JAPONIJA – nuo meditacinių peizažų iki futuristinių megapolių. Ryto saulės, technikos naujovių, šventyklų ir sakurų kraštas 12d. (13d.)

Skrydis iš Vilniaus per Helsinkį į Osaką (galimi ir kiti skrydžio variantai).

Lėktuvas nusileis vienoje iš 6852 Japonijos salų – Honšiū, viename stambiausių Azijos ekonomikos centrų – Osakoje. Susitvarkę atvykimo į šalį formalumus Kansai oro uoste, pateksite į vieną saugiausių pasaulio miestų, vieną didžiausių pasaulio metropolių, nuosekliai išaugintą iš skirtingų japonų kultūros, pasaulėžiūros ir laiko dalelių. Šį kadaise buvusį ryžių kelio ir pirklių miestą dabar apžergę platūs automobilių keliai ir užgulę stingdantys daugiaaukščiai. Japonija pasitiks nežemiškais žemiškos realybės mastais. Jų jėgą pajusite pakėlę galvą į dangų ir pakilę arčiau jo. Nuvyksite prie vieno aukščiausių šalies pastatų – debesis remiančio „Umeda Sky“ dangoraižio. Nestandartinė šio 173 metrų aukščio dvikojo architektūra leis Jums plačiai apžvelgti urbanistinę panoramą. Du 40 aukštų  pastatus jungia stiklinis koridorius, o viršuje įrengta „plaukiajončio sodo“ observatorija. Iš čia Jums atsivers pribloškiantis miesto vaizdas 360 laipsnių kampu. Pastebėsite, kad už gigantiškus, vienas kitą bandančius pranokti šimtus pastatų dar galingesni miestą apjuosę kalnai – jų nepajudinama ramybė yra kaip amžina apsauginė siena, kaip atsvara beribiam megapolio triukšmui ir nuolatinėms statyboms.

Nusileidę ant žemės, miesto tankmėje pradėsite įžvelgti daugiau smulkių, bet esminių Osakos žavesio smilčių. Modernioje stačiakampių dangoraižių dermėje slepiasi trikampiai švelniais smilkalais prakvipusių šventyklų ir grakščių pagodų stogeliai, o nuo mašinų ir žmonių minių skubos ūžiantis ir gaudžiantis asfaltas pereina į sakurų šlamesį ir parkų žalumą. Ji Japonijoje ypatinga – tarsi į kiekvieną medį ar tvenkinį būtų įsipynusi nematomo kūrėjo valia. Kiekviena detalė čia apgalvota ir išpuoselėta iki smulkmenų. Tai pastebėsite pamatę nuo XVI amžiaus išlikusią Osakos pilį. Ji – visai kitokia nei gynybai ir valdovų rezidencijoms tarnavę senieji Europos statiniai. Osakos pilis, kurią jau horizonte išskiria stambūs žali stogai paauksuotais kraštais, labiau primena šventyklą nei samurajų ir karo vadų – šiogūnų kovas bei galią menančią tvirtovę. Kad ir kuriuo metų laiku prie jos nuvyksite, pateksite į virpantį rytietišką paveikslą. Jame griežti žalių sodų ir akmeninės sienos kontūrai, į kuriuos žvelgia Jodo upė, o nuo jos į pilį – vandenis raižantys laivai, dera su ultramodernaus miesto tvarka ir tolumoje išryškėjančia betoninės bei stiklinės architektūros simetrija.

Iš Osakos važiuosite į nepaprastą japonų kultūros ir istorijos prieangį – Narą. Miškingų kalvų apsuptame ir šventyklų nudailintame mieste įsikūręs Elnių parkas. Didžiulėse erdvėse laisvai ganosi apie tūkstantis prijaukintų elnių. Jie čia atlieka ypatingą misiją – saugo Kasugos šventyklą. Praeisite daugybę akmens žibintų – tōrō, kurie žymi kelią į garsiąją šventovę. Jos vidų puošia bronzinių žibintų eilės. Rytiečių kultūroje nuo senų laikų žibintai, pagaminti iš įvairiausių medžiagų, naudojami ir praktiniu tikslu – apšviesti aplinkai, ir dėl grožio. Per festivalius Japonijoje įsižiebia tūkstančiai žibintų. Sakralų žavesį skleidžia ir ypatingomis progomis įžiebtos Kasugos šventyklos puošmenos. Joje Jums daugiau atsiskleis senojo japonų šinto tikėjimo paslapčių. Kas tomis tobulomis Japonijos šventyklų formomis ir jose tvyrančia tobula ramybe rūpinasi – gal pačios gamtos jėgos ir protėvių dvasios, vadinamos kami? Sužinosite, koks svarbus jų ir žmonių, anapusinio ir šiapusinio pasaulio santykis.

Šalia senojo šinto tikėjimo į japonų pasaulėžiūrą įsiliejęs ir budizmas. Iš Kinijos per korėjiečių vienuolius atjautos religija į Tekančios saulės šalį atkeliavo VI amžiuje, o galutinai prigijo dar po dviejų šimtmečių, tiksliau, sostinės Naros klestėjimo laikotarpiu. Iš to meto išlikusi Didžioji Rytų šventykla – Todaidži. Nesistebėkite, jei ir į jos kiemą pro vartus Jus atlydės visateisiai miesto gyventojai – elniai... Atkreipkite dėmesį į griežtą erdvės po atviru dangumi išplanavimą. Jei anksčiau lankėtės kituose budistiniuose kraštuose, pastebėsite, kad japonų šventyklos – kitokios, asketiškesnės, neperkrautos prabangos detalių. Dzen aplinka Jums pakuždės apie tvirtą japonų charakterį, jų valią, užsispyrimą, paklusimą šimtmečių patikrintai tvarkai ir griežtai tradicijai. Įkvėpę smilkalų aromato užpildyto šventyklos oro, galėsite stebėti, kaip vietiniai atlieka ritualus ir atnašauja. Galiausiai pasieksite šios dzen buveinės pasididžiavimą – 15 metrų aukščio Daibutsudeną. Tai didžiausia Japonijoje bronzinės Budos Vairočanos statula. Įsižiūrėkite į šį Budą, kaip jis iškėlęs vieną ranką, kokioje pozoje sėdi, kokie jo veido bruožai, kokie simboliai jį supa. Kiekviena smulkmena budistiniame mene – svarbi ir turi savo nekintamą reikšmę.

