INDIJOS EKSPRESAS: Indijos šiaurė ir pietūs su poilsiu Keraloje, aplankant Mumbajų 16d.

Skrydis: Vilnius/Ryga/Varšuva – Europos miestas – Delis.

Atvykimas į tarptautinį Delio oro uostą. Sutvarkę įvažiavimo į šalį formalumus, vykstate į viešbutį poilsiui. Vėliau ekskursija su kvalifikuotu vietos gidu ir profesionaliu kelionės vadovu iš Lietuvos po Delį, kuris vadinamas vartais į įstabųjį didžiosios Indijospasaulį. Šiandieninis Delis – tai miestas, kuriame dera sena ir nauja. Jo strateginė vieta buvo viena iš svarbiausių priežasčių, dėl ko būtent šis miestas vaidino svarbiausią vaidmenį šalies istorijoje, nors ir ne visada buvo Indijos sostinė. Delio, kuriam pamatus padėjo septyni senovės Indijos miestai, likimas buvo labai permainingas - kiekvieną suklestėjimą sekdavo baisus nuosmukis. Istorikų tvirtinimu, ,miestas per savo gyvavimo istoriją buvo šešis kartus sugriautas ir tiek pat kartų atstatytas – jis kaip Feniksas vėl pakildavo iš pelenų.  Hinduistai mano, kad būtent Delyje rutuliojosi daugelis įvykių, įamžintų Senojoje epinėje poemoje „Mahabharata“. 17a. sostinę į Delį grąžino ir klestinčiu miestu jį pavertė Mughalų valdovas Šachas Džahanas, tas pats, kuris pastatė garsųjį Tadž Mahalio mauzoliejų Agroje. Tuo metu imperatoriaus garbei Šachdžahanabadu pavadintas miestas, garsėjęs aukšta dvaro kultūra, buvo laikomas didžiausiu pasaulyje. Įspūdinga gynybine siena su akmeniniais vartais apjuostas ir gerai įtvirtintas Delis neabejotinai buvo architektūros šedevras tiek planavimo, tiek ir namų puošybos bei dekoro prasmėmis. Iki šių laikų Senajame Delyje išliko tik gynybinės sienos fragmentas ir nemažai statinių iš Didžiųjų Mughalų epochos. Čia daug rytietiškų turgelių, siauros gatvelės nuo ryto iki vakaro pilnos zujančių žmonių.

Praskleidžiate Delio istorijos metraštį ir leidžiatės į kelionę po viduramžiško žavesio nepraradusį ir senųjų laikų didybę menantį Senąjį Delį. Aplankote Senojo Delio širdimi laikomą architektūros šedevrą Mughalų imperatoriaus Šacho Džahano rezidenciją -*Raudonajį fortą, kurio ansamblį sudaro viešosios ir privačios erdvės: rūmai, mečetės, parkai ir sodai. Šachas Džahanas, perkėlęs sostinę iš Agros į Delį, Raudonąjį Fortą suplanavo panašų į Agros, tik dvigubai didesnį – tai buvo ištisas miestas mieste (raudonojo smiltainio sienos ilgis apie 2 kilometrai, aukštis – nuo 18 iki 33 metrų). Mughalų imperijos didybę liudijantis forto kompleksas 2007 metais buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

Toliau per Čandni Čouk (Chandni Chowk) keliaujate neįprasta transporto priemone - **rikša link didžiosios Šacho Džahano mečetės Džama Masdžido (Jama Masjid). Rikša – triratė transporto priemonė - labai populiari Azijoje, o ypač Indijoje. Rikšų, kitaip vadinamų tuk-tuk‘ais yra įvairių rūšių, jos yra pagrindinė trumpų atstumų įveikimo priemonė. Čandni Čoukas – pagrindinė Senojo Delio gatvė, kurios pirmųjų aukštų arkadose šurmuliuoja nesibaigiantys turgūs, vadinama mėnesienos („čandni“) arba sidabro („čandi“), kurio apdirbimu garsėja vietos amatininkai, gatve. Skersinės gatvelės tokios siauros, kad, važiuodami rikša, ištiesę rankas galite pasiekti prekystalius abiejose pusėse. Viskas taip ryšku, kad nuo daugybės spalvų raibsta akys, uoslę kutena sodrūs kvapai, šokiruoja atvirai apnuoginta buitis. Šis vaizdas kiek baugina, tačiau ilgam išlieka atmintyje. Delis neįsivaizduojamas be Džama Masdžido – didžiausios Indijos mečetės, kurios kieme vienu metu gali melstis apie 25 000 maldininkų. Lankote šį didingą architektūros paminklą. Esant galimybei, už papildomą mokestį užlipsite į minaretą, iš kurio atsiveria stulbinantys vaizdai į Senojo Delio gatvelių labirintą, Džamnos upės pakrantėje stūksantį Raudonąjį fortą, Naujojo Delio statinius.

Pats svarbiausias  memorialas, kuriame vainikus padeda Indiją lankantys oficialių delegacijų vadovai – Radž Ghatas (Raj Ghat). Tai tautos patriarcho Mahatmos Gandžio, Džavaharlalo Neru ir Indiros Gandi kremacijos vieta. Iš visos šalies čia susirenka žmonės pagerbti didžiųjų Indijos sūnų ir dukters, pašventusių visą savo gyvenimą kovai už nepriklausomybę. Palikę Senąjį Delį, važiuojate link pačiame Delio centre 1938 metais vienos turtingiausių Indijos šeimų pastatytos spalvingos, modernios Lakšmės Narajanos (Lakshmi Narayan), dar vadinamos Birla Mandir hinduistinės šventyklos, kurią iškilmingai atidarė pats Mahatma Gandis. Šventykla skirta laimės ir klestėjimo deivei Lakšmei ir dievui Višnui, joje gali lankytis bei melstis skirtingų tikėjimų žmonės. Vakare jūsų lauks indiško maisto gaminimo pamokėlė ir vakarienė (esant galimybei, gali vykti ir kitame mieste). Kai pirmą kartą paragauji nacionalinių indų patiekalų, negali suprasti – karštas patiekalas ar šaltas, nes burnoje nuo prieskonių kyla gaisras.  Indija nuo seno laikoma prieskonių šalimi – prieskoniai ne tik gausiai vartojami vietos gyventojų, bet ir eksportuojami. Mokydamiesi gaminti indiškus patiekalus, stengsitės perprasti indų virtuvės paslaptis. Gal iš karto ir nepavyks, bet potyriai bus tikrai įdomūs. Vieningos indiškos virtuvės nėra – maisto gaminimo tradicijos skiriasi kiekviename regione. Dauguma indų yra vegetarai, kai kurie nevalgo žuvies ar kiaušinių, ir pasitenkina tik daržovėmis bei vaisiais. Indai mėgsta specialioje krosnyje kepamus paplotėlius, kvapnias sriubas, įvairių formų ir spalvų saldumynus. Indiškas maistas pirmiausia patraukia žvilgsnį savo spalvingumu, po to kutena uoslę ir gomurį... Skanaus! Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Po pusryčių  tęsiate ekskursiją po Naująjį Delį, kuriame juntama stipri britų kultūros įtaka. Pasidalijimas tarp Senojo ir Naujojo Delio – tai pasidalijimas tarp britų ir Mughalų epochos tradicijų. Naujajame Delyje plačios gatvės jungia tris parkais atskirtus rajonus - prekybinį, gyvenamąjį ir vyriausybinį. Tai šiuolaikiškas miestas, kuriame gausu bankų, restoranų, prabangių viešbučių, prekybos centrų, ambasadų. Vykstate link Delio simboliu laikomo islamiškosios architektūros šedevro *Kutabo minareto (Qutab Minar), aukščiausio bokšto iš akmens Indijoje, kurį 1199 m. kaip Pergalės bokštą pastatė pirmasis musulmoniškas Delio valdovas Kutab ud Din Aibakas mieste įsitvirtinusiam islamui atminti. Pasigėrėję Kutabo minareto ornamentais ir raižiniais, tęsiate ekskursiją po kompleksą, kuriame stovi Geležinė kolona, neįveikta nei rūdžių, nei laiko. Anot legendos, jeigu sunersite rankas už savęs ir apkabinsite koloną, jūsų noras išsipildys...

