Atsiliepimai

Išskirtinė kelionė visomis prasmėmis. Kraštas dar nepaveiktas masinio turizmo, todėl galima pajausti tikrąją Ladako dvasią. Neveltui Ladakas dažnai įvardinamas kaip šalis, nes jis labai skiriasi nuo likusios Indijos. Nenuostabu, kad ir prieš tai buvę Indijoje, renkasi šią kelionę. Viskas suorganizuota puikiai. Patogūs viešbučiai, puikus vietinis gidas ir vairuotojai. Nuostabi kelionės vadovė „atrakinanti“ Ladaką kiekvienam keliautojui. Labai logiškai sudėliotas maršrutas padeda pažinti visą regioną, bet atsižvelgiama ir į aklimatizaciją lengvesnei kelionei per aukščiausias perėjas. Kiekviena diena buvo vis įspūdingesnė – kalnų grožis ir budizmo dvasia ilgam išliks ne tik nuotraukose, bet ir atmintyje.

Įdomi kelionė, nerealūs Himalajai. Galimybė iš arti pamatyti vienuolių gyvenimą. Puikus kelionės vadovių darbas. Esu labai patenkinta šią kelione. Ačiū.

Puiki egzotinė kelionė - neturistinis maršrutas. Įdomi šalis. Gidai - savo srities žinovai. SUPER!

Kelionę vertinu puikiai, būtinai rekomenduosiu pažįstamiems.

Kelionę vertinu labai gerai. Nuostabu keliauti kai jaučiamas šeimyniškas rūpestis, beveik kaip namuose.

Puiki kelionė, įdomus maršrutas.

