įkurtas Romos imperatoriaus Adriano veik prieš pora tūkstančių metų. To laikotarpio palikimo mieste beveik nesimato, tačiau kiek daugiau, negu šimtatūkstantinį ir turistų nenutrepsėtą miestą puošia trys maždaug penkių šimtų metų senumo mečetės – puikūs osmanų architektūros pavyzdžiai. Viena jų, vadinamoji Selimija, yra žymiausio architekto Mimar Sinan meistrystės šedevras.

Selimas II-asis, turėjęs ir nelabai gražių pravardžių, buvo Suleimano Didžiojo, kurį nemažai keliautojų žino iš serialo „Nuostabusis amžius“, sūnus. Selimas pas jo tėvą ištikimai tarnavusiam aštuoniasdešimtmečiui architektui davė užsakymą pastatyti kompleksą, kurį sudaro mečetė, turgus, ligoninė, pirtis ir mokykla. Sakoma, kad baigęs statybas pats Mimaras Sinanas kompleksą laikė vienu geriausių savo darbų. Ar bereikia minėti, kad ši mečetė yra UNESCO pasaulio kultūros vertybių sąraše?

Vos 230 kilometrų puikiu keliu ir prieš jūsų akis atsiveria aprašymams nepasiduodantis daugiamilijoninis Stambulas, paskutinius 566 metus oficialiai vadinamas šiuo vardu, nors daugiau nei tūkstantį buvo Konstantinopoliu. Rašytojai, žurnalistai ir kiti turinio kūrėjai vienas per kitą transliuoja informacijos srautus apie šį miestą, rungdamiesi dėl skaitytojų dėmesio. Pabandykime ir mes.

„Jei pasaulis būtų viena valstybė, jos sostinė būtų Stambulas“, – ši, Napoleonui Bonapartui priskiriama frazė, vaizdingai apibūdina miesto svorį tuometiniame pasaulyje. Ne mažesnis jis ir dabar. Oficialiai mieste virš penkiolikos milijonų gyventojų, neoficialiai – virš dvidešimties. Pridėkime dar penkiolika milijonų turistų, lankiusių Stambulą 2019 metais ir gausime tikrų tikriausią Babelio bokštą. Visi šie milijonai keičia miestą neįtikėtinai sparčiai.

Kadaise europiečiams Stambulas buvo patogiai pasiekiamas iš Paryžiaus vykstančiu traukiniu „Orient express“, o šiemet balandžio 6 dieną atsidarė naujas ir nepaprastai modernus Stambulo oro uostas. Jau nutiesti trys tiltai per Bosforo sąsiaurį ir iškastas Marmaray tunelis po sąsiauriu, kuriuo per dešimt minučių galima nukeliauti iš Europos į Aziją.

Gera tiesiog išgerti arbatos (turkiškai čaj) iš stiklinės (turkiškai bardak) ant Bosforo kranto ir prisiminti Orhan Pamuk išmintį: „Kartkartėmis pagalvoji, juk gyvenimas negali būti visą laiką blogas. Kad ir kas atsitiktų, visada gali išeiti ir ilgai pasivaikščioti palei Bosforą“.

Turkija turi du Nobelio premijos laureatus ir abu jie baigė Stambulo universitetą. Biochemikas Azizas Sankaras – svarbus mokslo pasauliui asmuo, tačiau dauguma apie jį girdite, ko gero, pirmą kartą. O štai kitas, ką tik minėtas, Nobelio literatūros premijos laureatas, yra Orhan Pamuk (Pamuk turkiškai – medvilnė. Nesunku atspėti, kuo vertėsi Pamukalės gyventojai, kol nebuvo turistų. Oi, atsiprašau už nukrypimą...) – vienas skaitomiausių autorių pasaulyje. Jo kūriniai išversti net į šešiasdešimt kalbų, tame tarpe ir lietuvių. Kartu su romanu „Nekaltybės muziejus“ 2012 m. įkurtas muziejus po dviejų metų pripažintas Europos metų muziejumi.