Vėliau aplankysite ankstyvosios Mughalų architektūros šedevrą, saugomą UNESCO - *Humajuno kapavietę (Humayun‘s tomb), pastatytą antrojo Mughalų imperatoriaus žmonos indų ir persų stiliumi. Keliaudami per Naująjį Delį, apžiūrėsite ambasadų rajoną ir Britų imperijos palikimą – Radžpat (Raipath) - Karališkąjį kelią. Tai vienas iš Naujojo Delio pasididžiavimų. Šiuo keliu kasmet sausio 26d. žygiuoja Respublikos Dienos paradas, o reginiu pasigrožėti susirenka daugybė žiūrovų. Viename kelio gale yra Indijos vartai - 42 m aukščio „Triumfo arka“, pastatyta Indijos karių, žuvusių Pirmajame Pasauliniame kare, atminimui. Arka dar vadinama „visos Indijos karių memorialu“. Kitame – Raštrapati Bavan (Rashtrapati Bhavan) – dabartinė prezidento rezidencija. 1929m. baigti statyti rūmai, puošti didžiuliais variniais kupolais – Mughalų ir vakarietiškos architektūros sintezė.

Po ekskursijos Delyje išvyksite į Džaipūrą – Radžastano valstijos sostinę (~260km). Kelionė neprailgs - pro autobuso langą keičiantis peizažui kaip kaleidoskope stebėsite autentišką Indijos kaimelių ir miestelių gyvenimą.  Radžastanas, didžiausia Indijos valstija, vadinama maharadžų, dykumų, rožių ir tvirtovių kraštu. Brandūs vyrai raitytais ūsais dėvi spalvotus turbanus, saulėje spindi moterų auskarai ir neapsakomo grožio sariai. Radžastanas savinasi ir spalvingiausio Indijos regiono vardą. Pavadinimas Radžastanas reiškia „karalių buveinę“. Šią valstiją viduramžiais sudarė grupė neramių valstybėlių, kurias valdė karinis kastų luomas – radžputai. Kalnų viršūnėse radžputai pastatė įspūdingas tvirtoves, kad apsigintų nuo priešiškų klanų ir galėtų kontroliuoti kupranugarių karavanus, keliaujančius per dykumą Azijos didžiuoju sausumos prekybos keliu. Turtai, sukaupti iš šios prekybos, virto pasakiškais rūmais ir brangenybėmis. Nors dabar Radžastano kraštovaizdį puošiančias dulkėtas viduramžių tvirtoves negailestingai ardo gamtos stichijos – saulė ir vėjas, tai kraštas, alsuojantis nuotykių dvasia, besididžiuojantis praeities žygiais ir turtinga istorija.

Paskutiniąją Mughalų imperijos sostinę Džaipūrą XVIIIa. įkūrė didysis karys ir atsronomas maharadža Savai Džai Singhas II. Visiškai jaunas miestas Indijos masteliais buvo pastatytas pagal griežtai taisyklingą geometrinį planą ir apjuostas 6km ilgio mūro žiedu su 7 vartais iš vietoje kasamo kalkakmenio. Šviesiai plytinė namų fasadų spalva suteikia miestui rožinį atspalvį, simbolizuojantį svetingumą.

Atvykę į „rožinį miestą“,  iš visų pusių apsuptą kalvų su fortais ir gynybinėmis sienomis, apsigyvenate viešbutyje ir pradedate pažintį su Džaipūru. Pageidaujantiems pasiūlysime **pasivažinėti rikšomis po senamiestį ir pajusti tikrąjį Indijos žmonių gyvenimą ir buitį iš arti. Esant galimybei, aplankysite spalvingą turgų, kur akys raibsta nuo dirbinių iš aukso ir sidabro  grožio ir gausos. Džaipūrą taip pat garsina juvelyrų dirbiniai iš emalio ir brangiųjų akmenų. Pasitikrinę derybinius įgūdžius, keliausite link vieno didžiausių Azijoje kino teatrų *Raj Mandir pasižiūrėti bolivudinio kino filmo. „Kinas Indijoje yra kaip dantų valymas ryte. Tu negali to išvengti“ – sako vienas iš šiuolaikinio indų kino aktorių Šachruchas Chanas. Indijos kultūroje kinas vaidina nepaprastai svarbų vaidmenį, jis vienija ir solidarizuoja tautą, yra kelrodė žvaigždė, svajonė, geresnio gyvenimo viltis, bandymas pabėgti nuo skurdžios realybės. Indai myli, garbina, netgi dievina kino žvaigždes, domisi kiekviena jų gyvenimo smulkmena. Ir į kino teatrą indai eina pasipuošę kaip į šventę, gyvai reaguoja į veiksmą ekrane – salėje liejasi ne menkesnės emocijos. Jums, be abejo, didžiausią įspūdį paliks ne pats filmas, o publika, ir jos audringas elgesys. Nakvynė viešbutyje.

