Gyvenimo kelionė į Afriką: laukinės gamtos nuotykių safaris ir civilizacijos nepaliestos gentys (II dalis)
Autorius: Kelionių ekspertė Birutė Kalkienė
Publikuota 2018 spalio 30d. 15min.lt -> PASAULIS KIŠENĖJE -> KELIONIŲ EKSPERTAS
Jei kartą įkvėpei Afrikos oro, ji tavęs nebepaleis... Pirmajame ciklo apie Afriką straipsnyje apžvelgta kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ patirtis rengiant keliones į Pietų Afrikos Respubliką ir Namibiją – Botsvaną – Zambiją. Šiandien pristatome antrąjį ciklo straipsnį, kuriame apžvelgsime Keniją, Tanzaniją bei Etiopiją. Kenija ir Tanzanija – laukinių žvėrių ir paukščių rojus, todėl šias šalis pirmiausia renkasi safario gerbėjai. Tuo metu Etiopijoje „didžiosios penkiukės“ – buivolo, liūto, leopardo, raganosio ir dramblio tikrai nepamatysite. Čia Afrika – visai kitokia, bet ne mažiau įdomi.
Etiopija traukia keliautojus savo krikščioniškuoju paveldu, kontrastinga gamta, o labiausiai – archajiškomis gentimis. Tad prieš rinkdamiesi, kurią iš šių Afrikos šalių pirmiausia aplankyti, įvertinkite savo pomėgius ir prioritetus.
„Po Keniją ir Tanzaniją dažniausiai keliaujama nedideliais visureigiais arba specialiais mikroautobusais su atveriamu stogu, kad būtų patogu stebėti žvėris. Miegama dažniausiai afrikietiško stiliaus stovyklavietėse, lodžijose šalia nacionalinių parkų arba jų teritorijose. „GRŪDOS“ keliautojai pirmos ekspedicijos po Afriką metu (PAR – Namibija – Botsvana – Zambija) pajuto tikrą laukinės gamtos nuotykių safario skonį.
Jiems patiko ypač artimas sąlytis su Afrikos gamta – nakvoti palapinėse, susėdus aplink laužavietę valgyti juodaodžio grupės virėjo pagamintą maistą, važiuoti padidinto pravažumo autobusu (angl. safari truck), todėl po Keniją ir Tanzaniją jie norėjo keliauti tokiu pat būdu.
Laukinės gamtos nuotykių safariui minėtą autobusą teko atvaryti net iš Pietų Afrikos Respublikos, bet mūsų užsispyrimas nugalėjo. Norinčiųjų keliauti buvo daugiau negu galėjome sutalpinti į vieną grupę, tad išvažiavo ir antroji.
Į šį unikalų safarį susirinko draugiški, drąsūs, ištvermingi, jaunatviški žmonės, nebijantys buitinių nepatogumų, ilgo važiavimo, duobėtų kelių. Ir už tai jiems buvo atlyginta – abi grupės pamatė „didžiąją penkiukę“ ir gausybę laukinių žvėrių šešiuose garsiausiuose Kenijos bei Tanzanijos nacionaliniuose parkuose.
Pasiteisino sprendimas įtraukti į programą Serengečio – žinomiausio pasaulyje gyvūnijos ir augalijos draustinio – lankymą. Čia – didžiausia pasaulyje laukinių žvėrių koncentracija. Tuo įsitikino abiejų grupių turistai, važiuodami neišmatuojamomis parko platybėmis. Stebėjome kasmetinę milijono baltabarzdžių antilopių gnu, gazelių ir zebrų migraciją iš Masai Maros į Serengetį.
Serengečio nacionalinis parkas (UNESCO) nusipelno atskiro paminėjimo. „Serengeti“ reiškia „bekraštes platybes“. Šių platybių grožį ir savitumą reikia pajausti. Čia nepadės jokie aprašymai, knygos, pasakojimai: savo akimis reikia pamatyti tūkstančius gyvūnų, savo ausimis – ne per „YouTube“ – išgirsti jų kanopų dundesį, stebėti iš pasalų sliūkinančius liūtus, erdvę skrodžiančius gepardus, grožėtis tingiai medžiuose snaudžiančiais leopardais, pažvelgti buivolams į akis ir išgyventi nuolatinės kovos tarp žvėrių, lydimos garsų, susistumdymų, kraujo, dramas.
