Be­si­kei­čian­tis Ba­lis

Su Šiau­lių uni­ver­si­te­to gim­na­zi­jos is­to­ri­jos mo­ky­to­ju, pa­ty­ru­siu skau­tu, ke­lio­nių agen­tū­ros „GRŪDA“ gi­du G. Glo­biu su­si­tin­ka­me iš kar­to po dvie­jų sa­vai­čių ke­lio­nės po In­do­ne­zi­ją.

Įs­pū­džiai švie­žu­tė­liai, te­le­fo­ne – gau­sy­bė nuo­trau­kų ir fil­muo­tų vaiz­dų. Juo­se po­kštus kre­čia prie vieš­bu­čio šei­mi­nin­kau­jan­čios be­ždžio­nės, gar­džiu kok­tei­liu virs­ta avo­ka­das su šo­ko­la­du, di­dy­be ir pla­ty­be at­si­ve­ria ry­žių lau­kai. O kur dar lan­ky­ti­ni ob­jek­tai ir kas­die­ny­bės ža­ve­sys.

Ba­ly­je pra­bė­go de­šimt ke­lio­nės die­nų. Į lie­tu­viš­ką pa­va­sa­rį te­ko grįž­ti iš 28–32 laips­nių karš­čio ir ne­nu­sa­ko­mos drėg­mės. Ša­lis ski­ria ir še­šių va­lan­dų skir­tu­mas.

Koks yra šian­die­ni­nis Ba­lis?

„La­bai in­ten­sy­viai be­si­kei­čian­tis. Yra se­na­sis, tra­di­ci­nis Ba­lis su sa­vo pa­sau­lė­žiū­ra, el­ge­sio mo­de­liais ir Ba­lis, ku­ris adap­tuo­ja­si prie ke­liau­jan­čių tu­ris­tų. Ple­čia­si pa­slau­gų sek­to­rius, sta­to­mi vieš­bu­čiai. Kar­tu tai kei­čia vei­dą“, – sa­ko G. Glo­bys.

Prieš de­šimt­me­tį sa­la trau­kė kū­rė­jus, įkvė­pi­mo ieš­ko­to­jus ra­my­be, da­bar gy­ve­ni­mas čia ta­po ge­ro­kai in­ten­sy­ves­nis. Liūd­nos nau­jie­nos tiems, kas skai­tė kny­gą ar ma­tė fil­mą „Val­gyk, mels­kis ir my­lėk": per­nai mi­rė he­ro­jus, iš del­nų vi­siems pra­na­ša­vęs iden­tiš­kai lai­min­gą, sėk­min­gą gy­ve­ni­mą.

Įs­pū­džių, grį­žus iš to­kios ke­lio­nės, ga­ly­bė. Apie ką pir­miau­sia no­ri­si kal­bė­ti? G. Glo­bys iš­ski­ria tris plot­mes. Žmo­gus gam­to­je. Žmo­gus tarp žmo­nių. Žmo­gus tarp die­vų.

Stip­riau­sias įspū­dis – ne ge­ro­jo nu­ste­bi­mo, bet skau­džios rea­ly­bės. G. Glo­bys sa­ko grį­žęs „stip­riai su­ža­lia­vu­sio­mis pa­žiū­ro­mis“. Sa­vo aki­mis įsi­ti­ki­no, kad plas­ti­kas nie­kur ne­dings­ta: sun­kiai nu­sa­ko­mais kie­kiais at­si­du­ria van­de­ny­ne ir ant kran­to. Į In­do­ne­zi­jos kran­tus dau­gy­bę šiukš­lių su­ne­ša In­di­jos van­de­ny­nas iš Af­ri­kos.

Ats­ki­ra te­ma – eis­mas, o kar­tu – ir tar­pu­sa­vio san­ty­kiai. Nors tai­syk­lės nu­sta­ty­tos, vi­si va­žiuo­ja, kam kur rei­kia, ir vie­ni ki­tus ma­to idea­liai. Ne­ma­ty­ti api­broz­din­tų ma­ši­nų ar au­toį­vy­kių, o po­li­ci­nin­kus iš­vy­do tik ke­le­tą kar­tų.

