Gyvenimo kelionė į Afriką. Pirmapradė gamta ir žmonės (I dalis)

Autorius: Kelionių ekspertė Birutė Kalkienė
Publikuota 2018 spalio 25d.  15min.lt -> PASAULIS KIŠENĖJE -> KELIONIŲ EKSPERTAS

Jei kartą įkvėpei Afrikos oro, ji tavęs nebepaleis... Tad būk pasveikinta, mama Afrika! Kelionių organizatorius „GRŪDA“ subūrė Afrikos mylėtojų grupelę, kuri kas keletą metų traukia į dar neatrastas juodojo kontinento žemes. Šios agentūros kelionių ekspertė B. Kalkienė sako, jog šie keliautojai neleidžia organizatoriams aptingti, ragindami rengti vis naujas keliones. Juodąjį žemyną „GRŪDA“ „užkariauja“ pamažu, bet kryptingai, motyvuotai ir tikslingai.

Jau antrą dešimtmetį kelionių organizatorius veža grupes į Pietų Afrikos respubliką, į Namibiją – Botsvaną – Zambiją, Keniją, Tanzaniją, Etiopiją, Madagaskarą, Ugandą, Ruandą ir ypač populiarų karališkąjį Maroką, pro kurio vartus ir patenkama į „juodąją“ Afriką. Pradedame straipsnių ciklą, kuriame B.Kalkienė dalinsis savo įžvalgomis ir kelionių po Afriką organizavimo patirtimi. „Idėja nuvykti ir pakeliauti po Afriką kirbėjo daug metų. Norėjosi neapsiriboti tik viena valstybe, o išsamiai susipažinti su keliomis šalimis. Ši idėja buvo plėtojama su žymiu geografu Rytu Šalna, kuris veda „GRŪDOS“ grupes pažinti pasaulį jau daugiau kaip 20 metų.

Norėjosi netradicinių, išskirtinių kelionių, kad turistai pasijustų atradėjais, patirtų laukinės gamtos alsavimą, prisiliestų prie vietos gyventojų tradicijų, buities, kasdienybės. Pirmoji „GRŪDOS“ ekspedicija į Afriką truko net 43 dienas. Buvo organizuotos dvi kelionės: Pietų Afrikos Respublika – Svazilando karalystė ir Pietų Afrikos Respublika – Namibija – Botsvana – Zambija. Iš 40-ties žmonių, kurie leidosi į pirmą ir antrą kelionę, visą maršrutą, beveik 12 000 km, įveikė keturi lietuviai: L. Šarakauskienė, A. Mikšas, R. Šalna ir šių eilučių autorė.

Kelionės idėja brandinta keletą metų, o ir ruoštasi jai netrumpai: perskaityta tūkstančiai puslapių informacijos, studijuota Pietų Afrikos tautų istorija, gilintasi į gyvūnų ir augalų pasaulį. R. Šalnos sukaupta ir lietuvių kalba turistams pateikta išsami informacija, pasak grupės dalyvių, labai padidino šių egzotiškų kelionių vertę.

„GRŪDOS“ reikalavimai kelionės vadovų patirčiai ir erudicijai yra ypač aukšti. Stengiamės šios kartelės nenuleisti, kad ir toliau pateisintume keliautojų lūkesčius ir aplankytos šalys jiems atsivertų įdomiai, netikėtai, efektingai ir visapusiškai. Džiugu, kad vis dažniau prie mūsų prisijungia individualūs keliautojai, įvertinę kelionių su draugiška bendraminčių grupe ir vadovu – eruditu, privalumus.

Pirmoje kelionėje, PAR – Svazilandas, buvome apsistoję įvairiose vietovėse: tiek itin jaukiuose viešbutėliuose, kalnų lodžijose, tiek puikiai restauruotuose XIX a. baltųjų pastatytuose dvaruose, įsikūrusiuose labai gražioje gamtinėje aplinkoje, kur interjeras ir eksterjeras meniškai dera su afrikietiškomis tradicijomis.

Komfortiškais autobusais keliauti po Pietų Afrikos Respubliką yra vienas malonumas. Kelių kokybės galime tik pavydėti. Šalyje apstu greitkelių, dauguma kelių nemokami ir puikiai prižiūrimi. Mums įprastų žvyrkelių galima rasti tik nacionaliniuose parkuose ir itin nuošaliose vietose, tačiau ir jų kokybė dažniausiai nepriekaištinga.