Tuo Stambulo ryšiai su Lietuva nesibaigia. Prieš 602 metus, tuometiniame Libos vienuolyne, palaidota Bizantijos imperatoriaus regento Jono Paleologo žmona Ona Vasiljevna – Vytautaitė, didžiojo kunigaikščio Vytauto anūkė. Visa tai pamatysite ir dar daugiau sužinosite, kai būsite Stambule.

Turkijoje kasdieninis, buitinis turkiškumas apgaubia, bet nepaslepia senovės. Čia fantastiškai žaviai persipynę daugumai girdėtų istorinių ir mitologinių siužetų vingiai. Už penkių valandų kelio nuo Stambulo yra dabartinė sostinė Ankara, o joje – Senovės civilizacijų muziejus, kuriame saugomi, manoma, geraširdžio (nors ir neprotingo), mitais apipinto Frigijos karalius Mido palaikai.

To paties, kuris priglaudęs neblaivų ir paklydusį Dioniso mokytoją Sileną gavo svajonių atlygį – visa, ką paliesdavo, virsdavo auksu, dėl to mirė iš bado, prieš tai auksine pavertęs dar ir savo dukrą. To paties, kuris dėl prasto muzikinio skonio ir nemokšiško teisėjavimo Pano ir Apolono muzikinėse varžybose iš pastarojo gavo kitą apdovanojimą – asilo ausis.

Viso labo trys šimtai kilometrų nuo Ankaros ir prieš akis Kapadokija, kurios pavadinimas verčiant iš hetitų kalbos reikštų „žemai esanti“ ir, ko gero, vaizdingiausia maršruto vieta. Švento Jurgio, piemenėlių, ūkininkų, karių ir skautų patrono bei antrojo Lietuvos globėjo, šv. Kazimiero, tėviškė.

Dėl savito kraštovaizdžio, kurį milijonus metų formavo ugnikalniai ir vandenys, uolienų erozija ir gyventojų ūkinė veikla, net ir visko matę keliautojai sako, kad vien dėl šio vaizdo buvo verta vykti į šią kelionę. Turkijoje buvai, bet Kapadokijos nematei? Vadinasi teks dar kartą atvykti. O atvykus pasitikti saulėtekį oro baliono krepšyje, kuomet aušra rausvai spalvina ir taip kosminį Kapadokijos peizažą – tiesiog būtina.

Oro balionai, be vadinamų „fėjų kaminėlių“ (fairy chimneys‘) jau tapo antruoju regiono simboliu. Būtent Kapadokijoje esantis Gioreme slėnis dėl savo kultūrinio ir gamtinio unikalumo kartu su kitomis istorinėmis Stambulo vietomis buvo pirmieji objektai Turkijoje, įtraukti į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Be to, Turkija turi dar 78 kandidatus į šį sąrašą.

Visi žino, kas yra daugiaaukštis. O jeigu atvirkščiai? Pakeliui yra kita įdomybė – Derinkuju (arba Kaimakli) – savotiškas daugiaaukštis po žeme. Devyni lygiai (arba aukštai) buvo pradėti kasti prieš daugiau nei 2,5 tūkst. metų ir dar prieš 50 metų naudoti kaip tvarteliai ar sandėliukai – šiuo metu laukia turistų. Tačiau jei turite ankštų erdvių baimę geriau į vidų neikite. Nors ir įdomu, bet gali būti nejauku.

Jaukiau bus Konijoje – besisukančių dervišų sektos įkūrėjo, mistiko ir poeto Džalaladino Rumi palaidojimo mieste, po truputį susipažįstant su sufijų mokymu ir klausantis jų meditacinės muzikos. Neužsimedituokime per ilgai, mūsų dar laukia Pamukalė, o iš tiesų – Hierapolis (pažodžiui „šventasis miestas“). Miestas kadaise statytas frygų, tačiau išaugęs ir suklestėjęs pradedant antruoju amžiumi po Kristaus, romėnų valdymo laikais, šiuo metu žinomas dėl Kleopatros maudyklių.

