Setai: tradicijas branginantys žmonės iš Estijos ir Rusijos pasienio
Kas yra setai – estai ar rusai? Teisingiausias atsakymas būtų „nei tie, nei tie“. Nors daugelis setus laiko estų dalimi, bet jų išskirtinė istorija, kalba, tradicijos, papročiai ir paveldas veikiau leistu laikyti setus mažyte, bet visgi atskira finougrų etnine grupe. Kadaise buvę tikrais „girių žmonėmis“, gyvenę gana uždarai, šiandien setai atviri pasauliui, priima turistus, pristato savo paveldą, bet iki šiol laikosi daugelio senųjų tradicijų.
Save setai vadina „seto“. Jų kalbą lingvistai laiko vienu iš pietinių estų kalbos dialektų, bet patys setai dažniausiai sako, kad jie kalba atskira kalba. Lydimi geografės ir gidės Rasos Balčiūnaitės lankėmės estiškosios setų žemės dalies sostinėje Viarskoje (Värska) ir užsukome į etnografinį muziejų (tai visa rekonstruota tradicinė setų sodyba). Vietinė setu gidė, pasakodama apie tradicines vaistažoles, pamiršo, kaip ji vadinama rusiškai. Paprašyta pasakyti estišką pavadinimą, ji atsakė – „Aš nežinau, kaip estiškai. Bet žinau, kaip tai vadinama setų kalba“. Beje, kai kuriose pietryčių Estijos mokyklose setų kalba dėstoma kaip papildomas dalykas. 2009 m. UNESCO įtraukė setų kalbą į Nykstančių pasaulio kalbų sąrašą.
Pažintį su setais išties geriausia pradėti Viarskoje, kuri yra ne tik pietrytinės, su Latvija ir Rusija besiribojančios Vyrumos (Võrumaa) apskrities Setuma (Setomaa; „Setų Žemės“) valsčiaus centras, bet ir nedidelis kurortas, garsėjantis nuostabia gamta, mineralinio vandens versmėmis (čia veikia sanatorija, yra viešbutis su vandens pramogų parku). Viarskoje esantis Setų muziejus yra vienas iš trijų setų muziejų Estijoje (dar porą mažų muziejų galima rasti rusiškoje setų žemės dalyje). Skanseno (muziejaus po atviru dangumi) teritorijoje stovi gyvenamasis namas, dūminė pirtis, trys svirnai, ratinė, tvartas ir kiti pastatai. Į setų sodybą, kurį yra uždaro plano, anksčiau buvo patenkama per masyvius vartus. Gana nedideliame gyvenamajame name tilpdavo didelė, iki 10 – 15 asmenų šeima. Po vienu stogu gyveno kelios kartos.
„Koks pastatas sodyboje buvo statomas pirmiausia?“, - klausia lankytojų tradicinius drabužius dėvinti muziejaus darbuotoja Lena. Teisingas atsakymas – pirtis. „Pirtyje buvo ne tik prausiamasi. Tai vieta, kurioje gimdavo vaikai, ir kurioje buvo apiplaunamas velionio kūnas. Tai vieta, kur sukosi visas gyvenimo ratas“.
Dirbtinės kasos
Užsukęs į didžiulę suvenyrų parduotuvę, gali įsigyti įdomių lauktuvių, o pardavėja laisvą akimirką ima į rankas tradicinį setų instrumentą kantele, primenantį mūsiškes kankles. Beje, jis pavaizduotas ir Setumos valsčiaus herbe. O štai setų vėliava – tradiciniais raudonais ornamentais išmargintas skandinaviškas kryžius baltame fone. Raudona ir balta – tradicinės setų spalvos. Tikima, kad raudona spalva simbolizuoja gyvybę, saugo nuo ligų ir blogos akies. Būtent raudona spalva dažomi ir velykiniai kiaušiniai. Moterų tautiniuose rūbuose taip pat nemažai juodos spalvos.