„Aukš­ta­sis pi­lo­ta­žas ma­ty­ti vie­nam ki­tą, su­si­tar­ti be žo­džių. Kaip gy­ve­ni, taip vai­ruo­ji. Vai­ruo­ja jie in­ten­sy­viai, bet kar­tu ir la­bai pa­gar­biai,“ – sa­ko G. Glo­bys.

Tre­čia­sis „vau!“ – Ba­lis re­li­gin­ga, tūks­tan­čių die­vų sa­la. Die­vai gy­ve­na ne šiaip sau – su jais nuo­lat pa­lai­ko­mas be ga­lo glau­dus ry­šys. Vie­tos gy­ven­to­jai ne tik pa­gal­vo­ja apie die­vą, bet pa­de­da ir au­ką. Au­kos bū­na įvai­riau­sių dy­džių: nuo di­de­lių krep­šių šven­tyk­lo­se iki mi­nia­tiū­ri­nių – sau­jos dy­džio.

Ba­lio gy­ven­to­jai – ne­komp­lek­suo­ti, nuo­šir­dūs. Kai va­ka­rie­niau­jant vy­no ąso­tė­ly­je už­stri­go le­du­kas, pa­da­vė­jas ne­puo­lė ke­liau­to­jams pa­gel­bė­ti, o gar­siai prunkš­te­lė­jo. Jam bu­vo sma­gu, kad le­du­kas už­stri­go. Iš­tirps! „Man bu­vo gra­žu“, – aki­mir­kos na­tū­ra­lu­mu ža­vi­si G. Glo­bys.

Šiau­lie­čiui te­ko pa­žin­ti ir nak­ti­nę Ba­lio gam­tą, kai pu­sę ket­vir­tos leidosi kop­ti į ug­ni­kal­nį. Ba­lio sa­la tu­ri du ug­ni­kal­nius: Ba­tu­ro ir Agun­go. Ke­lio­nės me­tu pa­vy­ko pa­ly­pė­ti į ma­žes­nį­jį, 1 700 met­rų. Agun­gas yra per 3 ki­lo­met­rų aukš­čio. Auš­ta Ba­ly­je sep­tin­tą, tad po tri­jų va­lan­dų ko­pi­mo at­si­vė­rė gam­tos gro­žis su pei­za­žą pa­pil­dan­čiu eže­ru.

Ug­ni­kal­nio gy­vy­bės pa­kan­ka kiau­ši­niui iš­vir­ti. To­kie ir bu­vo ke­liau­to­jų pus­ry­čiai. Kie­tai vir­tam kiau­ši­niui pri­rei­kė 10-ies mi­nu­čių.

Ke­lio­nės me­tu šiau­lie­tis ap­lan­kė ir Sin­ga­pū­rą, pa­li­ku­sį keis­to mies­to-vals­ty­bės įspū­dį, at­spin­din­čio, ko­kį pro­duk­tą su­ku­ria žmo­gaus in­te­lek­tas ir ver­ty­bės.

„Iš ko pa­da­ry­tas Sin­ga­pū­ras? Be abe­jo, tai yra vers­las. Bet vers­las nė­ra virš vis­ko, jis flir­tuo­ja su eko­lo­gi­ja, gy­ve­ni­mo pa­to­gu­mu, kom­for­tu.“

Sin­ga­pū­re yra vis­ko: pa­sau­li­nių bend­ro­vių ofi­sų dan­go­rai­žių kvar­ta­las, ki­nų kvar­ta­las – di­džiu­lis tur­gus, 100 hek­ta­rų dy­džio mies­to par­kas – duok­lė gam­tai. Vie­tos gy­ven­to­jai taip ir sa­ko: mes su­val­gė­me gam­tą, tu­ri­me nors tiek at­si­ly­gin­ti.

Iš kal­nų nu­si­lei­do į slė­nius

Po­mė­gis ke­liau­ti, pa­žin­ti, su­ži­no­ti is­to­ri­kui ga­liau­siai vir­to gi­do dar­bu.

Is­to­ri­kų, dir­ban­čių gi­dais, nė­ra daug. Pri­va­lu­mas: is­to­ri­kas tu­ri daug in­for­ma­ci­jos, ją ga­li su­dė­ti į kū­ry­bin­gą pa­sa­ko­ji­mą, ku­rio nie­kur už­ra­šy­to ne­ra­si.

