Margaspalvė Afrika
Tai jau mano septintoji kelionė į šią daugeliui įsivaizduojamą kaip labai pavojingą, skurdžią ir nesaugią šalį. Dažnai manoma, kad Afrika - tai vientisas žemynas, tačiau joje yra 54 savarankiškos šalys, gyvena virš milijardo žmonių, yra daugybė skirtingų tautų ir tautelių kalbančių skirtingomis kalbomis, skirtingų tikėjimų ir labai skirtingų papročių. Net ir kraštovaizdis labai skirtingas - nuo oranžinių Namibijos dykumų iki drėgnų atogrąžų miškų, galingų krioklių, kalnų dantytomis viršūnėmis su sniego kepurėmis ir ledynais (Rwenzori, Kilimandžaro kalnai), nuo ugnikalnio su lavos ežeru viršūnėje (Erta Ale) iki spalvingojo Danakilo kraterio. Kalbų priskaičiuojama iki 2000. Pietų Afrikos respublikoje yra net paminklas Afrikanso kalboms (afrikanso kalba atsirado kolonijniais metais, kuomet vyko bendravimas tarp žmonių iš skirtingų kontinentų. Artimiausia ji yra olandų kalbai. Tarptautinė prekybos kalba Afrikoje laikoma Svahili - bantų grupės kalba). Į Afrikos žemyną tilptų JAV, Indija, Kinija ir dalis Europos.
Dažnai pati savęs klausiu: kas mane joje taip užbūrė, kas mane į ją taip vis traukia. Iš karto atsakau: neaprašomo grožio kraštovaizdis, laukinė gamta, beribė laisvė. Afrikoje pasijunti be amžiaus, be tautybės, tarsi atklydėlis iš kito pasaulio, tačiau greitai tampi to margo gyvenimo dalimi. Žodžiais nupasakoti Afriką sunku: ji tokia spalvinga, skambi ir melodinga, ji užvaldo visus įmanomus pojūčius, nes kiekviename žingsnyje pajunti kažką neįprasto, netikėto, nelaukto. Kas perskaitytose knygose, matytuose filmuose atrodo tolima ir nepasiekiama – Afrikoje tampa tikrove. Jokia mokykla nepajėgi išmokyti Afrikos pamokų mūsų, baltųjų. Atrodo, kad visos pasaulio krizės - skurdo, nelygybės, dvasingumo susikaupusios žmonių sąmonėje yra kaip savaime suprantamas dalykas, kuris yra skirtas aukštesniųjų jėgų ir jį reikia gyventi, kad išgyventum. Afrikos žmonės turintys tiek mažai, ramiai susitaiko su pasauliu, turinčiu tiek daug.
Keliavau po Afriką įvairiai: viena, su keliais kelionių draugais, su kelionių organizatoriumi "Grūda". Visi keliavimo būdai savotiškai įdomūs ir žavūs. Šį kartą keliavau su kelionių organizatoriumi "Grūda", kadangi grupė buvo nedidelė, ir, svarbiausia, ją lydėjo eruditas, geografas, nuostabus gidas - Rytas Šalna.
Be to, labai norėjau aplankyti lietuvio misionieriaus Tėvo Hermano Šulco globos namus Ruandoje. Kadangi kitos kelionių agentūros siūlė tik kelionę į Ugandą - pasirinkau kelionių organizatorių "Grūda".
Pusiaujas, einantis per Ugandą, žemę dalina į Šiaurės ir Pietų pusrutulius, čia saulė leidžiasi statmenai horizontui, o dienos trukmė lygi nakties trukmei. Uganda yra viena iš trijų Afrikos valstybių juosiančių didžiausią žemyno Viktorijos ežerą, prie kurio jau buvau lankydamasi Kenijoje ir Tanzanijoje.
