Ar jau žinai, kaip dabinsi savo kelionių eglutę?

Kokių tikslų vedami keliaujame? Bėgame nuo kasdienybės? Išbluko gyvenimo spalvos ar sielai pritrūko erdvės? O gal į kelionę paskatino vykti perskaityta knyga, kaip šįmet nutiko mano draugams, išsiruošusiems į Angliją, skaitytų detektyvų ir jų personažų keliais?

Kas galėtų atsakyti – nuo ko priklauso kelionės įspūdžiai? Nuo oro, kompanijos, patogių batų ar tavo nuotaikos? Koks tavo vaidmuo? Vieni iš mūsų – tiksliukai. Nė žingsnio nežengs, kol nesužinos, ką veiks konkrečią dieną, kartais net valandą, kas jų lauks už posūkio, ar nepavargs? Kokia bus kompanija ir oras? Viską iki smulkmenų. Kitiems pakanka vieno mygtuko paspaudimo, nieko nesitikint ir neplanuojant. Visiškas atsidavimas aplinkybėms, nuotykiams, atradimams, praradimams. Taisyklių nėra. Yra tik noras patirti ir mėgautis kelionių skoniu.

Prieš daug metų išsiruošiau į 11 dienų kelionę autobusu. Nerimą kėlė tos pačios „žemiškos“ problemos – kaip teisingai susidėti bagažą, maisto krepšelį (tuo laiku tai buvo tikrai aktualu). Važiuodama ėmiau stebėti bendrakeleivius. Kompanija brandi, dauguma solidaus amžiaus. Kelionė – pažintinė. Laukiu, kada prasidės įdomybės, vėlavimai, erzelis. Nesulaukiu. Išsikalbam, pasirodo – oho, kiek žmonės pakeliavę! Kai bandžiau stebėtis jų šešiolikos dienų trukmės kelionėmis, jie tik ranka numojo – „o tai kas?“

Stebėjau juos ir mokiausi. Sėmiausi patirties ir pozityvo, dar be dejonių pliumpinau iš paskos po kalnus. Grūdinausi kaip plienas. Dabar dėkoju likimui, kad mano didžioji pažintinių kelionių patirtis prasidėjo būtent taip. Iki šiol išmoktais dalykais vadovaujuosi. Vienas tokių – prieš kelionę atlikti namų darbus.

Pastaraisiais metais į mano norų sąrašo viršūnę šoktelėjo Marokas.

Gal užbūrė jo spalvos, gal paslaptis – nežinau. Perskaičiau visas įmanomas knygas, žinojau, ką būtinai noriu pamatyti, kur nueiti, ką paragauti. Savo bendrakeleiviams pasakiau, kad kai būsime Marakeše ir atsidursime Džema al Fna aikštėje, mane reikės nufotografuoti tam, kad įsitikinčiau, jog nesapnuoju. Bauginanti šios aikštės istorija, bet noras „išvaikščioti“ knygų puslapius buvo stipresnis. Jis ir atvedė į marokietišką skonių, spalvų bei garsų pasaulį.

Po dienos vaikščiojimo romantiškame as Suvairos mieste nusipelnėme puodelio kvapnios kavos. Paprastai ja mėgaujuosi išsirinkus vietą „su vaizdu“. Atrandam „vaizdą“ – nėra kavinės, randame kavinę – vaizdas ne tas. Galiausiai spalvingų žibintų vedami atrandame raitytomis raidėmis išdabintą iškabą „CAFE“. Praveriame nuostabias, marokietiškai išmargintas kaltines duris. Tačiau kava nė nekvepia, tik marokietiška prieblanda ir paslaptinga, stingdanti tyla.

Pasirodo, papuolėme į autentišką marokietišką viešbutuką-riadą. Vėlgi kaip iš paveiksliuko: glazūruotų plytelių grindys, ornamentais išdabintos sienos. Dairomės, o gyvasties jokios. „Aūū“, – iš pradžių nedrąsiai, kad neužrūstintume džinų, šūktelėjome. Akims apsipratus su prieblanda už pinučių pertvaros išvydome mus stebinčias akis. Pasisveikinome, atsiprašėme, kad iškaba, greičiausiai, bus mus suklaidinusi. Pasirodo –ne. Paslaugi darbuotoja, pamačius mūsų susidomėjimą, aprodė viešbutį, sraigtiniais laiptais pasiekiamą terasą ir tik tada, posūkis po posūkio, nuvinguriavo link mūsų tikslo.

Gal iš tiesų Rytuose svečio paklausiama „ko atėjai?“ tik po trečio arbatos puodelio? Kelionėse nesibaiminkite būti vedami grožio. Tik dėl visa ko pasitikrinkite, ar pakrautas telefonas. Tąkart mums jo neprireikė – kavos paiešką „su vaizdu“ užskaičiau.