„Ma­no ke­lio­nių area­las yra Os­ma­nų im­pe­ri­ja su pa­kraš­čiais“, – šyp­so­si G. Glo­bys. Šian­die­nos ter­mi­nais – Vi­du­rio Ry­tų Eu­ro­pa: nuo Len­ki­jos iki Bal­ka­nų ša­lių, iki Grai­ki­jos.

Pir­mo­ji G. Glo­bio ke­lio­nė į už­sie­nį bu­vo Slo­va­ki­jos Tat­rai. Kal­nų geog­ra­fi­ja plė­tė­si: Kau­ka­zas, Di­na­rai... Vė­liau nu­si­lei­do į slė­nius, kur įsi­kū­rę mies­tai – is­to­ri­ja.

Mo­ky­to­jas pa­tiks­li­na są­vo­kas: tu­ris­tas yra žmo­gus, ku­ris mie­ga pa­la­pi­nė­je, val­gy­ti ver­da ant lau­žo ar­ba du­ji­nės, o į tuos, ku­rie mie­ga vieš­bu­ty­je, žiū­ri tru­pu­tį iš aukš­to ir var­to­ja ter­mi­ną „mat­ra­si­nin­kai“. „Mes – tu­ris­tai, jie – mat­ra­si­nin­kai“.

Tu­riz­mas sie­ja­si ir su ki­ta is­to­ri­ko veik­la – G. Glo­bys dar nuo mo­kyk­los lai­kų yra skau­tas: „Su­dė­jus skau­tą, is­to­ri­ką, išei­na ma­no gy­ve­ni­mas.“

Jo ke­lio­nės yra dvie­jų ti­pų: ku­rio­se dir­ba kaip gi­das bei ke­lio­nės sau. Jau tre­ti me­tai iš ei­lės su žmo­na ke­liau­ja į Ro­mą: „Šis mies­tas yra mū­sų, mes abu – is­to­ri­kai. Ro­ma tu­ri ypa­tin­gą au­rą, su­dė­lio­tą iš an­ti­kos, krikš­čio­niš­kos, ba­ro­ki­nės praei­ties, ita­liš­ka da­bar­tis ir­gi tu­ri šar­mo.“ Ro­mo­je vi­sa­da ran­da kaž­ko nau­jo.

Ko­kius tris ob­jek­tus pa­siū­ly­tų pir­miau­sia ap­lan­ky­ti Ro­mo­je? G. Glo­biui nuo­sta­baus gro­žio ir svar­bos yra Api­jaus ke­lias. Juo ei­ti siū­lo ne­sku­bant ir skir­ti vi­są die­ną.

Ant­ra die­na tu­rė­tų bū­ti mu­zie­jus: Ka­pi­to­li­jus ar­ba Va­ti­ka­no. Bet ne su di­de­le gru­pe ir per pu­sant­ros va­lan­dos, o ei­nant dvie­se ir ty­ri­nė­jant praei­tį.

Tre­čia die­na ar­ba tre­čia vie­ta ga­lė­tų bū­ti tru­pu­tė­lį bo­he­miš­ka – Tras­te­ve­rė. Džiaugs­mas au­sims ir pil­vui.

Jei lai­ko yra dau­giau, sma­gu nuo Pa­la­ti­no kal­vos vaiz­duo­tė­je at­kur­ti vaiz­dą, ku­rį ga­lė­jo ma­ty­ti im­pe­ra­to­riai. Fo­ru­mas, Ko­li­zie­jus, fon­ta­nai G. Glo­bio aki­mis, tu­ri ža­ve­sio, bet jis ga­na stip­riai už­klo­tas įky­rių par­da­vė­jų.

Al­gi­man­to Če­kuo­lio me­to­das

Kad ir kiek kar­tų ap­lan­ky­tų ša­lį, G. Glo­bys ne­drįs­tų sa­ky­ti, kad ją jau pa­žįs­ta. Tik šiek tiek ži­no. O kad ži­no­tų kuo dau­giau, at­lie­ka "na­mų dar­bus". Jei ša­lį lan­ko ne pir­mą kar­tą, pa­si­do­mi ak­tua­li­jo­mis: po­li­ti­nė­mis, eko­no­mi­nė­mis, eko­lo­gi­nė­mis.