Po pusryčių su vietos gidu ir kelionės vadovu iš Lietuvos keliausite į *Amber fortą – senąją Radžastano valstijos sostinę, nutolusią nuo Džaipūro 11km. Tai XVIa. hindustrinės ir islamiškosios architektūros kompleksas, išdidžiai stūksantis ant gana aukšto kalno. Amber fortas yra neabejotina turistų Meka, kurią pasieksite **jodami išpuoštais drambliais, kaip tikri maharadžos arba **važiuosite džipais – taip lengviau įveiksite kelią į tvirtovę. Ir pats fortas, ir vaizdai, atsiveriantys nuo jo, yra tikrai didingi, ir puikiai atspindi maharadžų užmojus. Apžiūrėsite veidrodinę Pergalės salę Šiš Mahal, haremą, mažutę deivės Kali šventyklą, gėrėsitės jų įmantria puošyba ir elegancija. Aplankę maharadžos vasaros rūmus, stovinčius ant ežero kranto, pajudėsite link Džaipūro.

Grįžę į „rožinį miestą“,  lankysite *Miesto rūmus (City Palace). Rūmų ansamblis – pastatų, kiemų, sodų, ir gatvelių labirintas pačiame Džaipūro centre. Pagrindinis rūmų pastatas septynių aukštų Čandra Mahalis buvo pastatytas XVIIIa. pradžioje. Pats užsakovas maharadža Savai Džai Singhas II domėjosi architektūra ir aktyviai dalyvavo projektuojant ir statant jo rezidenciją. Dabar tai ir maharadžų rezidencija (dalyje rūmų tebegyvena karališkoji šeima – iki šiol labai gerbiama Indijos elito dalis), ir muziejus, kur eksponuojama įspūdinga meno dirbinių kolekcija, reti rankraščiai, turtingas ginklų arsenalas, maharadžų papuošalai, rūbai.

Vėliau lankysite karališkąją observatoriją *Jantar Mantar, kurią maharadža Džai Singhas II pradėjo statyti 1728 metais. Aistringas domėjimasis astronomija net viršijo jo, kaip kario, narsą. Prieš pradedant šią neeilinę statybą, specialistai buvo siunčiami mokytis į užsienio observatorijas. Dabar ši unikali observatorija yra įrašyta į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Pasimokę pažinti laiką iš didžiausio pasaulyje saulės laikrodžio, pajudėsite link Džaipūro simbolio „rožinių“ *Vėjų rūmų (Hawa Mahal), kurie pastatyti iš vietoje kasamo kalkakmenio. Vėjų rūmai yra labai grakštūs, jų formos lengvos, subtilios ir neįprastos. Galbūt savo pavadinimą  jie gavo dėl architektūrinio sprendimo – rūmai atrodo tarsi kiaurai perpučiami, plonasieniai, stebinantys sudėtingų langų pinučių akmeniniais raižiniais. Jų plokštumos pakreiptos taip, kad iš lauko nieko negalima įžiūrėti. Šalia turgaus gatvės pastatyti Vėjų rūmai buvo skirti kilmingoms moterims matyti viską, kas dedasi gatvėje, o pačioms likti nepastebėtoms. Vakarą vainikuos nuostabiai apžviesta hinduistinė balto marmuro Birla šventykla, pastatyta 1988 metais. Marmurinė ir tarsi permatoma dievo Ganešo skulptūra yra laikoma vienu gražiausių šventyklos kūrinių, įspūdingi ir langų vitražai su mitologinėmis scenomis. Nakvynė viešbutyje.

Po pusryčių kartu su vietos gidu ir kelionės vadovu iš Lietuvos išvykstate link Agros, pakeliui (esant galimybei) aplankydmi unikalų islamiškosios architektūros pavyzdį - *Fatehpur Sikrio miestą, kurį dykumoje iš rausvo smiltainio 1569 m. pastatė imperatorius Akbaras. Fatehpur Sikris (Pergalės miestas) – 1570 – 1585m. imperatoriaus Akbaro valdymo laikotarpiu buvo Mughalų imperijos sostinė. Nors miestas buvo pastatytas per stebėtinai trumpą laiką, greitai jis buvo apleistas. Dėl vandens stokos gyventojai pasitraukė, palikę nepakartojamą Mughalų imperijos aukso amžiaus miestą, kuris  buvo laikomas tikru Indijos Versaliu. Čia stūkso Didžioji mečetė – Mekos mečetės kopija, įspūdingas rūmų kompleksas, iš kurio išsiskiria Panč Mahalis – vienai iš žmonų pastatytas penkiaukštis atviras paviljonas, kurio kiekvienas aukštesnis lygmuo yra mažesnio perimetro, o viršutinis aukštas – vos viena maža grakšti pavėsinė. Apžiūrėję „mirusį miestą“, kelionę tęsite link Agros.

Ankstyviausios užuominos apie Agrą, yra aptiktos hindų epe „Mahabharata“. Jis vadinamas Agrabana – rojaus miestu. Atvykę į Agrą, pasijusite tarsi patekę į viduramžius – siauros, sausakimšos gatvelės dvelkia senove, atrodo, kad laikas čia sustojo. Agra klestėjo Mughalų imperijos laikotarpiu ir ilgą laiką buvo sostinė. Mughalai ne tik puikiai valdė savo imperiją, jie sukūrė ir nuostabiausius architektūros šedevrus Agroje ir jos apylinkėse. Pats įspūdingiausias ir didingiausias yra *Tadž Mahalis, tapęs Indijos simboliu pasaulyje. Jis yra vienas iš naujai išrinktų septynių pasaulio stebuklų, ir nuo 1983m. saugomas UNESCO. Minios keliautojų plūsta pasižiūrėti, kaip atrodo „ašara ant amžinybės veido“. Taip garsiausią Indijos architektūrinį ansamblį – Tadž Mahalį – pavadino indų rašytojas R.Tagorė.