Turiu klientę, jau keletą metų iš eilės vykstančią į pasimatymą su rudenėjančiu Paryžiumi.

Būtent – rudenėjančiu, kuomet prislopsta masinis turistinis šurmulys ir atsilaisvina pamėgtų kavinių staleliai. „Madam, jūs ir vėl čia? Kaip malonu jus matyti!“, – nešdamas kavą su prie šono priglaustu Prusto madlenos keksiuku, šūkteli padavėjas. Kryptis – ta pati, tik ruduo kitoks: kitos parodos, kiti keliai. Išlieka tik ta pati atsakomybė už save, savo sprendimus. Paklydimus taip pat. Kelionė be didelių lūkesčių, be iš anksto sudarytų maršrutų, bet dideliam atradimų džiaugsmui. Patirtis ne tik grūdina, patirtis išlaisvina. Todėl visada laukiu jos paryžietiškų įspūdžių.

Kelionėse (ir ne tik) pažįstama situacija: užgrojus muzikai, ech, kaip norisi pasilinksminti. Tačiau kol išsijudini, įsidrąsini, žiūrėk – linksmybės ir baigėsi. Prisimenu vieną kelionėje nutikusį atvejį.

Vakarienė, restoranas, gyva muzika. Staiga nuo gretimo stalelio pakyla lazdele pasiramsčiuodamas vyriškis, prieina prie muzikantų, kažką pakužda jiems ir, muzikai užgrojus, pradeda šokti. Dėl visa ko lengvai pasiremdamas lazdele. Kas lėkštėj, mums jau neberūpi, nes reginys prikausto žvilgsnį. Baigęs šokti paaiškina, kad šokį dovanojo kartu vakarieniaujančiai žmonai, su kuria džiaugiasi jau 7 anūkais! Visi plojom atsistoję. Keliones spalvinti juk galima įvairiai. Svarbu tvirtai rankoje laikyti savo spalvų paletę.

Jau dvidešimt, o gal net ir daugiau metų džiaugiuosi pažintimi su viena ponia. Prieš tiek metų, jau būdama brandaus amžiaus, ji pirko pirmąją savo kelionę. Tą momentą mudvi prisimename dažnai. Laikas bėgo, kelionių daugėjo, kol galiausiai tai tapo jos gyvenimo prasme. Buvo tarpsnis, kai minėtoji ponia kelionėms negalėjo skirti laiko, bet naujų kelionių katalogų pasiimti ateidavo visada.

Sykį, pavasariop, ji vėl pasirodė. Klausiu – „Kaip laikotės?“, o ji: „Žinai, visą žiemą keliavau, aplankiau ne vieną šalį ir visos jos nuostabios!“ Suklusau. „Aš keliavau namuose, – tęsė ji – prisipirkau žurnalų, žemėlapių, pasidėjau aprašymus, dar kelias knygas nusipirkau ir tirpinau ilgus žiemos vakarus.“

Kai atsirado galimybė, garbioji ponia išvyko. Po kelias keliones per metus. Klausiu – „Ar nesunku?“ – „Sunku, todėl prieš kelionę visada pasitikrinu sveikatą,“ – atsako. Ir iš tiesų, reikia būti už save atsakingam.

Kartą kelionę pirko muzikantas su žmona. Klausia manęs – „O kas, jei į kelionę pasiimčiau dūdelę – nedidelę, tokią, kurią lengvą nešiotis?“ Pritariau minčiai, juolab, kad keliautojas vyko į melodingąją Kroatiją.

Ir grojo. Pirmiausia sau, o kas būdavo šalia – ir tam. Vakarėjant įsitaisęs ant pakriaušės kalbėdavosi su kalnais, debesimis, gal ir paukščiais. Beje, pastarieji, iš pradžių nepatikliai čirškėję, vėliau ėmė galynėtis, kuris garsiau. Buvo nuostabus ansamblis.

Sykiu važiavę bendrakeleiviai tuos melodingus saulės palydėjimus prisimena iki šiol. Ar daug reikėjo? Ne. Tiesiog žmogus kūrėsi tokią aplinką, kurioje norėjo būti, kurioje gera ir jauku.

Kiekvienas iš mūsų turime savąsias širdies spalvas ir savo matymą. Juk sykiu su mumis keliauja ir mūsų patirtis, mūsų supratimas. Ir tai, kad grįžtame kitokie, negu išėjome – patikrinta tiesa. Kiekviena kelionė – lyg naujas, pačių padarytas žaislas kalėdinei eglutei. Kiekvienąkart kitokio margumo. Vienodų nebūna, kad ir kaip norėtum.

Idėjų naujai kelionių eglutei ieškokite www.gruda.lt