Po kultūrinių dienos ekskursijų vyksite į Kiotą ir mėgausitės pirmąja šios kelionės sušių vakariene. Įsitikinsite, kad Japoniją verta bent kartą gyvenime „paragauti“ vien dėl šioje šalyje puoselėjamų išskirtinių virtuvės ir valgymo tradicijų. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Tik vakar nusileidote Osakos megapolyje, kur žmogus ištirpsta tarp milijonų kitų individų ir galybės dangoraižių. Šiandien viešėsite Kiote – mieste, kur miniatiūrinių sodų bei šventyklų harmonija, apgaubta vešlių medžių ir krūmų, persveria šiuolaikinius aukščius ir užgožia plikas gatves, kur kerintis praeities ir modernybės derinys niekaip nenukopijuojamas ir išsiskiria ne tik iš milžiniškos Japonijos, bet ir visos planetos urbanistinių vietų.

Dalyvausite itin intelektualiame ture po vieną gražiausių pasaulio miestų, buvusią imperijos sostinę. Jos palikimas Jums ir be žodžių paaiškins, kad Kiotas – tai nepaprastas šventyklų miestas. Aplankysite Rijoandži, arba Taikaus drakono šventyklą ir jos įžymųjį dzen, kitaip dar vadinamą akmenų sodą karesansui. Tai įstabus japoniško sodo, sukurto iš atskirų akmenų, vandens ir augalų, pavyzdys, kuriame susijungia gili dzenbudizmo ir estetikos filosofija. Garsiausias akmenų sodas Japonijoje kasdien pritraukia šimtus lankytojų. Sodo įkūrimo data ir jo kūrėjai nėra žinomi, todėl sklando įvairiausios hipotezės.

Taip pat pabuvosite Kinkakudži – Auksiniame paviljone (UNESCO paveldas), bei jo apylinkėse. Kinkakudži yra įspūdingas statinys, kurio du aukštai pilnai padengti aukso folija ir suprojektuotas taip, kad langai atsivertų į didelį tvenkinį. Per savo istoriją daugybę kartų degusi šventykla buvo atstatyta 1955 metais ir dabar kiekvienas rūmų aukštas reprezentuoja skirtingą architektūrinį stilių, o pastatą vainikuoja auksinis feniksas. Tarp banguojančių kalvų ir meno kūriniu po atviru dangumi paversto tvenkinio įsikūrusios auksinės šventyklos nuotaikas ir visa ko trapumą šiame pasaulyje išryškina sustingusi žiemos baltuma, pavasario žiedų spalvos ir gyvastinga vasaros žaluma, ją keičiantis rudens raudonis... Pajausite, kad ta amžina saule tviskanti triaukštė budistinė šventykla plačiais stogais – daugiau nei tiesiog architektūros grožybė.

Aplankysite ir vieną garsiausių Japonijos šventyklų – Fušimi Inari. Ši šintoistinė šventykla, dar vadinama Tūkstančio raudonų vartų šventykla, buvo pastatyta VIII a. Hata klano ir skirta ryžių ir sakės dievybei Inari. Šventykla yra labai reikšminga visiems japonams, nes ryžių gausa reiškia laimingą ir sotų gyvenimą bei turtą. Tarp 30 tūkst. Inari šventyklų Japonijoje, ši yra seniausia. Pastatyti vienas šalia kito Tori sukuria kelią, vedantį iki šventyklos. Pati šventykla išsiskiria tuo, kad ją puošia daugybė lapių skulptūrų, japonų kultūroje laikomų Dievų pasiuntiniais.

Vėliau aplankysite Nidžio pilį – vieno garsiausių Japonijos šiogūnų Tokugawos Ieyasu (1543–1616) rezidenciją. Gido pasakojimai Jus nukels į šlovingus Tokugawų šiogūnato laikus ir Japonijos imperijos užkulisius. O į XX ir XXI amžių sugrįšite viešėdami 1994 metais įkurtame pasaulinio garso architekto Tadao Ando suprojektuotame Menų sode – moderniojo meno muziejuje. Priešais Higašijamos kalnus, tarp vešlių medžių,  išdygę šalto betono koridoriai, tekančio vandens sienos ir stiklo juostos, vitrinos, raibuliuojantys baseinai čia įgyja  nekasdienį vaizdą ir naujų prasmių. Šis aukščiausio lygio moderniosios architektūros kūrinių kompleksas – tai ir iššūkis tradicijai, ir kitoks požiūris į klasiką. Antai garsusis Mikelandželo paveikslas „Paskutinis teismas“ buvo pakabintas ant sienos tarp dviejų dirbtinių krioklių. Pamatysite, kas šiame muziejuje atsitiko su Leonardo Da Vinčio „Paskutine vakariene“, kur vietą atrado Van Gogo, Claude Monet ir kitų pasaulinę šlovę pelniusių dailininkų darbai. Šioje nestandartinėje meninėje aplinkoje ant kiekvieno posūkio arba priešaky susidursite su dar neregėtais menininkų sprendimais.