Tadž Mahalis – nemarus paminklas Meilei, viena romantiškiausių pasaulio vietų. Jis skirtas mylimiausiai Šacho Džahano žmonai Ardžumand Begum, dar žinomai kaip Mumtaz Mahal, mirusiai per gimdymą, atminti. Ansamblio statyba truko daugiau nei 20 metų, statybinė medžiaga (marmuras, brangieji akmenys ir kt.) buvo gabenami iš viso pasaulio. Gedintis imperatorius ant Džamnos upės kranto norėjo pastatyti tobuliausių proporcijų, gražiausią ir didingiausią pastatą. „Tai – musulmoniška kapavietė, bet islamiškuoju monumentu jį pavadinti sunku. Indijos architektūros istorijoje Tadž Mahalis atspindi tą tobulą sintezę tarp daugybės religijų ir kultūrų įtakų, kuri taip būdinga Indijai. Didžiulis balto marmuro mauzoliejus su tobulu musulmonišku „svogūniniu“ kupolu – kolektyvinis daugybės to meto meistrų kūrinys. Jo sienos ir ankapiai inkrustuoti pusbrangiais akmenimis, puošti ažūriniais marmuro raižiniais, išmarginti juodo marmuro raštais – citatomis iš Korano“.  (D.Mickevičienė „Visos mano Indijos“)

Tęsiate ekskursiją po Agrą. Keliaujate apžiūrėti *Agros forto – įspūdingo raudonos spalvos rūmų komplekso, stūksančio mažiau nei 2km nuo Tadž Mahalio tame pačiame Džamnos upės krante (UNESCO pasaulio kultūros paveldas). Didžioji Agros forto dalis buvo pastatyta valdant imperatoriui Akbarui. Čia buvo didžiausias šalies iždas ir pinigų kalykla. Iš panašių Indijos tvirtovių Agros fortas yra geriausiai išlikęs. „Čia išsaugoti visi pagrindiniai Mughalų tvirtovių ir rezidencijų elementai: parkai, viešųjų ir privačių audiencijų salės, privatūs kambariai, haremai, asmeninės mečetės, pirtys, gynybiniai įrengimai. Daugybė pavėsinių, paviljonų. Mughalai – karingų stepių raitelių palikuonys, todėl jų rūmai – tarsi akmenyje sustingusios palapinės. (D.Mickevičienė „Visos mano Indijos“) Gynybinio griovio apsupta citadelė tarnavo kaip rezidencija net trims imperatoriams – Akbarui, Šachui Džahanui ir jo sūnui Aurangzebui. Kiekvienas valdovas savaip puošė ir keitė šiuos rūmus, perstatinėjo pagal naujos epochos dvasią. Apžiūrėsite Perlų mečetę, puikias audiencijų sales, valdovų žmonų apartamentus, Auksinį paviljoną, Šacho Džahano įkalinimo vietą, kur, liūdnai žiūrėdamas į mylimos žmonos mauzoliejų kitame Džamnos upės vingyje, savo dienas baigė Tadž Mahalio statytojas. Jo sūnus, karūnavęsis imperatoriumi Aurangzebu, nuvertęs tėvą nuo sosto, jo nenužudė, tik įkalino, o vėliau palaidojo šalia žmonos. Nakvynė viešbutyje.

Po pusryčių vyksite į Agros geležinkelio stotį, iš kur  traukiniu apie 2,5 valandos keliausite į Džansi. Toliau kelionė bus tęsiama autobusu iki viduramžių miestelio Orčos (Orchha), klestėjusio XVI-XVIIa. valdant Bundelų dinastijai. Sakoma, jog būtent jį savo knygoje „Kelionė aplink Žemę per aštuoniasdešimt dienų“ mini žymus fantastas Žiulis Vernas. Visas miestelis – vien rūmai ir šventyklos, čia neįprastai ramu, akį džiugina puikūs peizažai. Aplankysite ant kalvos stūksančius Orčos rūmus – *Džahangir Mahalį ir *Radža Mahalį, nuo kurių atsiveria įspūdingi apylinkių vaizdai. Nederėtų praleisti ir žymiosios *Radža Ram šventyklos. Orčos aura labai stipri ir įspūdžiai pribloškiantys – tiesiog labai gera aplankyti masinio turizmo dar nenuniokotą Indijos kampelį.

Yra keliautojų, teigiančių jog Orčos rūmai ir šventyklos paliko jiems didesnį įspūdį negu garsusis Tadž Mahalis. Orča (išvertus „Paslėpta vieta“) 1531 – 1738 metais buvusi Bundelų kunigaikštystės sostinė, išsidėsčiusi uolingoje Betvos upės kilpoje. Tvirtovės, rūmų ir šventyklų statybą pradėjo radža Rudra Pratapas, valdęs kunigaikštystę 1501- 1531 m.  Po valdovo žūties tigro nasruose miesto statybą tęsė  jo įpėdinis radža Bharti Čande. Apskritai, Bundelų dinastijos likimas daugybę metų priklausė nuo jų  galingųjų kaimynų – mughalų – geros valios. Santykiai buvo permainingi, geriausiai sekėsi garsiajam, net 22 metus valdžiusiam radžai Bir Singhui Deo. Jis toliau statė rūmus ir šventyklas bei  palaikė gerus santykius su imperatoriumi Džahangyru. Vėliau, po radžos žūties, mughalų ir bundelų santykiai atvėso. Prasidėjo Šacho Džahano, Aurangzebo armijų atakos, sukilimai. Ir pagaliau – XVIIIa. bundelai buvo priversti palikti Orčą, o didingieji jų dinastijos monumentai buvo apleisti... Antram gyvenimui rūmus ir šventyklas prikėlė čia plūstantys keliautojų srautai. O Šiš Machalyje (išvertus „veidrodžių rūmai“) – XVIIIa. pastatytoje vietinio radžos kaimo rezidencijoje – 1947 metais buvo pradėtas įrenginėti viešbutis, kuris veikia iki šių dienų. Orčos rūmai, šventyklos, kapavietės yra netoli vieni kitų, todėl juos lengvai galima apeiti pėsčiomis per keletą valandų. Siūlome neskubėti ir pasimėgauti ypatinga šios vietovės atmosfera ir ramia, kaip Betvos upė, gyvenimo tėkme. 

Džahangir Mahalį radža Bir Singhas Deo pastatė Orčą aplankiusio mughalų imperatoriaus Džahangyro garbei. Jis norejo atsidėkoti savo sąjungininkui ir padovanoti nužudyto jo priešo Abdulo Fazlos kardą. Į rūmus užeinama per ceremonijų vartus. Abiejose laiptų pusėse stovi akmeniniai drambliai, straubliuose laikydami varpelius, kurių skambėjimas pranešdavo apie radžos atvykimą. Radž Mahalio rūmus 1591 metais pastatė Šachas Madhukaras. Apžiūrėsite įspūdingus vidinius kiemelius, erdvius apartamentus, balkonus, bokštelius ir kupolais dengtus paviljonus. Neblogai išsilaikė sienų tapyba – gėrėsitės scenomis iš medžioklės ir dvariškių gyvenimo, šokėjų, muzikantų, fokusininkų, ir net skirtingais pavidalais įsikūnijusio dievo Višnaus atvaizdais. Įdomi Radž Pravin Mahalio rūmų istorija. Šią nedidelę plytinę dviejų aukštų rezidenciją savo sugulovei 1570 metais pastatė radža Indramanis. Nusiųsta kaip dovana imperatoriui Akbarui, talentinga poetė, muzikantė ir šokėja Raji Pravin, jį sužavėjo ir pavergė grožiu bei savo talentais. Po kiek laiko, grįžusi į Orčą, čia nugyveno likusį gyvenimą. Kitoje Betvos upės pusėje lankysite Radža Ram šventyklą, kurią, pasak legendos, Šachas Madhukaras pastatė kaip rūmus savo žmonai. Legenda byloja, kad šacho žmona iš savo gimtojo miesto atsivežė dievo Ramos skulptūrą ir laikinai pastatė rūmuose, kol bus baigta nauja šventykla. Pasibaigus šventyklos statyboms, norėta čia perkelti skulptūrą, bet niekam jos nepavyko net pajudinti iš vietos. Taip rūmai virto dievo Ramos šventykla – populiaria maldininkų traukos vieta. Iš šios ramybės ir dvasingumo oazės pajudėsite link Khadžuraho – Indijos erotikos sostinės. Esant galimybei vakare Jūsų laukia nacionalinių šokių šou. Nakvynė viešbutyje.