Indija, Nepalas, Himalajai, Tibetas... visiems girdėti geografiniai pavadinimai. Daugėja tokių, kurie ne tik žino juos, bet ir buvę tuose kraštuose. Be to, žiniasklaidos, knygų ir medijų gausos visi esame pakankamai pamaitinti tų kraštų vaizdais. Pietų Azija tokia didžiulė, jog manęs nestebina, kad daug žmonių nieko arba tik kažką girdėję apie Ladaką. Kai kurie lietuviai net klausia, kas čia per kelionė, kuriai ruošiamasi pusmetį, o vykstama į Ignalinos kraštą apžiūrėti Ladakalnio. Taigi pirmoji kelionių organizatoriaus GRŪDA kelionė į Ladaką. Esu nustebintas ir tuo pačiu pamalonintas, kad atsirado taip daug norinčių išvysti ir pajausti tolimą regioną Indijos šiaurėje, supamą Pakistano ir Kinijos. Paprastai į tą Indijos pusę žiūri tik politologai ir geografai, kurie ten įžiūri Kašmyrą – parako bombą ant pasaulio stogo. Tačiau gyvenimas suka savo vagą visame pasaulyje, žmonėms reikia taikos, darbo, meilės. Taip ir Ladakas jau kuris laikas taikus, atviras ir kviečia visus. Puikiai žinojau, kad Ladakas turi du iššūkius: aukštį virš jūros lygio ir nepasotinamą vaizdų bei įspūdžių gausą. Tokie pasakymai, kad buvau Karpatuose, Alpėse... netinka. Ladako perėjos aukštesnės už aukščiausias Europos viršūnes. Po valandos skrydžio iš Delio atsidurti 3,5 km aukšyje – krūvis organizmui, kurį pratinome, aklimatizavomės. Apgalvota kelionių organizatoriaus ir patikimų vietos partnerių strategija pasiteisino su kaupu, nes žmonės ne tik įveikė aukščius, bet jais mėgavosi, o daugeliui norėjosi dar aukščiau, dar toliau. Alpinistai mane supras... Vidiniai, lietaus neišvarginti Himalajų kalnagūbriai su derlingais tarpukalnių slėniais, kuriais teka viena garsiausių Azijos upių Indas, taip pat Zanskaras, Šyokas ir kitos, stulbino kraštovaizdžiais ir spalvomis. Ne kartą sau sakiau – stop, stop, nežudykite manęs vaizdais, lėčiau, po kąsnelį. Kiekviena diena Ladake buvo kitokia, net jeigu tuo pačiu keliu vykome kelis sykius. Nuostabą kėlė tai, kad, nepaisant nuošalumo ir turėtų nuostatų apie Indiją, Ladake pakenčiama infrastruktūra, daug gerų kelių, o ir gyvenimo sąlygos indiškai puikios. Tiesiog imk ir keliauk. Širdis džiaugėsi, kad pavyko pamatyti ne tik Himalajus, bet ir Karakorumą. Ten driekėsi garsieji šilko keliai, o dabar saugiai keliauja lietuviai. Kaip ir tikėtasi, teko patirti staigių oro permainų: nuo svilinančio karščio slėniuose iki šlabdribos kalnų perėjose. Tokie kontrastai kaip reikiant patikrina keliautojų kantrybę. Ladakas – ne tik gamta. Solidų šio kelionių pyrago sluoksnį sudaro religija, žmonės ir jų veikla. Širdis džiaugėsi, kad šį kraštą pilnąja to žodžio prasme galima vadinti Mažuoju Tibetu, tik turbūt dar autentiškesniu: nepersekiojamu, negriaunamu, nekultūrinamu. Maršrutas apėmė daug veikiančių vienuolynų. Jų lankymas – nemenkas iššūkis gidui, nes budizmo tiesos painios, miglotos, plačios ir gilios. Mums, krikščionims, tenykštis gyvenimas, tradicijos ir kasdienybė – kitas pasaulis: svetimas ir sunkiai suprantamas. Kaip žemuoges ant smilgos vėrėme vienuolyną po vienuolyno ir po truputį kalibravomės prie Ladako budizmo. Kaskart žavesį kėlė vienuolynams jų įkūrėjų parinktos vietos: slėniuose, šlaituose, ant stačių uolų. Nors daugelio interjerai turi tų pačių bruožų, bet atmušus akis vėrėsi vis kitoks paveikslas. Tikri vienuoliai, zujantys savo ilgalaikiuose namuose, pirmosiomis dienomis kėlė visokių minčių, bet daugėjant žinių ir patyrimo po kurio laiko jiems jau norėjosi nusilenkti ir padėkoti. Šventė Hemis vienuolyne, gėriui įveikiant blogį, tarsi gyvoji kultūrinė fosilija stiprino pojūčius ir mušė iš koto. Skurdas, vargas, atskirtis... šie žodžiai netinka Ladakui, tai ne Indija. Kantrūs, ištvermingi ladakiečiai per tūkstančius metų sunkiai pasiekiamuose kalnų slėniuose sukūrė savo civilizaciją. Matant paprastų žmonių ūkius, didokus gyvenamuosius namus, kruopščiai įdirbamą žemę piršosi mintis, jog šios žemės žmonės laisvi, orūs ir pasitinkintys savimi. Globalizacijos grimasos jau Ladake, bet kultūrinis pagrindas dar stiprus, dar tvarus. Grupės keliautojų smalsumas žinoti ir pažinti žavėjo nuo pirmos iki paskutinės dienos. Belieka padėkoti visiems, kurie keliavo kartu ir paliko dalį savęs ir Lietuvos Ladake. Grūdos kelionių vadovas Rytas Šalna