Vakarą pasitiksite gurkšnodami žaliąją arbatą, tačiau ne bet kaip, o pagal per šimtmečius nusistovėjusias taisykles. Japonai arbatos gėrimo ceremoniją vadina Arbatos Keliu. Jo pradžia – kaimyninėje Kinijoje, iš ten į samurajų šalį atkeliavo ir meditacinis budizmas, medicina, konfucinės vertybės. Japonijoje arbatžolių rinkimo, paruošimo bei šio gėrimo vartojimo procesas savaip papildė vietos gyvenimą ir tapo stipria japonų kultūros dalimi. Čia šios gamtos gėrybės poveikio žmogaus sveikatai išmanymas dera su ypatinga estetikos pajauta ir bendravimo etiketu. Pajuskite jį neskubėdami, per švelnų, po kiekvieno gurkšnio vis šiek tiek pasikeičiantį arbatos skonį. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Toliau tęsite nepamirštamą pažintį su Kiotu. Šiandien vyksite į dar vieną, su jokia kita nepalyginamą budistų šventyklą – Sandžusangendo, žinomą ir kaip Rengeoin. Pirmą sykį gyvenime pateksite į unikalią tūkstantarankės atjautos dievybės Kannon buveinę. Ar patikėsite, kad joje įkurdinta net 1001 paauksuota žmogaus ūgio statula? Daugumos jų amžius – aštuoni šimtmečiai. Pagrindinę Kannon statulą, kuri dabar laikoma nacionaline Japonijos vertybe, manoma, XII amžiuje sukūrė skulptorius Tankei. Eilėmis išsirikiavusias Kannon saugo kelios dešimtys charakteringų dievų. Kad visi jie tilptų po vienu stogu, reikėjo nemenkos erdvės. Todėl pagrindinė šventyklos salė tapo ilgiausiu Japonijoje mediniu pastatu.

Poilsio oazę surasite Arašijama bambukų giraitėje. Aukšta žalia tankuma, pro kurią prasiskverbia saulės spinduliai, traukia turistus iš viso pasaulio dėl savo grožio ir fotogeniškumo.

Įspūdžiai stiprėja ir plečiasi... Lankysite Kijomizu-dera – VIII amžiuje iškilusią šventyklą (UNESCO paveldas). Bene išraiškingiausias Hejano periodo architektūros šedevras, pastatytas šalia Otova krioklio miškingose kalvose į rytus nuo Kioto, iš visų pusių dovanoja neišpasakytai nuostabių reginių. Tik įsivaizduokite – jau artėjant prieš akis iškyla šen ten medžių dengiami masyvūs šventyklos stogai, o dar aukščiau jų – išdidi pagoda. Pavasarį šventovės pastatai skendi vyšnių žieduose, vasarą – sultingoje žalumoje, rudenį – auksiniuose medžių lapuose, o žiemą – svajingame sniego „debesyje“. Šventyklos viršuje įrengta aukštų kolonų laikoma veranda. Nuo jos terasos Jums atsivers platus miesto epizodas, „įrėmintas“ medžių ir tolumoje stūksančių kalnagūbrių. Kad ir kuriuo paros metu juo gėrėsitės, pasisemsite pavydėtinai gražių panoraminių vaizdų.

Jau pastebėjote, kad Kioto žavesys vibruoja ne tik aukščiau žemės, bet ir ant jos. Galbūt Jums jau išpuolė laimė žvilgsniu palydėti gatve grakščiai „plaukiančias“ gražuoles, įsisupusias į spalvingus kimono? Prie jų nepratusiai vakariečio akiai egzotinė praeivė su vėduokle arba lengvu skėčiu rankoje – kaip ne šio realaus pasaulio gyventoja, veikiau kaip meilės romanų ir kino filmų personažas. Geiša iš japonų kalbos išvertus reiškia „menininkę“. Kioto geišos turi atskirą pavadinimą – geiko, pažodžiui – „meno moteris“. Šiame tūkstantametyje mieste gyvuoja kelios tradicinės geiko bendruomenės. Dvi jų įsikūrusios senajame Giono rajone. Pasivaikščiokite po siauras jo gatves tarp neaukštų medinių pastatų. Maiko – tai geiko mokinės. Paprastai jos scenos artisčių karjerą pradeda paauglystėje. Pas vyresniąsias geišas maiko mokosi grožio paslapčių, arbatos ceremonijos, muzikos ir šokių subtilybių. Jau dvidešimtmetės merginos dažniausiai būna pasirengusios rodyti šou scenoje plačiajai publikai, pilstyti arbatą ir asistuoti svečiams. Keičiantis laikams, šiek tiek keitėsi ir geišų padėtis. Arthuro Goldeno romanas „Geišos išpažintis“, pagal kurį Robas Marshallas sukūrė garsųjį filmą, atskleidžia tik dalelę intriguojančio „meno moterų“ gyvenimo užkulisių. O prisiliesti prie geišų kultūros tiesiogiai įmanoma tik viešint Japonijoje.

Po ekskursijos Kiote išvykimas link Okajamos. Pakeliui aplankysite Himedži pilį. Himedži pilis, taip pat žinoma kaip Baltojo garnio pilis, yra pati didžiausia ir didingiausiai Japonijoije (UNESCO paveldas). Baltojo garnio pilimi pastatą japonai pavadino dėl to, kad su šiuo paukščiu asocijuojasi aukštos, baltai tinkuotos pilies sienos. Himedži pilis buvo pastatyta vien gynybos tikslias, o baltas stiukas panaudotas dėl jo puikių ugniai atsparių savybių. Kaip ir kitų to laikotarpio japonų statinių, Himedži statybai buvo naudojamas daugiausia medis, o stiukas padėjo apsisaugoti nuo ugnies bei suteikė statiniui tvirtumo. Nors per ilgus metus ji ne kartą rekonstruota, iš esmės pilis nepakito ir išsaugojo tokią išvaizdą, kokią turėjo pirmaisiais pastatymo metais. Piliai daugiau nei 600 metų. Pirmieji įtvirtinimai čia buvo pastatyti 15 amžiuje ir tapo strateginiu gynybiniu tašku į vakarus nuo Kioto esančioms žemėms. Pilį, kokią mes žinome dabar, 1609 m. baigė statyti Ikeda Terumasa. Pilies komplekse yra daugiau nei 80 pastatų. Juos jungia vingiuoti, labirintą primenantys praėjimai.