Po pusryčių kartu su vietos gidu ir kelionės vadovu iš Lietuvos keliaujate apžiūrėti Khadžuraho šventyklų. Khadžurahas („palmių datulių miestas“), hinduizmo išpažinėjų pastatytas ant akmenuoto plokščiakalnio maždaug 300m aukštyje, X-XIa. valdant Čandelų dinastijai, buvo svarbus ir klestintis miestas. Jis garsėjo daugybe šventyklų ir ypač gausia bei įvairia jų puošyba. Skulptūros ir bareljefai spinduliuoja gyvenimo džiaugsmu, meile ir erotizmu. Tūkstančiai dievybių, gyvūnų skulptūrų puošia beveik kiekvieną šventyklų lopinėlį, neužstodami statinių architektūrinių linijų. „Khadžuraho skulptūros – tai tikra Indijos mitologijos, meno, estetikos, religijos, filosofijos ir tiesiog to meto gyvenimo enciklopedija“ (D.Mickevičienė „Visos mano Indijos“). Visos šventyklos statytos iš smiltainio blokų be jokių pagalbinių sujungimo priemaišų – tai reikalavo nepaprasto šlifavimo tikslumo ir didelio meistriškumo. Miestas smukti pradėjo nuo XIIIa., kai Čandelų dinastiją nugalėjo musulmonai. Po daugelio užmaršties ir abejingumo metų XIXa. pradžioje naujam gyvenimui Khadžurahą prikėlė britų kolonistai. Iki mūsų laikų iš 85 šventyklų išliko tik 22. Lankote *vakarinį ir rytinį (esant galimybei) Khadžuraho šventyklų kompleksus, gėrėdamiesi grakščiomis skulptūromis ir „kamasutros“ traktato įkvėptais erotiniais bareljefais. Pagrindinė Khadžuraho šventykla – Khandarija Mahadeo – Šivos šventykla, jos viduje ant aukšto postamento stovi įspūdingo dydžio lingamas. Svarbiausia laikoma Chaunset Yogini šventykla dedikuota deivei Kali, Čitraguptos šventykla – Saulės dievui Surjai, o viena gražiausių – Lakšmano šventykla – dievui Višnui. „Šventyklų skulptūrų formos yra tiesiog tobulos. Atrodo ims ir sujudės kuri nors figūra. Be galo gražios moterų figūros – išraiškingos ir gyvos, sustingusios įvairiomis grakščiomis pozomis – viena laiko rankoje veidrodį ir gėrisi savo atvaizdu, kita traukia į pėdą įsmigusį spyglį...“(D.Mickevičienė „Visos mano Indijos“).  Khadžuraho šventyklų kompleksu reikia išmokti grožėtis ir pasisemti įkvėpimo...

Po ekskursijos pervežimas į traukinių stotį. Kelionė naktiniu traukiniu į Varanasį trunka ~12val. (2AC arba 3AC miegamoji klasė).

Varanasis, vienas seniausių pasaulio miestų, dar vadinamas Benares arba Kašiu, neabejotinai yra stipriausia ir giliausią emocinį poveikį turinti Indijos vieta. Šventasis miestas – Indijos kultūros ir religijos lopšys, vienas pagrindinių hinduistų ir budistų piligrimų centrų. Varanasyje yra keli tūkstančiai skirtingu laiku pastatytų šventyklų, atspindinčių skirtingas kultūras ir tradicijas. Be didžiųjų šventyklų beveik kiekvienoje gatvių sankirtoje gali pamatyti mažą, kasdienėms maldoms skirtą šventyklėlę – skambaliukų, būgnelių garsai ir mantrų giedojimas sklinda iš netikėčiausių vietų, nuolat aukojamos aukos dievybėms. Indai mano, kad Varanasyje vienu iš savo žmogiškųjų įsikūnijimų gyveno dievas Šyva – asketizmo, kūrybos ir destrukcijos dievas. Varanasyje jam skirta daugelis šventyklų ir relikvijų, čia jis – labiausiai gerbiama hinduistų dievybė. Čia teka Ganga – indai šią upę vadina savo motina, laiko ją šventa apsivalymo deive Ganga, kurios vandenys teka per Šivos plaukų garbanas ir turi galią nuplauti nuodėmes. Išsimaudyti šventuose Gangos vandenyse ir apsivalyti nuo nuodėmių - kiekvieno piligrimo svajonė, vienas svarbiausių veiksmų gyvenime, todėl kasmet tūkstančiai maldininkų atvyksta į Varanasį pasisemti iš Gangos švento vandens ir atlikti apsiplovimo apeigų. Ganga kiekvienam indui yra daugiau negu upė, negu gėlas vanduo. Jis - gyvybės vanduo indo kūnui ir sielai, laiptai, vedantys į dangaus karalystę. „Jeigu nors vienas žmogaus kaulas palies Gangos vandenį, tas žmogus pašlovintas atsidurs danguje“, - sakoma senovės indų epinėje poemoje „Mahabharatoje“. Varanasyje, viename švenčiausių hindų vietų, dievo Šivos mieste, mirti trokšta milijonai indų, nes tikima, kad čia siela, apsivaliusi nuo nuodėmių, ištrūksta iš mirties ir atgimimo ciklo ir patenka tiesiai į dangų. Akmeniniai šventyklų laiptai, vadinami ghatais, nusileidžia iki pat vandens. Būtent nuo jų maldininkai lipa atlikti apsiplovimo apeigų. Kremavimo ghatuose Manikarnika ir Harishchandra laidotuvių laužai dega dieną ir naktį. O šventoji Ganga  priglaudžia mirusiųjų  pelenus... Šioje upėje indai ne tik atlieka apeigines ceremonijas, jie maudosi joje, skalbia drabužius, vandenį naudoja maisto ruošimui.