Viena iš Ugandos įžymybių - Merčisono krioklys (dar vadinamas Kabalegos ar Kabaregos kriokliu). Merčisono krioklys - unikali Nilo puošmena. Pagerbiant Anglijos Karališkosios draugijos prezidentą Roderiką Merčisoną šiam kriokliui suteiktas jo vardas. Šį nuostabų gamtos kūrinį apie 1860m. atrado Nilo tyrinėtojas Samuel White Baker. Prie krioklio galima priplaukti laivu, užkopti į uolas ir stebėti jį krentantį nuo uolų.
Plaukiant Nilu atsiveria visas Nilo gyvūnijos pasaulis: hipopotamai, krokodilai, buivolai, galybė paukščių. Nilo baseino gyvūnijos pasaulis užburiantis. Priplaukus arčiau išgirsti riaumojančio vandens garsą ir tik vėliau pamatai putojantį, krentantį iš uolų vandenį. Būtina išlipti iš laivo ir pėsčiomis eiti į kalvos viršūnę, kad pamatytum, kaip upės vaga susiaurėja iki 7m. pločio ir galingas vandens srautas krenta žemyn tarpekliu nuo 49m aukščio uolos. Sakoma, kad kartais galima pajausti, kaip po kojomis dreba žemė. Mes to nepajautėme, tačiau pamatėme gražią vaivorykštę.
Laukinė gyvūnija Ugandoje labai saugojama nuo išnykimo. Buvo laikai, kai beatodairiškai buvo žudomi raganosiai, gorilos, drambliai. Stengiantis išsaugoti nykstančias populiacijas – kuriamos savotiškos prieglaudos, kuriose gyvūnai stebimi, prižiūrimi, reikalui esant gydomi. Pasivaikščiojome po raganosių "prieglaudą" Ziva Rhino draustinyje, kuriame šiuo metu gyvena keliolika šių didžiulių gyvūnų. Kibalės nacionaliniame parke gyvena ir veisiasi apie 13 rūšių beždžionių, tarp kurių galima pamatyti ir šimpanzes.
Parke aptinkama apie 70 rūšių žinduolių, galybė įvairaus dydžio ir spalvų drugelių, paukščių. Tai visas gamtos pažinimo vadovėlis, pilnas ryškių spalvų, knibždantis, skambantis įvairiausiais garsais. Sunkiai įsivaizduojama paukščių karalystė Magombė pelkėse. Daugybė, apie 200 rūšių gražiausių planetos paukščių stebina savo spalvingomis plunksnomis, nematyta išvaizda, snapo, galvos forma. Jokiam dailininkui nepasisektų išgauti tokių spalvų gamų, kokiomis išpuošė gamta savo kūrinius. Išdžiūvusiomis savanomis, Kazingos kanalu, jungiančiu Edvardo ir Džordžo ežerus, judėjome link Ruandos-Kongo -Ugandos tropinių miškų. Čia, šiame trikampyje, 1000-2600m. aukštyje Bvindžio neįžengiamuose atogrąžų miškų tankmėse gyvena daugiau nei pusė visų pasaulio kalnų gorilų, kurių gyvenimą jų natūralioje aplinkoje stebėti važiuoja turistai iš viso pasaulio. Tai yra didelis pajamų šaltinis Ugandai ir Ruandai. Bvindžio nacionaliniame parke saugomas pirmykštis miškas, jokia žmogaus veikla jame negalima. Ypatingos šio neįžengiamo miško gyventojos-gorilos, stambiausi primatai ir panašiausios į žmogų savo išvaizda, elgesiu. Gorilas stebėti leidžiama ne didesnei kaip 8 žmonių grupei, stebėjimas trunka tik valandą. Fotografuojant negalima naudoti blykstės. Patekti iki gorilų buveinių sunku - jau vien žodis "neįžengiamas" naudojamas ne perkeltine prasme. Priekyje einantis reindžeris mačete "skynė" kelią, kad kaip nors būtų galima prasibrauti pro spygliuotus krūmus, lianas. Iki gorilų "lizdų" ne ėjome, o slidinėjome stačiais šlaitais, bandydami kaip nors rasti properšą fotografavimui. 1994m. šis nacionalinis parkas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldą kaip svarbi retų rūšių buveinė.