Į Hierapolį pabandykite atvykti kuo anksčiau ryte ir, pažadu, išvysite visai kitokį miestą. Ryto gaiva, jokių lankytojų ir gausybe romėniškų sarkofagų turėtų užburti. Jei taip neatsitiks, tikrai susižavėsite gamtos kūriniais – unikaliomis, sniego baltumo Pamukalės kaskadomis.

Pasidžiaugę nuostabiais vaizdais, keliaujame toliau. Mūsų dar laukia Efesas – gudrių pirklių miestas, kuriame buvo vienas iš septynių antikinio pasaulio stebuklų – Artemidės šventykla. Ją Aleksandro Didžiojo gimimo dieną supleškino išprotėjęs garbėtroška Herostratas. Iš šventyklos neliko beveik nieko, o statyboms tinkamos kolonos dar prieš pusantro tūkstančio metų buvo panaudotos šventos Sofijos sobore Konstantinopolyje.

Keturios valandos kelio nuo Efeso ir mes jau legendinėje Trojoje, už kurios graikų dievų statytų, todėl neįveikiamų sienų nuo teisėto vyro Menelajo ir helenų pykčio su savo mylimuoju Pariu slėpėsi gražiausia Helados ir viso pasaulio moteris Elena. Čia, pasak Homero, Achilas aplink miesto sienas iš pradžių vaikėsi, o vėliau pririšęs prie vežimo tampė Hektorą. Šiuo metu archeologiškai išpreparuoti visi devyni vienas ant kito (ir greta) buvę kultūriniai sluoksniai.

Šiemet pagaliau atidarytas minimalistinės architektūros tačiau maksimalistinio turiningumo Trojus muziejus, atspindintis įvairius kontekstus, nuo Trojos sąjungininkų kovų prieš graikus iki Henriko Šlymano ir jo kolegų kontraversiškai vertinamų tyrimų ir atradimų. Dalį muziejaus erdvės užima juodai uždengti stendai su užrašu „eksponatai laukia, kol bus grąžinti“. Akmenėlis į Vokietijos ir Anglijos muziejų daržą...

Kad ir kokia didelė, tačiau azijinė Turkija baigiasi ir mūsų laukia dar vienas vanduo – Dardanelai arba, graikiškai (kaip ir daug kas Turkijoje) – Helespontas, pavadintas pagal mitologinį siužetą, čia nuo auksinio avino nukritusios Helės vardu. Prieš 2,5 tūkst. metų čia kėlėsi Kserksas, kurio žygį ženklino legendinis Termopilų mūšis Graikijoje ir sugriautų Atėnų gaisras. Pusantro šimto metų vėliau priešinga kryptimi kėlėsi ir Aleksandras Didysis, o Pirmojo pasaulinio karo metu čia vyko įnirtingos ir turkams pergalingos Galiopolio kautynės.

„Siga siga“, – sako kelto darbuotojas mūsų vairuotojui. Išvertus iš graikų kalbos tai reiškia „pamažu“. Tad pamažu grįžtame į Europą. Gana dažnai grįžta tik kūnai. Mintys ir jausmai dar kuriam laikui lieka ten. Net sunku pasakyti, tiksliai kur. Kažkur tarp realių ir mitologinių personažų biografijų, dabartinio turkiškumo ir praeities graikiškumo, tarp atsivežto ir naujai sukrauto žinių bagažo, kuriam dar reikia laiko susigulėti. Kai tai atsitiks, greičiausiai pajusite norą sužinoti dar daugiau ir po kurio laiko apibendrinti: skanus tas neturkiškos Turkijos tortas.

Artimiausia kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ kelionė į Turkiją autobusu – 2020 m. rugsėjo mėnesį.

Artimiausia kelionė į Turkiją lėktuvu – 2020 m. gegužės mėnesį.

Artimiausia kelionė į Kapadokiją lėktuvu – 2020 m. balandžio ir rugsėjo mėnesiais.

Artimiausios savaitgalio kelionės lėktuvu į Stambulą – 2020 m. vasario, kovo ir balandžio mėnesiais (yra ir daugiau datų).