Atvykę į Varanasį, keliausite į viešbutį. Po to pradėsite pažintį su svarbiausiomis ir gražiausiomis Varanasio šventyklomis. Durgos šventykla dėl ten gyvenančių beždžionių praminta Beždžionių šventykla (lankoma esant galimybei). Netoli jos yra Tulsi Manaso šventykla – 1964m. pastatytas modernus marmurinis pastatas. Taip pat lankysite Almagir mečetę ir Bharat Mata (Indijos motinos) šventyklą, kurioje yra didžiulis marmurinis reljefinis Indijos žemėlapis. Varanasis garsėja ne tik šventyklomis, bet ir mokymo centrais. Čia veikia trys svarbūs Indijos universitetai ir Tibeto studijų centras. Benareso Hindų universitetas – svarbus Indijos šokio, muzikos, sanskrito ir filosofijos studijų centras. Varanasyje nuolat vyksta gausybė indiškos muzikos koncertų, veikia daug gerų jogos centrų, kuriuos taip mėgsta vakariečiai, tikėdamiesi čia išmokti medituoti ir rasti dvasios ramybę. Varanasio sariai garsėja visoje šalyje, per ilgus šimtmečius miestas tapo Indijos šilko sostine – iki šiol tamsiuose cechuose sukuriami rankų darbo šedevrai.

Vakare, jau sutemus, esant galimybei, stebėsite mistišką aarti ceremoniją, skirtą šventosios Gangos upės pasveikinimui. Skamba varpeliai, mušami būgnai, sklinda švelni melodija – giesmės Gangai, šventikai mojuoja žvakidėmis ir fakelais, nosį kutena ritualinių dūmų kvapas. Nuo kranto ir iš valčių žmonės ima leisti į vandenį aukų krepšelius su ugnelėmis – horizontas sušvinta tūkstančiais žiburėlių, - reginys jaudina ir hipnotizuoja, iš šventosios upės sklinda savita užburianti energija. Po ceremonijos grįžtate į viešbutį. Nakvynė viešbutyje.

Anksti ryte skubėsite prie Gangos ir saulę pasitiksite *plaukdami valtimis šventąja upe. Pirmiesiems saulės spinduliams nuauksinus Gangos vandenis, stebėsite Gangos garbinimo ir apsiplovimo ceremoniją – potyriai ypatingi, sukrečiantys ir nepamirštami.  „Kaip Saulė pakyla dienos pradžioje išsklaidydama nakties tamsą, taip žmogus, nusimaudęs Gangoje, švyti savo didybe, nusiplovęs visas nuodėmes“. Mahabharata, 13 knyga: Anusasana Parva.

 „Ties Varanasiu Ganga plati, rami galinga. Būriai maldininkų meta upės gelmėn gėles, maudo kūdikius, patys brenda su rūbais ir apsinuoginę. Vieni meldžiasi, kiti gieda senovines giesmes, treti nebylūs, lyg sustingę medituoja, dar kiti pila ant savęs, geria iš saujos žalsvą vandenį, brenda į upę, maudosi.  Ankstyvą rytą tekant saulei tu pasijunti tarsi ateivis iš kitos planetos. Netekęs žado iš valties stebi visą šį fantastinį reginį. O pro akis slenka miestas vis tolyn – kaip ir liepsnojantys laužai, kuriuose deginami mirusieji. Žmonės paverčiami pelenais, padedama sielai išsilaisvinti iš žemės gniaužtų.“(J.Nekrašas „Kelionių magija“ 2001‘7). Saulėtekis yra ypatingiausias dienos momentas, kai spalvų žaismėje nesimato šiukšlių ir upės nešvara nebado akių – tarsi užhipnotizuotas klausaisi ritmingai daužomų skalbinių, varpelių ir mantrų garsų..

Atplaukę keliaujate pėsčiomis tolyn nuo upės siauromis gatvelėmis iki Auksinės šventyklos (apžiūrima šventyklos išorė), taip vadinamos dėl jos paauksuoto kupolo. Ši Šivai skirta šventykla buvo atstatyta 1776m. Mughalų imperatoriui Aurangzebui sugriovus pirmąją. Praėjus pusei amžiaus šventyklos kupolas buvo pagrąžintas sunaudojus apie 800 kg aukso. Ne hinduistams įeiti į šventyklą draudžiama, iš išorės ją galima apžiūrėti iš kitoje gatvės pusėje esančio namo. Apžiūrėję Varanasį, keliaujate į *Sarnathą, esantį 10 km už Varanasio. Tai budistams svarbi legendinė vietovė, kuri išlaikė savo didžios praeities įrodymą – čia, Sarnathe, Elnių parke, Buda savo pasekėjams sakė pirmąjį pamokslą apie budizmo pincipus – susilaikymą bei teisingą gyvenimą, kaip kelią į nirvaną. Čia Buda įkūrė ir pirmąją budistų bendruomenę. Šiandien čia pustrečio tūkstančio metų senumo paminklai „draugauja“ su naujomis budistinių valstybių bendruomenių įkurtomis šventyklomis – Kinijos, Tailando, Japonijos. Apžiūrite gigantišką Dhameko stupą, pagrindinės Sarnatho šventyklos Mulgandha Kuti griuvėsius, menančius didžiojo imperatoriaus Ašokos laikus, vienuolyno liekanas. Vertas dėmesio *Sarnatho muziejus – pačioje garbingiausioje vietoje puikuojasi Ašokos kolonos kapitelis su keturiais liūtais, kuris tapo šiuolaikinės Indijos Respublikos herbu. Sarnathe pasijausite patekę į visai kitokią, negu Indijos chaosas, erdvę. Tvarka, budistų vienuolių ramybė ir susikaupimas.

Po ekskursijos vyksite į oro uostą ir skrisite į Mumbajų. Mumbajus – vartai į pietinę Indiją, kuri be galo didelė ir įvairi. Atskridę būsite nuvežti į viešbutį. Nakvynė viešbutyje.