Kaimelyje šalia parko gyvena žemaūgių pigmėjų batvių gentis. Tai miškuose gyvenę žmonės, dabar išvaryti iš miškų, tačiau vis dar išlaikę senąsias tradicijas ir gentinį gyvenimo būdą. Kaip įprasta Afrikoje, buvome sutikti su būgnais ir šokiais, vietiniai maloniai aprodė savo skurdžią buitį. Tai buvę džiunglių gyventojai, iš jų išvaryti ir šiuo metu gyvenantys mažame žemės plotelyje. Stebina, kaip darniai pigmėjai sugyvena su gamta ir kaip sugeba pasinaudoti viskuo, ką miške randa. Jų ginklai – paprasti lankai ir ietys, gyvena pintuose iš žabų lūšnelėse ir nors dabar turi pastovų gyvenimą, paklausus, ar grįžtų atgal į mišką, jei būtų leista - atsako, kad ilgisi gyvenimo miške.
Aplankėme ir varganą kaimo mokyklėlę, kurioje trūksta visko - knygų, sąsiuvinių, mokytojų, netrūksta tik noro mokytis, nes jau vaikai supranta, kad tik per mokslą įmanoma išbristi iš skurdo. Mūsų pasaulyje mokyklos yra atviros visiems. Mes tai suprantame kaip savo teisę, o ne privilegiją. Afrikoje daug vaikų neturi galimybės jų lankyti - nėra pinigų mokėti už mokslą, nuo mažens reikia dirbti tėvų ūkyje, mokyklos toli nuo gyvenamųjų vietų. Sunku įsivaizduoti, kad 21 amžiuje yra vaikų, neturinčių galimybės lankyti mokyklos. Tie laimingi vaikai, kurie eina į mokyklą, neatleidžiami nuo ūkio darbų, net pareidami iš mokyklos, kiekvienas turi parnešti bakelį vandens, nes kaime nėra šulinių, o mokykla turi vandens gręžinį.
RUANDA
Sutvarkę nedidelius sienos formalumus atsidūrėme "Tūkstančio kalvų šalyje"- Ruandoje. Tai nedidelė valstybėlė, tris kartus mažesnė už Lietuvą, bet joje gyvena tris kartus daugiau žmonių nei Lietuvoje. Ruanda laikoma tankiausiai Afrikoje apgyvendinta šalis - 1 kv. kilometre gyvena apie 230 žmonių.
Ruandą juosia dantytos Virungos kalnų grandinės, kurių fone tolumoje miglose išsiskiria Ruvenzorio kalnynas, dar vadinamas Mėnulio kalnais, todėl ji ir vadinama "Tūkstančio kalvų šalimi". Šių kalnų viršūnėse esantis ledynas pildo Nilo baseiną vandeniu. Snaudžiančių ugnikalnių papėdėse tyvuliuoja nuostabaus grožio ir formos ežerai bei ežerėliai, iš kurių didžiausias - Kivu ežeras. Kadangi krantai labai statūs, Ruandos ežeruose nėra hipopotamų, krokodilų, žmonės verčiasi žvejyba, pakrantėse įrengtos gražios lodžijos su pliažais ir poilsio zonomis. Ir vėl - tikra paukščių karalija.