Pačioje pietinėje žemyno dalyje įsikūrusi PAR apima labai didelį plotą, tad kukliai pažinčiai su ja būtina skirti mažiausiai dvi savaites, nes trumpesniam laikui vykti į šią nuostabią Afrikos šalį tiesiog neprasminga.

Daugeliui žmonių Pietų Afrika yra kažkas egzotiško, viliojančio ir tuo pačiu visiškai nepažįstamo. Šio krašto įvairovė atsiskleidžia kultūrų margumyne ir gamtos grožyje. Pervažiavusi šalį skersai išilgai, galiu drąsiai tikinti – Pietų Afrika tokia kontrastinga, kaip retas regionas mūsų planetoje.

Iš Rytų – krantus skalauja šiltas Indijos vandenynas, iš Vakarų – vėsokas Atlantas sukuria ypatingas klimato sąlygas, dėl kurių augmenija šalyje akivaizdžiai kinta tolstant nuo pakrantės. Apkritai augalijos rūšių įvairovę PAR drąsiai galima lyginti su Amazonijos ir Kongo džiunglėmis. Tai savotiškas augmenijos pasaulio lobynas, kuriame galima pamatyti tai, ko niekur kitur pasaulyje nėra. Šalyje plyti afrikietiškos savanos, pasižyminčios itin gausia gyvūnija. Tai yra vienas didžiausių turistų traukos objektų.

Antroje kelionėje PAR – Namibija – Botsvana – Zambija išbandėme visai kitokį keliavimo būdą – laukinės gamtos nuotykių safarį – važiavome padidinto pravažumo autobusu (angl. safari truck). Juo galima važiuoti bet kokiais keliais, nuvykti į atokiausius kampelius, pasiekti tas vietas, kurios įprastu būdu nepasiekiamos.

Toks padidinto pravažumo autobusas kimšte prikimštas visko, ko reikia turistams: be palapinių, čiužinių, stalų, kėdžių, viryklių ir maisto dar lieka vietos asmeniniams daiktams bei patiems turistams. Vien keliavimas tokia transporto priemone – jau įsimintinas įvykis. Iš pradžių turistai jautėsi neįprastai, tačiau, įveikę beveik 7 000 kilometrų, įvertino tokio keliavimo pranašumus. O nakvynes palapinėse po giliu ir žvaigždėtu Afrikos dangumi susitikę keliautojai prisimena iki šiol, kaip ir pietus akacijų pavėsyje, paruoštus juodaodžio virėjo.

Afrika užburia, pagauna ir įtraukia į savo kerų spąstus. Pasak keliautojos Vilijos, net oras čia kitoks, čia užaštrėja ir išsigrynina visi pojūčiai ir juslės. Tarsi grįžtum į pirmapradį pasaulį.

Išsamius maršrutų aprašus ir R. Šalnos straipsnius apie šias dvi „GRŪDOS“ ekspedicines keliones rekomenduojama perskaityti besiruošiantiems keliauti į Afriką, ir bendražygiams, galbūt jau šiek tiek primiršusiems, kaip kvepia strelicijos Kirstenbošo botanikos sode, kaip šurmuliuoja Keiptaunas Stalo kalno papėdėje, kaip susijungia du vandenynai Gerosios Vilties kyšulyje, kaip smagu gurkšnoti puikų vyną vyndario sodyboje, garsiajame Vyno kelyje. Ar pasveikinti saulę ant 300 m aukščio abrikoso spalvos kopos Namibo dykumoje, prakaituoti žygyje Drakono kalnuose ir pasiryžti gyvenimo skrydžiui mažu lėktuvėliu virš nežemiškų Namibijos kraštovaizdžių – įmantriausių formų kopų, kanjonų, upių oazių, skeletų kranto, apleistų deimantų kasyklų ir į krantą išmestų laivų.

Unikalūs potyriai laukia skrendant virš Okavango deltos Botsvanoje, kur galima pamatyti tikrų tikriausią pirmapradę Afrikos gamtą, nes čia dėl sudėtingų gamtos sąlygų žmonių gyveno ir gyvena labai mažai.