Atvyksite į Okajamą. Pasidalinti dienos išgyvenimais su bendrakeleiviais, kuriuos vis geriau pažįstate, galėsite vakarieniaudami japoniškoje smuklėje Okajamos mieste. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Laukia visiškai kitokia kelionės diena nei iki šiol. Ją skirsite Naošimos salai. Pasistengėme, kad Jūs turėtumėte galimybę išsukti iš standartinio turistų maršruto ir aplankyti išskirtinį tašką geografiniame ir kultūriniame Japonijos žemėlapyje. Esame pirmieji Lietuvos kelionių organizatoriai į pažintinę kelionę po Tekančios saulės šalį įtraukę atokiąją Naošimą. Jei Jūs – menininkas sieloje (arba ir pagal profesiją), jei Jus domina ne tik tradicinė, bet ir Jūsų kartos estetika, pažadame, kad šiandien švelnių bangų skalaujamų pakrančių ir vėjo šiurenamų žolių apsuptyje saujomis raškysite neįkainojamus įspūdžius. Naošima nustebins net ir kaprizingiausius, išrankiausius architektūros ir meno inovacijų ieškotojus. Suprasite, kad T. Ando suprojektuotas muziejus Kiote buvo tik preliudija, tarsi apšilimas prieš pažintį su moderniojo meno pokštais ir provokacijomis Naošimoje.

Vyksite į Uno uostą. Iš ten plauksite laivu į Mijanouros uostą Vidinėje Japonijos jūroje. Beveik tuščiai smėlėtų Naošimos paplūdimių ir vienišų skardžių salai naują gyvenimą suteikė 1992 metais ant jūros kranto atidaryta ovali šiuolaikinio meno galerija ir viešbutis „Benesse House“, kurį projektavo Jums jau žinomas architektas T. Ando. Prie šio išskirtinio viešbučio verta stabtelėti – nakvynės vietų aplinka tikrai netipiška! Laukinėje, mažai žmonių apgyvendintoje Naošimos žemėje buvo įgyvendintas garsus meno projektas „Benesse Art Site Naoshima“, remiant leidybos kompanijai „Benesse Corporation“. Šalia garsių menininkų savo kūrinius eksponuoti pradėjo ir jauni Japonijos talentai. Iš 17 skulptūrų po atviru dangumi išsiskiria salos ikona vadinamas žaismingasis, taškuotasis japonų Andy Warholu praminto Yayoi Kusamos „Pumpkin“ („Moliūgas“) nuo pakylos žvelgiantis į elegantiškus įlankos kontūrus ir raibuliuojančius vandenis.

Kai Benesse korporacijos prezidentas nusprendė pastatyti galeriją, kad galėtų joje eksponuoti keturis Claude Monet darbus, jis vėl pakvietė žymųjį architektą. 2004 metais T. Ando suprojektavo požeminį Čiču meno muziejų kaip vietą žmogaus ryšiui su gamta apmąstyti. Beveik po žeme šiuolaikinio meno erdvės atsidūrė ne atsitiktinai, o tam, kad nesudarkytų natūralaus ir tyro salos kraštovaizdžio. Muziejuje eksponuojami Claude Monet paveikslai, amerikiečių menininko Walterio de Marios kūriniai, Jameso Turrello „Žaidimas su šviesa“, kitų šių dienų autorių darbai. Betono ir stiklo fone besiskleidžianti šiuolaikinių menininkų vaizduotė, vandens žaismė su masyviomis formomis gali Jums kelti jaudulį, susirūpinimą, erzelį, gal net būsite kritiški, bet abejingi neliksite, ir nestandartinių, keistų daiktų, vaizdų bei koncepcijų pripildytos erdvės tikrai pakutens Jūsų emocijas ir mintis...

Pabuvosite ir rytinėje Naošimos salos dalyje, mažame žvejų kaimelyje – Honmuroje, kuriame įgyvendinta ambicingiausia „Benesse Art Site Naoshima“ projekto dalis – „Art House Project“. Čia pamatysite, kokiais drąsios fantazijos bei maištaujančiais idėjų kūriniais virto seni mediniai namai ir šintoistų šventykla. O grįžę į Mijanouros uostą, apžiūrėsite laivų terminalą, kurio keleivių paviljoną burbulų debesies pavidale sukūrė SANAA pasivadinęs architektų Kazuyo Sejimos ir Ryue Nishizawos duetas. Tiesa, paminėjome vos keletą objektų, kuriuos galėsite išvysti Naošimoje. Vakarėjant plauksite atgal į Uno uostą ir grįšite į Okajamą. Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Kelionė į Hirošimą. Šis miesto pavadinimas žinomas kiekvienam, net specialiai nesidominčiam Rytų Azijos regionu. Hirošima tapo Jungtinių Valstijų sukelto atominio košmaro sinonimu. Jis visada išliks atvira istorijos žaizda, kurios išgydyti negali net laikas, nebent prislopina skausmą. Tūkstančiai civilių tapo žiauriausių branduolinių JAV bandymų aukomis. 1945 metų rugpjūčio 6 dieną Japonija išgyveno niekaip nepateisinamą išpuolį, kurio padariniai juntami iki šiol. Specialiai modifikuotas strateginis bombonešis B-29 numetė ant Hirošimos atominį ginklą sarkastišku pavadinimu – „Mažylis“ („Little Boy“).  Keturis šimtmečius klestėjęs miestas kone per akimirką virto griuvenų ir lūženų dykyne. Manoma, kad vien per vieną dieną žuvo beveik 100 000 žmonių, o po kelių mėnesių dar beveik tiek pat japonų mirė nuo sužeidimų, bombos sukeltų ligų arba apsinuodijimo radiacija. Maža to, praėjus trims dienoms po Hirošimos bombardavimo, ant Nagasakio buvo numesta antroji atominė bomba – „Dručkis“ („Fat Man“). Čia aukų skaičius siekė apie 40 000. Taip JAV pirmą kartą karo tikslais panaudojo branduolinius ginklus.