Netikėtai interneto platybėse randu bendrakeleivės nuotraukas iš Ladako. Negi tai buvo tikra? Kadras po kadro iš atminties klodų išnyra nepaprastos kelionės vaizdai. Pirmieji žingsniai Leho oro uoste nelabai užtikrinti: vis tik 3.5 km aukštis. Dar ir tie išdalinti deguonies balionai... O gal prireiks? Mūsų laukia įdėmių akių budistų vienuolis - jis lydėjo visą kelionę. Virš Leho puikuojasi Šanti stupa. Automobiliai užkelia prie jos - puiki miesto panorama ir apačioje aikštėje matosi švenčiantys kariuomenės dieną. Kariškių čia netrūksta - juk Pakistano siena netoli. Kelias iki Hemis vienuolyno labai vaizdingas, kelias vinguriuoja palei Indo upę, ant kalvų išsibarstę vienuolynų statiniai, pakalnėj - dirbami žemės ploteliai. Vėliau aplankėme daugelį tų vienuolynų. Hemis festivalio pasirodymas turėjo prasidėti apie 11 val. Laukiame. Laukiame. Tik po kelių valandų suskardena pučiamieji instrumentai, sudunda mušamieji ir pasirodo kaukėti šokėjai. Visi ritualo dalyviai - vienuoliai. Kaimelyje šalia vienuolyno mirė žmogus, tad vienuoliai pirmiausia atliko apeigas ten, o tik po to - šventė... Šokėjų fantastiški spalvoti kostiumai ir kaukės, besikartojantys šokio judesiai užburia: kova tarp gėrio ir blogio, demonų išvijmas įgauna įvairias išraiškas. Geriečiai gali atrodyti šiurpiai - taip atbaidomos blogio jėgos. Keičiasi kaukės ir šokėjai, besisukantys šokio ritmu apie vienuolyno centrą. Galiausiai gėris triumfuoja. Saulei tekant Tiksės vienuolyne laukiame rytinių apeigų. Jaunutis vienuoliukas vos paneša arbatinį su sviestine arbata - ją išpilsto vienuoliams, besiruošiantiems ilgai dienai ir maldoms. Išplėstomis akimis pagarbiai stebime vyksmą. Vaizdas nuo vienuolyno mūrų kvapą gniaužiantis: žali slėniai, įrėminti kalnų keterom. Mūsų vienuolis, dabar studijuojantis budizmo filosofiją Lehe, aprodo savo buvusį vienuolyną, įleidžia į vienuolio namą, aprodo vienuolio buitį, netgi nuveža aplankyti kaime gyvenančius tėvus. Nustebina labai didelės gyvenamojo namo erdvės - ladakiečiai dažnai renkasi ir bendrauja namuose. Kelias link Pangongo ežero labai sudėtingas: serpantinai aukštyn žemyn, baigiasi asfaltas, tirpsmo vanduo čiurlena upeliu kelio vingiais, negi užklimpsime? Judėjimas intensyvus - kariškių kolona keliasi į kitą stovyklą, vos prasilenkiame. Na štai ir pirmoji perėja! Šilko kelias užvinguriuoja iki 5.3 km aukščio Čanglos perėjos. Sninga, neištirpusios metrinės pusnys, vėjas, lendantis užantin. Greitai greitai įsiamžiname ir lendame į automobilius. Pangongo ežeras nerealaus grožio. Verta tiek trenktis. Grįžtant pro debesis nušvitusi saulė sukuria fantasmagorišką spektaklį. Besikeičianti gamta: Magnetinė kalva, Mėnulio peizažas, Zanskaro ir Indo santaka lydėjo kelionėje į Alčį. O kur dar pakeliui aplankyta Basko gompa (tvirtovė), Likiro vienuolynas... Malonus pasivaikščiojimas po temstantį Alčį ir vienuolyną, beieškant tako link upės... Visai kitokia gamta lydėjo serpatinuotame kelyje į Nubros slėnį. Vėl snieguota dar aukštesnė Khardunglos perėja. Čia norinčių įsiamžinti net tiršta. Vėjyje plazdančios maldų vėliavėlės, motociklininkų ir automobilių kolonos. Pasiekiame Karokorumo kalnus. Vieną popietę Rytas, lydėjęs grupę iš Lietuvos, rankšluostėlių pagalba labai vaizdžiai papasakojo apie aukštų raukšlinių luistinių kalnų juostos – Himalajų bei Karakorumo susiformavimą. Likome sužavėti. Išsimaudžius karštose versmėse, mūsų vienuolis iš vienos trobos paėmė raktą ir, persikėlę per upę, automobiliais pakilome į kalnus prie Insi vienuolyno. Priekyje į kalną kopė keli budistų vienuoliai, pavijome juos vienuolyne: maldininkai iš Tibeto nežinojo, kad patalpos užrakintos. Jiems pasisekė: galėjo pasimelsti visose šventyklose. Pasisekė ir mums: išgirdome giedamas maldas, pamatėme atliekamus ritualus. Diskito vienuolyno preigose į 32 m aukštį kyla Ateities Budos statula, šalia - Dalai lamos rezidencija. Vienuolynas labai vaizdingai išsibarstęs ant kalno keteros. Visą kelionę stebino besikeičianti gamta: snieguotos kalnų viršūnės, gilūs slėniai, išsiliejusios upės, žalios oazės prie vandens, kalnų šlaitus nubarstę vienuolynų statiniai, begalinis noras kuo didesnėmis skulptūromis pagerbti dabarties ar ateities Budas, neįtikėtinas žmonių darbštumas, gamtos sąlygų atšiaurumas, žmonių sugebėjimas prisitaikyti. Širdį užlieja dėkingumas kelionę suorganizavusiems ir mus lydėjusiems lietuvaičiams, indams, ladakiečiams.