Okavango upė išteka Angolos aukštumose ir teka į pietus Botsvanos kryptimi. Tačiau atskubėjusi į Kalahario dykumą, upė patenka į spąstus, iš kurių ištrūkti neįmanoma. Prarasdama tėkmės greitį ji pradeda šakotis ir sukuria milžinišką sausumos deltą – vešlią oazę, kurioje daugybė neįžengiamų pelkėtų plotų, upių vagų, siaurų protakų. Visa oazė – sudėtingas ekosistemų labirintas, kuriame tarpsta afrikietiškoji augmenija ir gyvūnija.

Daugumai keliautojų Afrika asocijuojasi su laukinių gyvūnų gausa. Kiekvieno turisto svajonė – pamatyti vadinamąją „didžiąją penkiukę“ – buivolą, liūtą, leopardą, raganosį ir dramblį. Stebėti laukinius žvėris yra didžiulis, nenusakomas įspūdis. Tai visiškai kitokie jausmai nei, tarkim, apžiūrint kad ir unikaliausią šventyklą ar paminklą. Zoologijos sode, net ir pačiame moderniausiame, gyvūnai šeriami, rūpinamasi jų sveikata. Nacionaliniuose parkuose visas gyvenimas verda pagal savo taisykles, išlieka tik stipriausieji, greičiausieji ir gudriausieji, o būti šių procesų liudininku yra įspūdis visam gyvenimui.

Didžiosios „GRŪDOS“ ekspedicijos metu aplankomi visame pasaulyje garsūs Kriugerio (PAR) ir Etošos (Namibija) nacionaliniai parkai. Stebėjome juoduosius raganosius Hluhluve (PAR), dramblius Addo (PAR), begemotus Čiobės (Botsvana) nacionaliniuose parkuose.

Nakvynė palapinėse, neaptvertoje teritorijoje, laukinėje gamtoje šalia pliuškenantis begemotams, virš galvų sklandant ereliams ir riaumojant liūtams, išskirtinės apsaugos statusą turinčiame Moremi (Botsvana) rezervate taip užbūrė turistus, kad, grįžę į Lietuvą, jie ėmė mus raginti vėl organizuoti laukinės gamtos nuotykių safarį.

Atskirai reikėtų pakalbėti apie Namibiją – turistų dar neatrastą perlą. Pietvakarių Afrikoje įsikūrusi Namibija pasaulio mastu yra nepastebima valstybė, o nemažai žmonių, išgirdę šį pavadinimą, susimąsto, ar tokia šalis apskritai egzistuoja. Namibija yra beveik trylika kartų didesnė už Lietuvą, o gyventojų čia – tik du milijonai. Susitelkę jie labai netolygiai, tad keliautojus lydi bekraštės erdvės, visiškai neliesta laukinė gamta, užburiantys kraštovaizdžiai.

Galima nuvažiuoti kelis šimtus kilometrų ir nepamatyti nė vieno namo, neprasilenkti nė su vienu automobiliu. Nesvetingas kraštas kelis šimtmečius visiškai nedomino europiečių, nes kurtis gyventi dykumoje buvo tikra beprotybė. Ko neįstengė padaryti kitos šalys, sugebėjo įgyvendinti vokiečiai. Jiems iki Pirmojo pasaulinio karo priklausė nemaža dabartinės Namibijos teritorija. Per kelis dešimtmečius vokiečiai ne tik sukūrė infrastruktūrą, pastatė miestus, bet ir pavertė juos tikromis oazėmis.

Vokiečių įkurtas antrasis pagal dydį šalies miestas Svakopmundas glaudžiasi prie Atlanto vandenyno. Po ilgo važiavimo bekrašte nežemiškų kraštovaizdžių dykuma, jis tarsi vaiduoklis išnyra pilkame žvyringos dykumos fone. Tik įvažiavus į miestą, pasitinka vokiška tvarka, spalvoti, tarsi žaisliniai, namai. Gatvės suprojektuotos taisyklingai, apsčiai iš kolonijinių laikų išlikusių fachverko stiliaus pastatų. Visur tvarkinga, ošia palmių giraitės, svečius kviečia europietiškos kavinės, jaukios suvenyrų parduotuvėlės. Vaikštinėjant gatvėmis, miestelis greičiau primena Viduržemio jūros nei Afrikos šalies kurortą.

Svakompmundas – puiki atgaiva nuotykių šioje šalyje ieškantiems turistams. Šiame miestelyje galima užsisakyti įvairių pramogų: sklandymą virš kopų parasparniais, pasivažinėjimą keturračiais, čiuožimą nuo kopų lentomis, skrydį oro balionu. Ne tik šis, bet ir kiti pakrančių miestai mėgstami vietos gyventojų, nes po Namibijos dykumų kaitros čia vyrauja Atlanto gaiva ir tikra palaima.