Setų žemėje ne vienoje kavinėje galima išgerti žolelių arbatos arba juodos arbatos iš samovaro (kaimyninės Rusijos įtaka). Setai pasiūlys bulvių košės su perlinėmis kruopomis, pupelių troškinį, nebrandintą varškės sūrį, pyragaičius ir pyragus. Setu šeimininkės naudoja daug grybų, žuvies, o kai kuriuose patiekaluose sujungia mėsą ir žuvį.
Į akis labai krenta nacionaliniai setų drabužiai. Moterų galvas puošia skarelės arba tradiciniai, į estiškus panašūs labai įmantriai austi, gausiai siuvinėti galvos apdangalai. Labai įdomu, kad galvos apdangalą papildo dirbtinės lininės kasos. Beje, ištekėjusi setų moteris anksčiau visada turėjo būti su skarele ar kitu galvos apdangalu. Merginos dėvėdavo skareles, o švenčių metu – vainikėlius. Kitas išskirtinis moterų kostiumo elementas – gausūs metaliniai papuošalai. Sakoma, kad „setų moterį išgirsi anksčiau, nei pamatysi“. Krūtines puošia labai įspūdingi vėriniai rahadso, kuriems naudojamos monetos (dažniausiai – cariniai sidabriniai rubliai) ir itin masyvios iškilios sidabrinės segės sylg, kurias taip ir norisi pavadinti „trečiąja krūtimi“. Ši segė – ne tik papuošalas, bet ir maginių galių turintis daiktas, susijęs su apsauga nuo piktųjų dvasių, blogos akies, padedantis susilaukti vaikų, didinantis derlingumą, naminių gyvulių vaisingumą ir produktyvumą, netgi padedantis moteriai susigražinti į neištikimybės klystkelius pasukusį vyrą. Tokias seges moterys pradėdavo nešioti daugmaž aštuoniolikos ir dėvėdavo iki daugmaž 45 metų, kol sulaukdavo anūkų. Sylig nedėvėdavo gedulo metu, neduodavo į rankas svetimiems žmonėms. Dar viena, mažesnė segė buvo naudojama susegti drabužius.
Bendras papuošalų svoris siekdavo iki šešių kilogramų. Seges nuotakoms neretai dovanodavo jaunikiai. O vėrinį rahadso moteris palikdavo vyriausiajai dukrai (jei dukrų neturėdavo – tada sūnui). Papuošalai lydėdavo setus nuo mažumės. Mažam vaikui ant kaklo buvo kabinamas kryželis. Nuo 5 – 10 metų mergaitės dėvėdavo seges ir vėrinius. Sidabras, setų įsitikinimui, atbaido blogąsias dvasias. Setų vyrų tradiciniai drabužiai kur kas kuklesni, nei moterų. Jie dėvi baltus marškinius, kurių apykaklė susegama įstrižai, baltus surdutus, tamsias kelnes, juodus aulinius batus ir labai gražias, ornamentais puoštas vilnones kojines.
Nesurusėję stačiatikiai
Nuo estų, kurių dauguma yra liuteronai, setus skiria tikėjimas. Dar viduramžiais setai, garbinę pagoniškas dievybes, priėmė stačiatikių tikėjimą. Tai lėmė setų suartėjimą su rusais, bet ne nutautėjimą. Nepaisant to, kad estai stačiatikiai, daugelis jų rusiškai kalba gana sunkiai arba su ryškiu akcentu.