Po pusryčių keliaujate į uostą, iš kur plaukiate į *Elephanta  (Dramblio) salą, nutolusią nuo Mumbajaus į Arabijos jūrą apie 10km, ir mini traukinuku užvažiuojate į kalną. Elephanta (Dramblio) pavadinimą sala gavo XVIa., čia apsilankius portugalų keliautojams, kurie saloje atrado iš vientiso monolito išskaptuotą dramblio skulptūrą. Leidžiatės į garsiuosius urvus, kurie  lankomi labiau nei pats Mumbajaus miestas. Ir nenuostabu, nes jų spinduliuojamas dvasinis užtaisas rezonuoja su visa Indijos dvasingumo atmosfera. Čia pamatysite unikalias V-VIII a. * šventyklas, urvuose ir akmenyje išskaptuotas skulptūras. Garsiausia jų yra Maheshamurti – trigalvis dievo Šivos atvaizdas. Galva, žiūrinti į vakarus, simbolizuoja Šivą kūrėją, centrinė galva – Šivą sergėtoją, o rytinė – Šivą griovėją. 1986m. Elephanta urvai buvo įtrauktį į pasaulinį UNESCO paveldo sąrašą. Apžiūrėję  Elephanta urvus, grįžtate į Mumbajų.

Mumbajus (anksčiau vadintas Bombėjumi) – etniškai labai margas miestas. Jis – Maharaštros valstijos, istorinės marathų žemės, sostinė, bet čia gyvena imigrantai iš visos Indijos. Mumbajus susiformavo ant 7 salelių ir dabar yra didžiausias Indijos metropolis ir vienas pagrindinių Indijos ekonomikos centrų, kartu tai šalies finansinis ir kino industrijos centras. Mumbajaus kino pramonė didžiausia pasaulyje. Mumbajus patenka į svarbiausių pasaulio komercijos centrų dešimtuką, čia įsikūrusios ne tik svarbios šalies verslo kompanijos, bet ir ne viena multinacionalinė korporacija. Kino filmas “Lūšnynų milijonierius” nors ir stereotipiškai, bet puikiai iliustruoja,  kaip gyvena didesnioji Mumbajaus gyventojų dalis. Blizgantys dangoraižiai ir parduotuvių centrai dygsta tarp lūšnynų ir beviltiško skurdo. Mumbajus – miestas, turintis daugybę veidų...

Kartu su vietos gidu ir kelionės vadovu iš Lietuvos keliaujate į ekskursiją po miestą, kuris garsėja kolonijinės architektūros paminklų gausa.  Vykstate į *Velso princo muziejų, dabar vadinamą Šivadži (Shivaji), kuris buvo pastatytas britų karaliaus Jurgio V garbei jo apsilankymo Indijoje 1905m. proga. Čia pamatysite didžiulę paveikslų ir skulptūrų kolekciją. Apžiūrite įspūdingus bazaltinius Indijos vartus, priešais juos stovintį prabangų Tadž Mahalio viešbutį. Važiuojate milžiniška krantine – pusmėnulio formos promenada Marine Drive (Marine Draiv), kažkada vadinta Karalienės vėriniu, apstatyta Art Deko stiliaus namais ir hinduistinėmis šventyklomis, kuriose dažnai vyksta prabangios hinduistų vestuvės. Kankinių aikštėje apžiūrėsite Flora fontaną, 1869m. pastatytą Bombėjaus gubernatoriaus Sero Bartle Frere atminimui. Apžiūrite *Mani Bhawan – M.Gandžio namą - muziejų, kur jis apsistodavo atvykęs į Bombėjų 1917 – 1934 m. Toliau vykstate į Dhobi Ghat rajoną – dar vieną Indijos mozaikos gabalėlį. Čia susitelkęs nuo senų laikų populiarus dhobi (skalbėjų), surenkančių skalbinius iš namų ir vėliau grąžinančių juos švarius, verslas. Bandysite fotoaparatu įamžinti šiuos spalvingus vaizdus – tai Indija, kokia ji yra. Malabaro kalvos viršūnėje grožėsitės Kamalos Neru parku, „kabančiais sodais“ ir parsių Tylos bokštu - iš čia atsiveria puiki miesto ir įlankos panorama. Esant galimybei, jūsų laukia **pasivažinėjimas arklių traukiamomis karietomis po naktinį metropolį. Nakvynė viešbutyje.

Po pusryčių vykstate į Mumbajaus oro uostą skrydžiui į Kočiną (dar vadinamą Kočiu) – vieną puikiausių ir charakteringiausių Pietų Indijos Keralos valstijos miestų.

Pietų Indija gerokai skiriasi nuo šiaurinės ir po ją keliauti yra labai malonu. Jei pavargote nuo kontrastų ir chaotiškos egzotikos, puikiai atsipalaiduosite Keraloje – amžinai žaliuojančiame vešliame rojuje, bendraudami su „Paties Dievo šalimi“ vadintos Keralos gyventojais malajaliais, kurie yra ne tik labiausiai išsilavinę Indijoje, bet ir nuolat besišypsantys. Visa Indija stebina spalvomis, bet ryškiausiai jos žėri Pietuose, kur daug saulės ir gaivios, drėgnos žalumos. Indostano pusiasalis iš visų pusių skalaujamas vandens: rytuose – Bengalijos įlanka, vakaruose – Arabijos jūra, pietuose – Indijos vandenynas. Kalnai apsodinti kavos, arbatos ir daugybės rūšių prieskonių plantacijomis. Tų prieskonių ieškoję svetimšaliai čia irgi įspaudė pėdas – arabų, kinų, portugalų, prancūzų, britų ir žydų pėdsakus galima rasti beveik kiekviename pakrantės mieste. Portugalas Vasko da Gama į Indijos žemę išlipo būtent Keraloje, piečiau Kočino. Apskritai Pietų Indijai būdinga religinių tradicijų įvairovė, turtinga architektūra ir dosni gamta. Kerala – Indijos prekybos vartai, pasaulio prekybos kryžkelė. Iš čia į Europą buvo plukdomi prieskoniai ir kitos prekės. Čia kūrėsi pirklių iš viso pasaulio kolonijos, tarpusavyje gražiai sugyveno skirtingų religijų išpažinėjai. Čia daugybė šiuolaikinių gurų ašramų, senosios ajurvedos medicinos, masažo, jogos centrų.

Priekoniais kvepiantis Kočinas yra vienas įdomiausių Pietų Indijos miestų su turtinga istorija. Arabijos jūros karaliene vadintas ir, sakoma, turintis gražiausią laivų prieplauką, Kočinas yra seniausias ir didžiausias Keralos prekybinis uostas, nuo romėnų laikų jungęs Europą ir Kiniją. Įėjimą į uostą žymi čia nuo XIVa. pradėti naudoti „činavala“ – vadinamieji kinų žvejų tinklai, kurie jau tapo beveik Kočino simboliu. Manoma, kad šiuos tinklus sukonstravo prekybininkai iš Kinijos. Pakabinti ant didžiulių išlenktų bambuko stiebų, šie tinklai panašūs į milžiniškas gerves, įbridusias vandenin. Žvejojama naktį, nuleidus tinklus į vandenį, viliojant žuvį šviesos žiburėliais. Sugautos žuvys, krevetės ir kitos jūros gėrybės čia pat pardavinėjamos.