Pagaliau prisiruošiau parašyti atsiliepimą - įspūdžiai "subrendo", sunkumai išgaravo, kaip rūkas, liko tik puikūs prisiminimai ... Tai labai ypatinga, visiškai su kitomis nesulyginama kelionė gamtos mylėtojams bei žmonėms, norintiems "pravėdinti" galvas ir atitrūkti nuo pašėlusio gyvenimo tempo. Nenusakomo grožio ir spalvų kalnai, įspūdingiausi serpantinai, aukščiausios pasaulyje pervažiuojamos perėjos, žadą atimančios panoramos, Pangongo ežeras, Nubros slėnis ir dykuma, mistiška vienuolynų dvasia ir neįtikėtinas ramybės jausmas ... O kelionės pabaigoje turėjome progą pamatyti, ką reiškia musoninės liūtys :)) Mūsų didelę ir spalvingą kompaniją lydėjo vadovas Rytas Šalna - ne tik puikus organizatorius bei pasakotojas, bet ir geras psichologas, sugebėdavęs pastebėti kiekvieno nuotaiką ir visas problemas išsprendžiantis dar jų užuomazgoje, profesionalūs vairuotojai, du vietiniai gidai - nenustygstantis vietoje, visada besišypsantis, juokaujantis, dainuojantis Džepi iš Delio bei ramybės įsikūnijimas pokerio žaidėjo veidu ladakietis vienuolis Dordži. Šitoje kelionėje išmokau tiesiogine prasme skubėti lėtai, nes paspartinus žingsnį ar lipant laiptais "užkaldavo" širdis ir atsirasdavo šioks toks dusulys. Pirmą dieną galvos skausmą bei pykinimą numalšino 2 tabletės citramono ir puodelis stiprios kavos, vėliau savijauta buvo gera, kalnų liga nevargino. Gyvenimo sąlygos ( ypač Lehe) buvo geresnės nei tikėjausi. O įspūžių nusakyti neįmanoma, todėl pridedu nuotraukas - buvo nelengva atrinkti iš daugiau nei 1000-io ( pradėjus fotografuoti, negalėjau sustoti ☺); tikiuosi, kad iš jų įmanoma susidaryti įspūdį apie Ladaką ir Himalajus (be abejo, vaizdai, kuriuos aprėpia akys yra žymiai įspūdingesni) ...

Kelionė labai patiko. Viskas pavyko puikiai. Ačiū Grūdai už naują tikrai gražią kelionės idėją ir puikų organizuotumą. Pritrenkiančio grožio gamta, stiprūs emociniai potyriai ir budizmo ramybė bei gilybė... Vienuolynų tyla ir šurmulys... Ir vienuolių buitis ir gyvenimas iš vidaus...Esu labai dėkinga ir labai patenkinta. Ši kelionė nėra plataus vartojimo prekė - tai kaip gurmaniškas maistas iš gurmaniškos parduotuvėlės. Todėl manau, kad ši kelionė ne kiekvienam. Ji labai savotiška. Tačiau kas iki tol nors truputį domėjosi budizmu ar yra buvęs Himalajuose - tai varvantis medus sielai ir širdžiai...O tiems būsimiems keliautojams,kurie abejoja ar yra pajėgūs fiziškai pasiekti 5600m viršūnes,patrepsėti ant jų savo pėdutėmis ir pasimėtyti sniego gniūžtėmis bei pačiuožinėti aukščiausiose Himalajų perėjose,abejoja dėl savo fizinių galimybių ir galvoja, kad tai tik sportininkams ir alpinistams, tai noriu pasakyti, kad žmogaus stiprybė slypi jo galvoje, o ne kūne...Visiška antistresinė kelionė neskubantiems ir besimėgaujantiems gyvenimu žmonėms. O kartu pabūsite tiesiog beveik kosmose... Argi tai ne šaunus patyrimas? :):):) Nepamirštamas įspūdis. Ačiū. Esu labai laiminga. Mojuoju jums rankomis - kaip įvairiaspalvėmis vėjyje plazdančiomis maldų vėliavėlėmis... Iki kitų kelionių ir kitų susitikimų :):):)