Japonijai atsitiesus po Antrojo pasaulinio karo, atominio pragaro dūlėsius uždengė didelės ekonominės ambicijos ir sparčios statybos. Dabar Hirošima – klestintis pasaulio miestas, ant kurio paviršiaus jau mažai matyti tragedijos likučių, tačiau jos atminimas – stiprus. Nuvyksite prie Taikos memorialinio paminklo, dar vadinamo Atominės bombos kupolu. Jei kada žiūrėjote miesto nuotraukas ar dokumentiką, tikrai matėte šį dar 1915 metais pastatytą, čekų architekto Jano Letzelo projektuotą pastatą, kurio vienintelio atominis sprogimas nesunaikino iki galo. Iš pradžių kupolą planuota nugriauti, tačiau šie darbai buvo atidėti, kadangi net po milžiniškų griausmų jis liko beveik sveikas. 1966 metais nuspręsta jį išsaugoti kaip memorialą tuo metu žuvusiems žmonėms. Dar po trijų dešimtmečių didžiąją Japonijos tragediją menantis pastatas įtrauktas į UNESCO paveldą.

Taip pat lankysite vieną žinomiausių miesto simbolių – Taikos memorialinį parką, kurio medžiai, vejos, takeliai ryškiai kontrastuoja centrinei miesto daliai. Prieš numetant atominę bombą, dabartinio parko vietoje buvo politinė ir komercinė miesto širdis – tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl sprogimas įvyko netoli šios vietos. Praėjus ketveriems metams po tragedijos buvo nuspręsta kvartalo neatstatyti, o šią erdvę skirti taikos memorialiniams objektams. Pagrindinis parko statinys yra Taikos memorialinis muziejus, kur dar labiau įsigilinsite į svarbiausius XX amžiaus istorijos įvykius.

Jau įpratote kiekvieną kelionės dieną vis iš naujo atrasti japonų kulinariją. Šiandien per vakarienę valgysite tai, ką norite, tiksliau – okonomiyaki: okonomi reiškia „tai, ko tu nori“, yaki – „iškeptą“. Taip vadinami sotūs, ingredientų turtingi japoniški blynai. Jie gaminami iš kiaušinių, makaronų ir pasirenkamų produktų, tokių kaip krevetės ar kumpis, pagardinami specialiu padažu. Restoranuose okonomiyaki kepami didelėse, ant stalų įtaisytose skardose – džiaugsmas smalsioms akims, malonumas gomuriui. Nakvynė viešbutyje.

Prieš šios dienos kelionę priminsime, kad dėl didesnio patogumo iš Hirošimos bagažas bus išvežtas atskiru transportu ir pristatytas į viešbutį Hakonėje. Turėsite pasiimti kuprinę ar didesnę rankinę, į kurią tilptų būtiniausi daiktai dviem dienoms.

Po pusryčių traukiniu vyksite į Mijadžimaguči uostą. Iš ten laivu plauksite į „šventyklų salą“ – Mijadžimą, vieną gražiausių Japonijoje, epinę dievų vietą, kurioje, pasak legendų, negalima nei gimti, nei mirti, joje auga tik jauni medžiai, čiulba paukščiai ir ganosi elniai. Tai jaudinanti Jūsų kelionės diena, kai pabūsite dar arčiau dievų, dar arčiau jautrios ir skaidrios Japonijos dvasios. Mijadžimoje ji skrajoja virš jūros, į krantą atnešdama švelnų sūrių jūržolių aromatą, apgaubia vaizdingąsias šventyklas, snaudžia ant į mėlynus vandenis atsisukusių kalvų ir akmenų, plevena tarp medinių dviaukščių namų ir judina virš jų durų ar vartų pakabintus raudonus žibintus, sklando po jaukias gatveles ir parkus, kur tarp žmonių ganosi elniai. Mes specialiai sukūrėme tokią kelionės programą, kad Mijadžimoje Jums nereikėtų skubėti ir kad įsijaustumėte į jos tarsi dievų laiku plaukiančią kasdienybę, vaikštinėsite pėsčiomis. 

Pirmiausia eisite iki šintoistų Icukušimos šventyklos (ji įtraukta į 3 žymiausius Japonijos reginius), iškiliai stūksančios Miseno kalno papėdėje. Tokiame kelionės sapnui prilygstančiame peizaže, kur šventovė, regis, iš vandens išdygusi, dar nesate buvę. Jau iš tolo pamatysite medinius raudonus „plaukiojančius“ vartus, kuriuos potvynių metu smarkiai apsemia vanduo. Dalį šventyklos pastatų visada pasiekia jūra. Tai tik dar labiau išryškina žemės ir vandens stichijos ryšį. Čia, Mijadžimoje, jis pasireiškia neįkanojamu, bet kokias atvirutes nustelbiančiu stebukliniu reginiu.

Vis artėdami prie Miseno, prieisite vieną iš 33 Kannon kulto piligriminių vietų, reikšmingą budizmo Šingono sektos šventyklą – Daišo-in. Kilsite akmeniniais laiptais aukštyn, grožėdamiesi Jus taikiai pasitinkančių dievybių ir botisatvų statulomis. Kuo aukščiau atsidursite, tuo daugiau žvilgsniu aprėpsite magiškos medžių ir šventyklos stogų dermės. Tegul Jūsų siela ir akys ilsisi, vedžiojamos po išpuoselėtus šventyklos sodus ir sales, pilnas budistinių vertybių.

Šiandien Jums palikome laisvo laiko, kad jį Mijadžimoje praleistumėte kaip panorėję. Norintiesiems rekomenduosime aplankyti Sendžokaku, dar vadinamą Hokoku, šventyklą. Ji skirta XVI amžiaus karo vado, samurajaus Toyotomi Hideiyoshi sielai. Į šventovę užsukti jau iš tolo vilioja grakšti, ryški penkiaaukštė pagoda. Taip pat galėsite pasivaikščioti po lyrišką Momidžidani parką, esantį šalia Icukušimos šventyklos.