Kočine turistus labiausiai traukia senoji jo dalis Fort Kočinas, o ypač vienas jo kvartalas Žydų miestas. Aplankysite 1568m. pastatytą ir įspūdingai kiniškomis mėlyno porceliano plytelėmis ir šviestuvais iš Belgijos dekoruotą *sinagogą, seniausią Indijoje. Ypač įdomu apžiūrėti sinagogą ir žydų miestą, perskaičius Salmano Rušdžio romaną „Paskutinis mauro atodūsis“, kuriame aprašyti Kočino žydai. Kočino žydų kvartalas, tradicinis prieskonių prekybos centras, kvepia cinamonu, gvazdikėliais, įvairiais pipirais, kardamonu. Siaurose gatvelėse pilstomi, sveriami ir parduodami įvairiausi Indijos prieskoniai. Žydų mieste taip pat daug antikvarinių ir suvenyrų parduotuvėlių, galerijų, restoranėlių. Vėliau vykstate į *Mattancherry rūmus, kuriuos 1557 metais pastatė portugalų kolonistai ir padovanojo Kočino radžai mainais už teisę prekiauti. 1663 metais rūmai buvo perstatyti jau olandų kolonistų, čia yra išlikę vienos gražiausių freskų visoje Indijoje. Po to apžiūrėsite seniausią Indijoje europiečių statytą Šv.Pranciškaus bažnyčią, kurią 1510 metais pastatė portugalų misionieriai. Čia buvo palaidotas Kočine miręs keliautojas Vasko da Gama. Vėliau jo palaikus perkėlė į Lisaboną, ir dabar galėsite pamatyti tik tuščią kapą su graviruotu antkapiu.

Vakare Jums bus pasiūlyta pasižiūrėti unikalų keralietišką klasikinį šokį, kurio ištakos siekia 2a. – *Kathakalį, garsėjantį sudėtingu makiažu ir kostiumais. Šiuo metu atliekama apie 30 skirtingų spektaklių, kurių siužetai remiasi senaisiais indų epais Ramayana ir Mahabharata, o taip pat Puranomis.Autentišką šokio formą, kuri yra religinio ritualo dalis, galima pamatyti šventyklose, kur spektaklis tęsiasi visą naktį. Turistams gi yra rodomas sutrumpintas variantas. Labai įdomu stebėti, kaip aktoriai ruošiasi spektakliui – dažo veidą, derina kaukes ir kostiumus. Nakvynė viešbutyje.

Po pusryčių išvykstate link Alepės uosto, kur kelionę tęsite mediniu laivu Keralos tropiniais vandenimis vietove, kuri vadinama Indijos Venecija. Legenda sako, kad Kerala gimė, kai dievas sviedė į jūrą kirvį, liepdamas vandenims atsitraukti. Vandenys pakluso, pasitraukė, ir Kerala tapo dievo dovana žmonėms. Net ir kalnai atsitraukė į pusiasalio gilumą, o pakrantėje susiformavęs didžiulis vandenų – upių, ežerų ir kanalų tinklas susisiejo su jūra. Kanalai driekiasi daugiau nei 900 kilometrų, kai kurie iš jų platūs, kiti visiškai siauri – į tokius galima patekti tik nedidele valtele. Plaukimas šiais upių, ežerų ir kanalų labirintais yra viena populiariausių Keralos pramogų ir didžiausias keliautojų malonumas.

Jus pasitiks laivo įgula – kapitonas ir jo padėjėjas. Visos kelionės metu grožėsitės vešlia augmenija ir mažais pakrančių kaimeliais. „Gyvenimas čia lėtas, kaip ir vandens tėkmė iškart už kiemo vartų, šypsenos, kaip ir kinrožių žydėjimas aplink, rodos, niekad nesibaigia, ir gali lengvai pamiršti, kad tiesiog pašonėje dunkso visa likusi milijardinė šalis...“ V. ir B. Pavalkiai „Azija. Vienos kelionės užrašai“. Palei krantus ganosi karvės, buivolai, kiemuose dirbami dienos darbai, džiūsta skalbiniai.

Vėliau, palikę laivą, vykstate į Mararikulamą žvejų miestelį. Jis garsėja auksinio smėlio paplūdimiais, nesibaigiančiomis palmių giraitėmis ir ajurvediniais masažais. Apsigyvenę pasirinktos klasės viešbutyje, galėsite mėgautis paplūdimiais, saule, jogos pamokomis ir ajurvediniais masažais (už papildomą mokestį). Nakvynė viešbutyje.

Pusryčiai. Poilsį, vandens ir saulės malonumus galite papildyti jogos pamokomis ir masažais (už papildomą mokestį).

Verta pasimėgauti žvejų sugauta šviežia žuvimi ir kitomis jūros gėrybėmis. Smalsu paragauti ir tradicinį keralos rinkinį – talį, kurį sudaro stambūs tamsoki ryžiai, troškintos daržovės, aštrūs virti lęšiukai, dar aštresnis daržovių sultinys ir rūgpienis. Vietoj lėkštės naudojamas banano lapas, valgoma rankomis, tiksliau dešine ranka. Neapsakomai gardu! Nebus abejingų prinokusiems kvapniems bananams, ananasams, papajoms ir, be abejo oranžinių keralietiškų kokosų gėrimui. 2 nakvynės viešbutyje.

Pusryčiai. Pervežimas į Kočino oro uostą. Skrydis į Delį. Nakvynė viešbutyje.

Po pusryčių išsiregistravimas iš viešbučio. Pervežimas į Delio tarptautinį oro uostą. Skrydis: Delis - Europos miestas – Vilnius.

Kainos:

kelionės kaina asmeniui 2-čiame kambaryje: nuo 1 597 Eur

Priemoka už vienvietį kambarį kelionės Indijoje metu (išskyrus miegamajame traukinyje) nuo 434 Eur/asm 

Minimalus keliautojų skaičius – 15

Vykstant 10-14 žmonių, kaina brangsta 100 Eur/asm.

Priemokos:

Rekomenduojame užsisakyti nakvynes 4* viešbučiuose (pagal šalies kategoriją) visos kelionės metu: 

priemoka asmeniui 2-čiame kambaryje su pusryčiais – nuo 220 Eur.

Pageidaujantys gali užsisakyti vakarienes: 3* viešbučiuose – nuo 159 Eur/asm

                                                                   4* viešbučiuose – nuo 194 Eur/asm