Kasmet per didžiąsias ir mažąsias liūtis maždaug du milijonai baltabarzdžių antilopių gnu, zebrų ir gazelių, o įkandin jų – tūkstančiai liūtų ir kitų plėšrūnų išsiruošia į didžiąją migraciją. Pagal laikrodžio rodyklę migruojančių gyvūnų kelyje nėra nei pradžios nei pabaigos.
Daugeliui vyresnės kartos žmonių Serengetis žinomas iš garsaus vokiečių tėvo ir sūnaus Grzimekų kurto filmo ir knygos tuo pačiu pavadinimu „Serengetis neturi mirti“. Būtent šių, prieš pusšimtį metų laukinės gamtos grožį įžvelgusių, gamtos tyrinėtojų pastangomis pavyko įrodyti vietiniams gyventojams, kokią vertybę jie turi ir kodėl ją būtina saugoti ateities kartoms.
Tanzanijoje yra nacionalinių parkų ir daugybė saugomų gamtos teritorijų. Neįtikėtina, tačiau beveik trečdalis šalies ploto yra saugoma ir tai bene didžiausias rodiklis pasaulyje. Šalies vyriausybė deda daug pastangų, kad pritrauktų daugiau turistų į savo šalį. Tam tikslui vykdomas vietos gyventojų švietimas, kurio pagrindinė žinutė: „Turistai – mūsų šalies pajamos, mūsų gerovė, jūsų vaikų ateitis, turistus privalu gerbti ir saugoti.“ Reikia džiaugtis, kad vietiniai ją išgirdo, tad keliauti po Tanzaniją yra gana saugu.
Norėtųsi papasakoti ir apie viešnagę ypač spalvingos Tanzanijos masajų genties kaime. Iš visų 124 Afrikos genčių, tai ryškiausia, labiausiai besilaikanti tradicijų ir geriausiai žinoma Rytų Afrikos klajoklių gentis. Patys masajai save laiko aukščiausia ir reikšmingiausia Afrikos tauta. Šios tautos gyvenimo būdas taip susijęs su gamtine aplinka, naminiais gyvuliais ir toks žemiškas, kad žvelgiant į šiuos žmones, ar juo labiau bendraujant su jais, galima net suabejoti daugeliu vakarietiškų vertybių.
Masajai gyvena iš karvių mėšlo ir molio drėbtose apvaliose arba stačiakampėse trobelėse. Jų gyvuliai – masalas plėšrūnams, dėl to kiekvieną kaimą supa dygliuotų šakų pinučiai. Mus stebina faktas, kad masajų pagrindinis maistas – pienas ir kraujas, o mėsa valgoma tik tada, kai gyvūnai krinta.
Vis daugiau jaunų masajų atsisako hierarchinės kario prievolės, o tai griauna visą masajų kultūrą. Įvedus privalomą pradinį ugdymą ir išmokus skaityti, vis daugiau jaunuolių palieka savo mėšlinas trobeles ir vyksta mokytis į miestus. Džiugina tai, kad ir išsilavinę, net prasigyvenę masajai atvyksta į savo kaimus pas gentainius, pasistato šalia trobelių savo automobilius ir savaitę kitą, vilkėdami ryškias margas tunikas, trumpam įsilieja į pirmapradę būtį. Paklūsta hierarchijai, statusui, geria kraują ir pieną, šoka ir dainuoja.
„GRŪDOS“ ekspedicinė kelionė po kontrastingąją Etiopiją, trukusi 21 dieną, įrodė, kad šalies šiaurė ir pietūs yra du skirtingi pasauliai. Vykti į krikščioniškąją Etiopijos šiaurę vilioja Sandoros skrynios paieškos Juodojoje Jeruzalėje, o Etiopijos pietūs kviečia į nuotykių safarį po pirmykščių genčių žemes.
Dar kartą norėčiau atkreipti dėmesį tų keliautojų, kurie tikisi pamatyti laukinių žvėrių gausą ir įamžinti nuotraukose „didžiąją penkiukę“: Etiopijoje jos nerasite, užtat ši šalis yra ornitologų rojus.
Čamo ežere savo drąsą išbandysite plaukdami laivu tarp knibždančių krokodilų ir hipopotamų, Simieno kalnuose galbūt pavyks pamatyti tik šiai vietovei būdingus gyvūnus: Gelada babuinus, šakalus ir kalnų ožius. Yra tikimybė sutikti zebrų bandas, šakalus ir hienas.