Vakarop pėsčiomis pasieksite japoniško stiliaus viešbutį ryokan. Praturtėsite dar viena unikalia patirtimi. Tokio tipo svečių namai egzistavo jau nuo VIII amžiaus. Japonijos megapoliuose jų beveik nelikę. Tik mažesniuose Tekančios saulės šalies miesteliuose dar galima rasti šių mediniuose pastatuose įkurtų nakvynės vietų, kuriose laikomasi senųjų išplanavimo bei interjero kanonų, o personalas dėvi tradicinius drabužius ir svečius aptarnauja pagal senąsias etiketo tradicijas. Tad vakarieniausite iki šiol dar nepažintoje aplinkoje – japoniškame ryokane. Nakvynė Mijadžimoje ryokane arba viešbutyje Hirošimoje. 

Po pusryčių vyksite į traukinių stotį. Sėsite į „JR Shinkansen“ ekspresą, vykstantį į Nagoją. Nagojoje persėsite į traukinį, vykstantį į Mišimą. Neatsitiktinai Jums paminėjome šinkanseną. Sužinosite, dėl kokių savybių kurdami magnetinės levitacijos principu varomą traukinį inžinieriai įkvėpimo sėmėsi iš paukščio. Kelionė šiuo greitaeigiu XXI amžiaus stebuklu – kaip ekskursija po pažangiųjų technologijų pasaulį, kai galima mėgautis puikiu komfortu ir, lekiant 320 kilometrų per valandą greičiu, pro langą tarsi kine stebėti besikeičiančios tikrovės dokumentiką.

Iš Mišimos autobusu vyksite link Fudžijamos. Gyvai išvydę garsiausią ir aukščiausią Japonijos viršūnę, siekiančią 3776 metrus, jau galėsite jaustis tikrai pabuvoję Tekančios saulės šalyje. Fudži kalnas tapęs vienu iš Japonijos simbolių. Vietiniams šis vulkaninės kilmės didžiūnas pagrįstai kelia baimingą pagarbą. Snaudžia jis nuo 1707 metų. Jau gilioje senovėje tenykščiai Fudži viršūnėje esantį 700 metrų pločio kraterį Nain prilygino šventyklai. Fudžijama – šventas kalnas ir šintoistams, ir budistams. Jo plati, dantyta sniego kepurė kerinčiai papuošia horizontą bei vandenį, kuriame atsispindi, ir prikausto ne tik žvilgsnį, bet ir širdį. Fudži kalną 1936 metais nutapė ir garsusis Rytų mistikos gerbėjas, dailininkas Nikolajus Rerichas... Kokio įkvėpimo Fudži magija suteiks Jums?

Esant palankioms oro sąlygoms, autobusu pakilsite į penktąją Fudži kalno apžvalgos aikštelę. Prisisėmę vulkano apylinkių vaizdų iš viršaus, leisitės į karštųjų versmių kurortą – Hakonę, turintį „vitriną“ į šventąjį Tekančios saulės šalies kalną. Jo hipnotizuojančiose apylinkėse įsikūrę nedideli, jaukūs viešbučiai. Įpusėjus kelionei, nusipelnėte lipšnaus poilsio karštosiose versmėse ir viešbučio SPA. Šį atpalaiduojantį vakarą vainikuos japoniško meniu vakarienė ir nakvynė viešbutyje Hakonėje arba netoli šio miestelio. 

Po pusryčių toliau tyrinėsite kalnuotas Hakonės apylinkes, kurių laukymes užpildo vulkaninės kilmės vandens telkiniai ir tarsi tiršto rūko takai žemę nukloja karštųjų versmių garai. Važiuosite autobusu prie Ovakudani – geizerių šlaito, susidariusio prieš 3000 metų išsiveržus Hakonės ugnikalniui. Esant tinkamam orui, virš šių verdančio vandens nasrų kelsitės lyno keltuvais. Plikos uolos, vietomis išraižytos takelių, rieduliai, garuojantis nuo karščio vanduo, vėjo gaiva, Jus nuolat stebinti tauri Fudži viršūnė...

Atsiduokite laikui bei naujojo tūkstantmečio civilizacijai nepavaldžiai kraštovaizdžio magijai. Ji Jūsų nepaleis ir plaukiant laivu 723 metrus virš jūros lygio telkšančiu Aši ežeru, kuris susiformavo išsiveržusio ugnikalnio vietoje daugiau nei prieš 400 000 metų. Jo pakrantės – tai dar viena terapija Jūsų sielai, dar daugiau prabangos Jūsų akims ir pojūčiams. Klausydamiesi legendų apie ežere gyvenantį daugiagalvį drakoną, gėrėsitės pakrantės miškelius puošiančiomis šventyklomis, stebėsite žvejus, traukiančius laimikį...

Toldami nuo Hakonės, neskubėkite atsisveikinti su Fudži kalnu. Gali būti, kad jis Jūsų nepaliks ir artėjant Japonijos sostinei. Kai skaidrus dangus, tolumoje boluojančią Fudžijamą galima išvysti ir iš skirtingų Tokijo vietovių.

Vos atvykę į kosmopolitinį Japonijos miestą Tokiją, anksčiau vadintą Edo, nė nepagalvotumėte, kad prieš kelis šimtmečius jo vietoje buvo paprastas žvejų kaimas. Tačiau jau XVII amžiuje, po to, kai čia savo rezidenciją įkūrė garsusis šiogūnas T. Iejasu, Edo išaugo iki vieno didžiausių planetos miestų, ir gyventojų skaičius jame pasiekė milijoną. Šiandien Tokijo teritorija iš rytų į vakarus ištįsusi 90 kilometrų, iš šiaurės į pietus – apie 25 kilometrus, gyvena keliolika milijonų žmonių, o įtraukiant priemiesčius – daugiau nei 20 milijonų. Bet už sausus skaičius žymiai svarbesnis – pats pojūtis.  Moderniausios technikos, skaitmeninių iliuzijų, mirgančių hieroglifų ir pasiutusio tempo užvaldyto metrolopio tirštumoje pabūsite tik mažais atomais. Ar žiūrėjote Sofios Coppolos filmą „Pasiklydę vertime“? Mes Jums neleisime pasiklysti. Nepaisant globalaus supermiesto įvaizdžio, jis turi išskirtinių, neatkartojamų bruožų ir objektų.