Vie­nu me­tu bu­vo už­si­krė­tęs idė­ja kiek­vie­ną ša­lį pri­sta­ty­ti per Gi­ne­so re­kor­dų pri­zmę. Pa­vyz­džiui, vi­si ži­no, kad Len­ki­ja yra di­de­lė, tu­ri daug gy­ven­to­jų ir kad to­li per ją va­žiuo­ti. O kas ži­no, kad gi­liau­siai po že­me skry­dis oro ba­lio­nu bu­vo at­lik­tas Ve­lič­kų drus­kų ka­syk­lo­se?

Žmo­nės, sa­ko G. Glo­bys, daž­niau­siai ke­liau­ja dėl tri­jų da­ly­kų: vie­ni – su­ži­no­ti, pa­ma­ty­ti, ki­ti – pail­sė­ti, at­si­pa­lai­duo­ti, tre­ti pa­tys ne­ži­no, ko: dėl ma­dos, iner­ci­jos.

Koks žmo­gus, to­kia ir jo ke­lio­nė, nes kiek­vie­nas ke­liau­jan­tis tu­ri me­daus ir de­gu­to. Ke­lio­nė, daž­nai su­si­ju­si su nuo­var­giu, ne­pa­to­gu­mais, nau­jais įspū­džiais, pa­stip­ri­na, pa­ryš­ki­na cha­rak­te­rio sa­vy­bes. Ir kiek­vie­ną kei­čia sa­vaip.

Į ką at­kreip­ti dė­me­sį, kad ke­lio­nė bū­tų vy­ku­si?

„Pir­miau­sia nu­si­teik­ti, kad jos nie­kas ne­ga­li su­ga­din­ti. Išė­jau iš na­mų, ir vis­kas: ne­svar­bu, koks oras, bend­ra­ke­lei­vis ar ke­lio­nės va­do­vas. Ke­lio­nė­je rei­kia ra­my­bės ir at­vi­ru­mo, ta­da jos nie­kas ne­su­ga­dins. Džiaug­sie­si ban­go­mis In­di­jos van­de­ny­ne, nors jos truk­do mau­dy­tis, de­be­si­mis Tat­rų vir­šu­kal­nė­je, nors jie už­den­gia vaiz­dą.“

Kad iš niū­riau­sio de­be­sies bet ka­da ga­li pa­si­ro­dy­ti sau­lė, G. Glo­bys ne kar­tą įsi­ti­ki­no. Jis džiau­gia­si neį­ti­kė­ti­no gro­žio nuo­trau­ka iš Slo­va­ki­jos, kai po lie­taus, lei­džian­tis į slė­nį, vai­vo­rykš­te bu­vo ga­li­ma gro­žė­tis iš vir­šaus. To­kios aki­mir­kos at­per­ka lie­tų ir šal­tį, nu­trin­tas ko­jas ir nuo­var­gį.

Nuo­ty­kių ke­liau­jant ne­trūks­ta. Vie­no­je ke­lio­nė­je tarp tu­ris­tų G. Glo­bys pa­ma­tė Al­gi­man­tą Če­kuo­lį su žmo­na. Pri­si­me­na, jog vi­są ke­lio­nę jau­tė­si kaip eg­za­mi­ne – stre­so bu­vo ne ma­žiau.

„Ar yra vie­ta, kur nu­si­ves­tu­mei my­li­mą žmo­gų?“ – pa­klau­sė A. Če­kuo­lis Bu­da­peš­te.

G. Glo­bys pa­sa­kė tu­rįs to­kią vie­tą: ne­la­bai sim­pa­tiš­ka, bet tu­ri pa­trauk­lu­mo. Ka­vi­nu­kė A. Če­kuo­liui pa­ti­ko. „Tei­sin­gas vy­nas, au­li­niu ba­tu at­si­duo­da, bet to­kiai vie­tai tin­ka“, – šar­min­gai įver­ti­no.

J. Če­kuo­lis sa­kė, kad šis „my­li­mo žmo­gaus vie­tos“ me­to­das gy­ve­ni­me ne kar­tą pa­gel­bė­jo. Šią gud­ry­bę iš­mo­ko ir G. Glo­bys.

Kelionės į Indoneziją.Save