Tačiau čia visai kitokia Afrika negu PAR, Namibijoje, Botsvanoje, Zambijoje, Kenijoje ar Tanzanijoje. Kaip jau minėjau, Etiopija traukia savo krikščioniškuoju paveldu, kontrastinga gamta ir archaiškomis gentimis.
Etiopija išsaugojo vieną seniausių civilizacijų Afrikos žemyne ir pasaulyje. Čia, Didžiajame Rifte, archeologai aptiko seniausius žmonijos pėdsakus, todėl Etiopija yra svarbi žmogaus evoliucijos istorijai. Šalyje susiformavo labai savita ir įdomi krikščionybė, nes beveik 1500 metų religinė bendruomenė gyveno labai uždarai. Etiopijos ryšiai su kitomis krikščioniškomis valstybėmis buvo menki. 19 amžiuje misionieriai „iš naujo atradę“ Etiopijos krikščionybę, labai nustebo, kaip skirtingai čia suprantamas tikėjimas. Šiandien Etiopija yra pasaulietinė šalis ir valstybinės religijos neturi, bet yra, ko gero, yra pati pamaldžiausia krikščioniška valstybė.
Etiopijos šiaurėje gėrėsitės Mėlynojo Nilo kriokliais, stebėsite Gelada babuinus Simieno kalnų nacionaliniame parke, plaukiosite Tana ežeru, lankydami unikalius medinius salų vienuolynus. Gondere pasijusite patekę į Europos viduramžių miestą, o šventasis Juodosios Jeruzalės miestas Lalibela priblokš monolitinių bažnyčių, iškaltu uolose, kompleksu.
Keliausite autobusu, gėrėdamiesi aukštikalnių kraštovaizdžiu maždaug 2-2,5 kilometro virš jūros lygio, nakvosite viešbučiuose. Išsamiai susipažinę su Etiopijos šiaure, parskrisite atgal į Adis Abebą. Čia sėsite į keturiais ratais varomus visureigius ir pradėsite nuotykių safarį link Žemutinio Omo slėnio (UNESCO paveldo objektas), kur gausu spalvingųjų Etiopijos genčių.
Kalnai buvo natūralūs gamtiniai barjerai, neleidę gentims susimaišyti ir daryti įtakos viena kitai, todėl jos taip skirtingai vystėsi. Tie patys kalnai, vietiniams gyventojams tarnavę kaip natūralios gynybinės sienos, neleido šalies iki galo užkariauti, todėl etiopai gali didžiuotis, kad jų šalis vienintelė visoje Afrikoje nebuvo kolonizuota (išskyrus 6 metus Musolinio režimo okupacijos). Etiopija ėjo savo unikaliu keliu, nenusileidžiančiu svetimoms įtakoms.
Pirmykštis Omo slėnio genčių gyvenimo būdas pribloškia, bet civilizacija pamažu darko ir šį natūralų juodosios Afrikos veidą. Skubėkime lankyti šį unikalų žemės kampelį, kol situacija radikaliai nepasikeitė. Kelionėje galima pabendrauti su daugiau nei dešimčia skirtingų genčių. Stebėsite jų kasdienį gyvenimą, šventes, ritualus, gamtinę aplinką. Tačiau nenorintiems mokėti už filmavimą ir fotografavimą, gali būti pagrasinta ir „kalašnikovo“ automatu.
Ypač įstrigo viešnagė Namibijos „raudonųjų žmonių“ himbų ir Kenijos masajų genčių kaimuose. Etiopijos pietuose genčių gyvena labai daug, jų žmonės skiriasi savo išvaizda, apranga, kūno puošyba. Norint pasiekti atokiausius kaimus, visureigiais tenka įveikti nemažus, dažnai dulkėto ir duobėto kelio, atstumus. Maršrutas suplanuotas taip, kad keliautojai nepervargtų, turėtų pakankamai laiko pabendrauti su vietos gyventojais, pasigrožėti gamta. Etiopija - didžiulė šalis, todėl 3 vietiniai skrydžiai padeda taupyti laiką ir daugiau pamatyti.
Kviečiame į „GRŪDOS“ turą po kontrastingąją Etiopiją, į du visiškai skirtingus pasaulius.