Japoniją ir šiuolaikinį jos intelektą sostinėje pradėsite šifruoti nuo labiausiai iš viso dangoraižių miško išsiskiriančių pastatų. Iš arti apžiūrėsite Tokijo savivaldybės biuro pastatą ir jo observatoriją. Po truputį pažindindamiesi su Tokiju, klauskite gido apie jame naudojamas priemones ir inžinerines konstrukcijas, kad sužinotumėte, kaip japonų protai kuria miestą, kuris bet kada būtų pasiruošęs atlaikyti didžiausius potvynius ir kiek įmanoma labiau apsisaugotų nuo stichinių nelaimių. Tiesa, technologijos Japonijoje gali pavojingai pralenkti žmones. Tuomet futuristiniai praeito šimtmečio filmai jau nebeatrodys kaip pramanas ar neįmanoma ateities vizija. Bene didžiausią naujojo tūkstantmečio mokslo azartą įkūnija japonų kuriami humanoidai.

Vėliau užsuksite į jaunimo pamėgtą Haradžuku rajoną – ypač ryškų visos Tokijo dėlionės fragmentą. Po jį vaikštinėjant, gresia pasijusti atsidūrus manga komiksuose ar anime istorijose, siurrealistinėse ir fantastinėse pasakose. Spalvinguose jaunų žmonių būriuose pamatysite tokių stileivų, kurių pastangos atrodyti iššaukiamai ir nestandartinė apranga atspindi visai kitokį skonį, visai kitokį jaunosios kartos mentalitetą, visai kitokią realybę nei tą, kurioje gyvename mes. Kiekvienas praeivis ten vertas Jūsų dėmesio ir fotokadro. Nemokamas neįtikėtinų gatvės madų spektaklis – prieš Jūsų akis!

Pageidaujantieji vakarą galės savarankiškai praleisti gyvybingoje, garsų ir skonių perkrautoje diskotekų, restoranų ir karaokės klubų srityje Ropongi arba elektronikos rajone – Akihabaroje. Šį kartą vakarienei turėsite švedišką stalą. Nakvynė viešbutyje. 

Pusryčiai. Kad visiškai įsijaustumėte į nuolat augančio ir besimainančio Tokijo laiką ir gyvenimą, šiandien aplankysite dar daugiau skirtingų šio megapolio vietų. Dar viešėdami Osakoje ar anksčiau lankydamiesi kitur Azijoje, pastebėjote, kad Rytų megapoliai stengiasi planetą nustebinti kuo įmantresnėmis šiuolaikinės architektūros fantazijomis? Tokijuje vienas tokių pašėlusių statybų rungtynių pavyzdžių – tai tarp stačiakampių gigantų išsišokęs 333 metrų aukščio raudonas eifelis, vakare sužibantis aukso spalva. Bet jo istorija ir tikslai kitokie nei garsiojo Paryžiaus statinio. Šeštajame dešimtmetyje iškilęs „Tokyo tower“ iki 2012 metų buvo aukščiausias Japonijos pastatas, iki šiol išlieka vienu aukščiausių pasaulio TV bokštų. Vis dėlto Japonijai jis reikšmingas ne tik dėl pribloškiančio aukščio. Tokijo TV bokštas – ir istorinio Tekančios saulės šalies ekonominio atgimimo, kurį po karo pavyko sėkmingai sužadinti, simbolis. Akistata su juo – tai akistata su moderniosios Rytų Azijos galia ir polėkiais.

Aplankysite netoli esančius Imperatorių rūmų rytinius sodus, įkurtus buvusios Edo pilies vietoje. Taip iš  ūžiančio daugiaaukščių gargarų tinklo trumpam nusikelsite į istorijos ir imperinės valdžios aplinką. Didžiulį parką, kuriame įsikūrusi imperatoriaus rezidencija, nuo išorinio pasaulio skiria masyvi siena ir gynybiniai grioviai. Ką tik iš Jūsų amą gviešėsi atimti didžiosios pastarojo šimtmečio konstrukcijos, dabar Jus stulbins romus ir tvirtas senasis Japonijos paveldas.

Pasigėrėję rytietiško parko aplinka, ir vėl panirsite į šiuolaikinio Tokijo sūkurį. Važiuosite į Ginzą – prestižinėmis parduotuvėmis garsėjantį prospektą. Ne veltui jis vadinamas Azijos Eliziejaus laukais. Po žvilgsnio į aktyvią, įvaizdžiui, pinigams ir dėl pinigų tarnaujančią Tokijo prekybos atkarpą, vyksite į senąją miesto sritį – Asakusą – ne tokią aršią, ne tokią judrią, tradiciškesnę. Ten lankysite Asakusa Kannon šventyklą, kurios pilnas pavadinimas skamba Kinryū-zan Sensō-ji, o tai reiškia „jaunos žolės ant auksinio drakono kalno šventykla“. Jau vien toks poetiškas pavadinimas rodo, kad šventyklos kūrėjai turėjo itin subtilų estetikos pojūtį. Ši spalvingiausia ir populiariausia budistinė sostinės šventykla mieste yra seniausia. Legenda pasakoja, kad 628 m. du broliai žvejai sužvejojo Sumidos upėje gailestingumo deivės Kannon statulą – kad ir kiek kartų jie statulą išmesdavo į vandenį, ši vistiek sugrįždavo. Taigi netoli tos vietos buvo nuspręsta pastatyti šventyklą deivės Kannon garbei.

Aplankę šventyklą, pasivaikščiosite apie 250 m besitęsiančiu Nakamise prekybiniu pasažu, kuriame galėsite nusipirkti lauktuvių. Čia plačiausias suvenyrų pasirinkimas – gatvėje yra apie 90 parduotuvėlių, viliojančių turistus. Pasažas Jus nuves iki pat Kaminarimon (Perkūno vartų). Šioje, jau keletą šimtų metų žinomoje gatvėje, galite surasti yukata (surišamų paprastesnės konstrukcijos kimono), dumblių pakuočių, japoniškų valgymo lazdelių, medinių šukų, audinių ir kitokių gėrybių. Šiandien turėsite unikalią galimybę aplankyti Team Lab skaitmenį virtualios realybės muziejų. Čia sukurtos interaktyvios skaitmeninio meno instaliacijos, kuriomis siekiama griauti žmones, gamtą ir meną skiriančias sienas bei tyrinėti naujus užgimstančius ryšius tarp žmonių, gamtos ir pasaulio.