Ugrofinai yra senieji šių kraštų gyventojai, čia, į pietus nuo Pskovo (estiškai - Pihkva) ežero įsikūrę kur kas anksčiau, nei kaimynystėje įsikūrė slavai. Bet kai buvo įkurtas Pskovo miestas, pradėtos statyti cerkvės, imta tarp senųjų gyventojų skleisti stačiatikių tikėjimą, christianizaciją patyrė ir setai. Vienas stačiatikių vienuolis įsikūrė oloje, o XV a. čia pastatytas didelis dabartinės Rusijos teritorijoje esantis Pečiorų (estiškai – Petseri) vienuolynas, ilgainiui tapęs ne tik religiniu, bet ir administracinių centru - šalia vienuolyno išaugo miestas. Beje, setai, pasižymėję išskirtiniu sėslumu, pusiau juokais sakydavo, kad jiems „galima eiti tik iki Pečiorų“.
Setai ilgai gyveno Livonijos ir Rusijos pasienyje. Jų žemė buvo, viena vertus, netoli didelio miesto, prekybos centro – Pskovo. Antra vertus, setų žemės apaugusios snaudžiančiomis giriomis, čia daug ežerų, pelkynų, todėl čia buvo tam tikras „pasaulio pakraštys“. Setai, labai prisirišę prie gimtosios žemės, saugojo senuosius papročius, o jų tikėjime buvo daug pagoniškų reliktų. Dėl šiuos priežasties rusai dažnai vadino setus „poluvercy“ – „pusiau tikintys“. Būdami stačiatikiai, setai religines šventes švenčia ne pagal Grigaliaus, bet pagal Julijaus kalendorių. Setų žemėse didesnėse gyvenvietėse stovi cerkvės, o mažesnėse – koplyčios, kurias setai vadina iš rusų kalbos perimtu žodžiu tsiason (tsässon) – nuo „čiasovnia“ (Часовня).
Be kitų papročių, setai iki šiol išsaugojo apeiginį valgymą ir gėrimą kapinėse. Šios tradicijos ištakos – senuosiuose ugrofinų papročiuose. Tai bendrystės su išėjusiais, pagarbos mirusiems išraiška. Po apsilankymo kapinėse šiek tiek maisto ir gėrimo paliekama prie kapo. Setai daro stiprų (55 – 70 laipsnių) tradicinį gėrimą hansa, kuris gaminamas iš rugių arba iš rugių ir kviečių mišinio. Jei setas vaišina šiuo gėrimu, gerti neprivalote, bet taurelę paimkite, o vėliau gražinkite vaišintojui, o ne paleiskite ratu. Nepaimti taurelės laikoma kone įžeidimu. Beje, dabar setų kraštą garsina ne tiek hansa, kiek Viarskoje išgaunamas ir visoje Estijoje parduodamas labai kokybiškas mineralinis vanduo.
Setai labai mėgsta dainuoti. Viena didžiausių švenčių yra Dainų šventė, rengiama birželį arba liepą. Tikras setų pasididžiavimas yra tradicinės dainos lylos (leelo), atliekamos tik moterų. Jas užveda ir kupletą dainuoja vadinamoji „dainų motina“, o žodžius pagauna ir atkartoja moterų choras. Kai kurios „dainų motinos“ per gyvenimą sukurdavo tūkstančius kupletų. Jos – tikros setų įžymybės, prisimenamos daugelio kartų. Žymiausiomis dainų motinomis laikomos Hilana Tarka (Hilana Taarka) ir Anė Vabarna (Anne Vabarna). H. Tarkai netgi pastatytas paminklas
Greta tradicinių žemdirbystės, gyvulininkystės, žvejybos, namudinių verslų, setai nuo seno užsiėmė paprastos, bet tvirtos keramikos gamyba. Setų vyrai prisikraudavo vežimus tokių indų ir veždavo juos parduoti tolyn į Estiją arba Rusiją. Dažnai indai buvo ne parduodami už pinigus, bet mainomi į skarmalus. XIX a. Riapinos (Räpina) vietovėje buvo pastatytas didelis popieriaus fabrikas, brangiai supirkinėjęs skarmalus ir naudojęs juos kaip vieną iš žaliavų.