Galima drąsiai teigti, kad, jeigu nematei Namibo dykumos, vadinasi, nebuvai Namibijoje. Tai garsiausias šios šalies gamtos stebuklas. Namibo dykuma yra viena seniausių pasaulyje. Didžioji Sahara šalia jos būtų kaip naujagimis. Dardėdami dykumos pakraščiu skubame į Sossusvlei vietovę, kurioje vėjas supustė labai aukštas kopas. Kai kurios iškyla į daugiau nei 300 metrų aukštį.

Nors tai – ne pasaulio rekordas, bet abrikosų spalvos smėlis, kopų formos ir dydžiai pribloškė kiekvieną. Keičiantis apšvietimui ir drėgmės kiekiui, čia kasdien vyksta šešėlių ir spalvų spektaklis. Stebėti jį geriausia tekant ar leidžiantis saulei ir būtinai užkopus į kopos viršūnę. Keliautojams tai buvo gyvenimo reginys. Kai kurie teigia, kad vien dėl Namibo dykumos verta vykti į Namibiją.

Kaip ir daugelyje Afrikos šalių, Namibijoje gyvena įvairių tautų gentys, šnekama įvairiomis kalbomis ir dialektais. Nuo civilizacijos atsiribojusi himbų gentis – viena egzotiškiausių ne tik Namibijoje, bet ir visoje Afrikoje. Nuo seniausių laikų himbai yra klajokliai gyvulių augintojai. Dėl klajokliško gyvenimo būdo jie nestato patvarių būstų: iš šakų suręstos ir moliu apdrėbtos lūšnelės yra vienintelis prieglobstis nuo svilinančios saulės, vėjo ir lietaus. Mėsa, pienas, kailiai – šios genties atstovai viską panaudoja kasdieniame gyvenime.

Savo kūnus dengia kailių, apdirbtos odos gabalėliais. Kiekvienas drabužis turi savo paskirtį. Kasdien himbai atlieka ritualą – dūmuose „skalbia“ savo simbolinius apdarus. Kūno odą drėkina surūgusiu ožkos pienu, įtrina raudonos ochros bei galvijų riebalų mišiniu. Tai juos apsaugo nuo kaitros ir gyvių įkandimo. Viešnagė himbų gentyje – tai kelionė į praeitį. Tai, ką čia matome, yra realu, bet neįtikėtina.

Kelionės desertui pasilikome Viktorijos krioklį – laimingai pasiekėme Livingstoną, garsiausią Zambijos miestą. Didžiojo britų keliautojo vardu pavadintas miestas tiesiog alsuoja krioklio kaimynyste. Jau iš tolo galima pamatyti vandens garų kamuolius, nepaliaujamai kylančius virš krioklio į kelių šimtų metrų aukštį. Ne iš karto suvoki krioklio jėgą ir didybę.

Zambijai tenka tik trečdalis beveik dviejų kilometrų pločio tarpeklio atkarpos. Likusi dalis patenka į Zimbabvės teritoriją.

Krioklys visais metų laikais skiriasi. Tai priklauso nuo vandens, kurį plukdo Zambezė, kiekio. Mes lankėmės per patį piką, kai per vieną minutę kriokliu nukrinta 550 milijonų litrų vandens.

Afrika palieka neišdildomą įspūdį, o pamilsta ją ne kiekvienas. Bet pabandyti – verta.“

Jau antrą dešimtmetį kelionių organizatorius veža grupes į Pietų Afrikos respubliką, į Namibiją – Botsvaną – Zambiją , Keniją, Tanzaniją, Etiopiją, Madagaskarą, Ugandą, Ruandą ir ypač populiarų karališkąjį Maroką, pro kurio vartus ir patenkama į „juodąją“ Afriką. Pradedame straipsnių ciklą, kuriame B.Kalkienė dalinsis savo įžvalgomis ir kelionių po Afriką organizavimo patirtimi. „Idėja nuvykti ir pakeliauti po Afriką kirbėjo daug metų. Norėjosi neapsiriboti tik viena valstybe, o išsamiai susipažinti su keliomis šalimis. Ši idėja buvo plėtojama su žymiu geografu Rytu Šalna, kuris veda „GRŪDOS“ grupes pažinti pasaulį jau daugiau kaip 20 metų.