Virungos kalnuose atogrąžų miško tankmėje 18 metų kaip atsiskyrėlė gyveno amerikiečių mokslininkė, gorilų tyrinėtoja D. Fossey. Beveik 3 km aukštyje ji buvo įsirengusi sau namus, laboratorijas, gydyklą goriloms. Dėl meilės nykstantiems primatams - goriloms, patogų gyvenimą Amerikoje ji iškeitė į ekstremalias gyvenimo sąlygas Ruandos miškų tankmėje. Savo tyrinėjimų centrą pavadino Karisoke - sujungusi dviejų ugnikalnių Karisimbi ir Bisoke pavadinimus. D. Fossey atkaklumas ir ryžtas padėjo išsaugoti brakonierių naikinamas gorilas, dėl svarbių atradimų apie šią primatų rūšį D. Fossey tapo viena žinomiausių zoologių pasaulyje. Tačiau jos veikla neįtiko brakonieriams - 1965m. ji buvo rasta nužudyta savo trobelėje. Apie šią tvirtą moterį sukurtas dokumentinis filmas "Gorilos rūke". Tikru išbandymu tapo mums kopimas į D. Fossey gyvenvietės liekanas ir jos kapą.
Kopti teko stačiu šlaitu į 3 km aukštį siauru, labai slidžiu taku - kopėme pirmykščiu, tankiu atogrąžų mišku apaugusiu kalnu, kuriame niekada nėra saulės, žemė pažliugusi, krūmai ilgais spygliais braižė rankas ir kibo į drabužius, aukšta žolė ir ta buvo aštri ir šiurkšti, bandant įsitverti - stipriai nudegindavo ir braižydavo rankas. Tačiau savo tikslą pasiekėme, užkopėme. Tikrai tvirta moteris buvo D. Fossey. Ji kopti turėjo dažniau nei mes. Beje, nusileidimas buvo dar sunkesnis už kopimą - slydome, kliuvome, griuvinėjome. D. Fossey nuopelnas - sumažėjęs brakonieriavimo lygis ir išsaugota kalnų gorilų rūšis.
1994 m. Ruanda išgyveno skausmingą genocidą. Vos per 100 dienų hutų genties ekstremistai nužudė 800 tūkst. žmonių. Jų taikiniais tapo mažumą gyventojų sudariusios tucių bendruomenės nariai, taip pat politiniai oponentai, nepaisant to, kokia yra jų etninė kilmė. Šiandieninė Ruanda bando pamiršti šį kraupų istorijos tarpsnį, yra uždrausta kalbėti apie etninę kilmę. Aplankėme Kigalyje esantį Genocido muziejų Ruandos aukoms atminti - kraupios nekaltų nužudytųjų nuotraukos, beprasmiškų žudynių vaizdai - čia pajunti, koks žmonių gyvenimas permainingas, nesuprantamas, nepaaiškinamas. Niekas negali atsakyti į amžiną klausimą: kodėl? Apie Ruandos genocidą sukurtas gana tikroviškas filmas "Ruandos viešbutis".
Nuo 1978 m. Ruandoje, Musha kaime gyvena lietuvis misionierius Hermanas Šulcas, įsteigęs Afrikos našlaičiams globos namus. Tiems Afrikos vaikučiams jis ir Tėvas ir Mama, kunigas rūpinasi per genocidą nukentėjusiais našlaičiais, įsteigęs kelias mokyklas, pastatęs keletą namų vietiniams, bažnyčias. Aplankėme Tėvo Hermano stovyklą. Susitikimas su tuo nepaprastu Žmogumi - nekartojamas jausmas.
Atrodė, kad mums visiems nukrito kaukės, po kuriomis slepiame savo širdis. Ir bendravome vieni su kitais taip, kad mums nereikėjo nei žodžių, nei kaukių. Čia, būdami kartu su Tėvo Hermano globotiniais, supratome, kad tie, kurie kitiems dovanoja gerumą patys patiria daug laimės, nepaisant skurdo, tragedijų ar nevilties. Bet apie Tėvą Hermaną - atskiras pasakojimas.
Kelionė baigėsi. Vėl pradedi svajoti apie naujas keliones, vėl traukia kelias. Esame amžini keleiviai. Mūsų gyvenimas permainingas ir nesuprantamas, bet vienas dalykas tikrai aiškus: visada turi paruošęs mums įdomų planą. Tikiu, kad tame plane ir vėl turėtų būti Afrika.
Leonarda Šarakauskienė