Setai, artimai kontaktuodami su rusais ir būdami to paties tikėjimo, rusėti neskubėjo, nors šis procesas palaipsniui ir vyko. Rusų kalbą tradiciškai geriau mokėjo vyrai, daugiau bendravę su rusais prekybos, žvejybos Pskovo ežere metu.
Vardus suestino
XIX a. viduryje setų buvo apie 9 tūkst., iš jų apie 7 tūkst. gyveno Pskovo gubernijoje, o likusieji – Lifliandijos (Livonijos) gubernijoje (Лифляндская губерния). Gyventojų skaičius augo, ir 1897 m. surašyta jau 16,5 tūkst. setų. Galiausiai sėslieji setu buvo įtraukti į Rusijos imperijos kolonizacinius procesus – dalis setų buvo iškeldinti į imperijos gilumą. Vieni pasiekė Permės kraštą Urale, kiti – Krasnojarsko kraštą Sibire. Estijos sudėtyje visa setų žemė atsidūrė tik 1920 m., kai buvo pasirašyta taikos sutartis ir nustatyta siena su Rusija. Tada Estijai priklausė Pečiorai ir garsėjantis savo tvirtove Izborskas (Изборск), estų vadinamas Irboska.
Išsimokslinimo Setų žemėje lygis iš pradžių buvo labai žemas (carinės Rusijos laikais kaimo mokyklos čia atsirado tik XX a. pradžioje, o baigęs keturias klases vaikas jau pats galėjo dirbti mokytoju). Estijos valdžia dėjo daug pastangų, stengdamasi nešti setams modernią kultūrą, ūkininkavimo naujoves. Pradėtas ir setų vardų estinimą. Carinės Rusijos laikais setai buvo užrašomi tik rusiška forma. Pavyzdžiui, „dainų motinos“ H. Tarkos mama Oka dokumentuose buvo Agafija, o tėvas Matsas – Matvėjus. Tarpukario Estijoje padėti radikaliai pasikeitė, o rusiškas mokyklas pakeitė estiškos.
1944 m. sovietų valdžia perdalijo setų žemes. Trys ketvirtadaliai jų buvo atskirti nuo Estijos ir perduoti Rusijai. Dabar setų kraštas padalintas tarp dviejų valstybių. Estijai priklauso vos ketvirtadalis teritorijos, bet čia gyvena apie 10 tūkst. setų. Rusijoje jų liko vos du šimtai.
Gidė R. Balčiūnaitė, surengusi lietuviams ne vieną išvyką į setų žemę, sako: „Jau keli metai lankau šį kraštą, kuriame kiekvieną kartą prisiliečiu prie unikalios ugro finų genties setų kultūros, kuri šimtmečius saugoma čia gyvenančių žmonių. Žmonės išsaugojo tautinį kostiumą, papuošalus, žodinę kultūrą, kuri perteikiama per dainas. Susitikimai su setais kiekvieną kartą suteikia vis naujus potyrius. Pirmą kartą atvykus apsivilkau tautinį rūbą, klausiausių moterų dainuojamų leelo, antrą kartą pamačiau kaip setai švenčia Karalystės dieną (taip, jie renka savo karalių!), kaip myli savo tautinius rūbus. Trečią kartą grožėjausi žaliuojančiais miškais, užburiančia laukų tyla, klausiausiu pasakojimų apie gyvenimą, ragavau tradicinius patiekalus. Tai unikalu, įdomu, gražu, ir tikrai verta aplankyti šį mažą kampelį Estijos pietryčiuose, kuris lietuvių vis dar nėra atrastas“.
Setų kraštą galite pamatyti važiuodami į šią kelionę - www.gruda.lt/keliones-autobusu/estija-netiketi-atradimai
GRŪDOS kelionės nuotraukų albumas (nuotraukos B.Rasos).
Straipsnio autorius Manvydas Vitkūnas. Publikacija: "Savaitė" Nr. 38. 2024m. Rugsėjo 19d.