Pakeliui į vieną įspūdingiausių Japonijos, taip pat visos planetos kūrinių – dirbtinę Odaiba salą, pravažiuosite Omotesando gatvę. Joje stūkso įžymių šalies architektų pastatai, skirti garsių prekės ženklų parduotuvėms, kaip antai „One Omotesando“ („Fendi), „Prada“, „Tod's“...  O dabar – sveiki atvykę į Naująjį Tokijų! Taip vadinama dar Tokugawų įsakymu XIX amžiuje gynybos tikslais supilta sala. Po 1990-ųjų įvyko naujas jos plėtros proveržis – Odaiba ėmė smarkiai keistis ir užmačiomis bei išradimais stulbinti visą pasaulį. Taip ji tapo viena įdomiausių planetoje urbanistinių poilsio ir pramogų oazių. Į Odaibą persikelti verta vien dėl kvapą gniaužiančių Tokijo įlankos vaizdų. Salą su miestu jungia įspūdingas Vaivorykštės tiltas. Jį apžiūrėję, išvysite dar vieną   stulbinamų formų gigantą – „Fuji“ televizijos pastatą. Stebėkite pro Jus judantį ir nerimstantį miestą, ir Jūs išvysite dar daugiau nei tikėjotės.

Dienos pabaigai vėl Jums parengėme gurmaninę staigmeną. Šį kartą dalyvausite fondiu stiliaus vakarienėje, vietinių vadinamoje shabu shabu. Į ant stalo įmontuotą ir iš apačios kaitinamą atvirą puodą patys mesite ir virsite savo nuožiūra atsirinktus ingredientus: mėsą, daržoves, tofu, grybus. Tokias „karšto puodo“ – hot pot tradicijas japonai atsivežė iš Kinijos, labai pamėgo ir savo virtuvėje pritaikė  palyginti neseniai – tik praeito amžiaus viduryje. Skanaus! Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Paskutinę kelionės dieną Jums palikome laisvą, kad pasisotintumėte tokiais įspūdžiais ir patirtimis, kurios Jums svarbios asmeniškai. Tad siūlome arba savaip laiką praleisti Tokijuje, arba pasirinkti Niko turą (už papildomą mokestį).

Jei Jums Tokijo negana, jei vis jaučiate ypatingą trauką šiam, regis, begaliniam miestui, mes galėsime Jus pakonsultuoti ir patarti, ką dar čia aplankyti, paragauti, išbandyti ar įsigyti. Jau patys įsitikinote, kad Tokijas susideda iš savo apimtimis ir aukščiais nepaliaujančių stebinti betono, stiklo ir plieno šedevrų, plačių autostradų, viadukų, požeminių ir antžeminių pasaulių, kur šaltą megapolio masę keičia nuostabūs parkai ir rafinuoti sodai, kur tarp fantastinių gabaritų ir neįtikėtinų matmenų pastatų įsiterpusios mistiška atmosfera viliojančios šventyklos, kur blizgiems prekybos centrams visada yra alternatyva – vietinių gėrybių turgūs, kur yra tiek muziejų ir galerijų, kiek žmonių pomėgių, kur restoranų, naktinių klubų ir kavinių įvairovė – neišsemiama.  

Jei paskutinę kelionės dieną norite išnaudoti pažinčiai su dar nelankyta, ypač romantiška vietove toliau nuo mirguliuojančio megapolio, rekomenduosime ekskursiją po kalnų apglėbtą, istorijos ir religijos dvasios persmelktą Niko miestelį. Tyrinėdami Niko apylinkes, trapų  Japonijos kultūros ir gamtos grožį pajusite naujai. Ekskursija po Niko – stulbinančio grožio šventyklų kompleksą, spindintį nebūdingu japonų architektūrai turtingumu (UNESCO paveldas). Apžiūrėsite Tokugavos šiogūnato įkūrėjo – Tošogu mauzoliejų ir šventyklą. Tai neįprastai spalvingai, gausiai ir prabangiai dekoruota dievų buveinė, kurioje budistiniai motyvai persipina su šinto tikėjimo apraiškomis. Taip pat aplankysite didelę, net 15 pastatų turinčią Rinodži šventyklą. Jos statybas VIII amžiuje inicijavo į Niko budizmą atnešęs vienuolis Shodo Shoninas. Pagrindinėje šventovės salėje įkurdintos trys dievybės – auksu padengta medinė Amidos statula, tūkstantarankė Kannon ir arkliagalvė Kannon. Vaikštinėdami po šventyklos teritoriją, stabtelėsite ir nedideliame japoniško stiliaus sode. Dar kartą pajusite, kad budistinė aplinka, kurioje senovinė architektūra ir religiniai atributai darniai papildo tarsi pačių dievybių sukurtą peizažą, svečiui ne tik suteikia peno akims – kartu dovanoja vidinės šilumos, harmonijos. Galbūt būtent dėl to po tokių jausmingų ir estetiškų kelionių vis norisi grįžti į Tolimuosius Rytus... Nakvynė viešbutyje. 

Pusryčiai. Pervežimas į Naritos tarptautinį oro uostą. Skrydis į Vilnių per Helsinkį (galimi ir kiti skrydžio variantai).

Kainos:

Kelionės kaina asmeniui 2-čiame kambaryje: nuo 3598 Eur

Pavasario kelionių - speciali aukščiausio sezono kaina. Sakurų žydėjimas!!!

Kelionės kaina asmeniui 2-čiame kambaryje: nuo 3698 Eur

Priemoka už vienvietį kambarį nuo 750 Eur